Paprastoji raudoklė (Lythrum salicaria). Šiltomis dienomis augalas „verkia“ – nuo jo kapsi rasos lašai. Augalas šitaip pašalina vandens perteklių. Medingas, dekoratyvus.
Pakrantinė mėta (Mentha verticillata). Labai aromatingas pakrančių augalas. Kai kurios mėtų rūšys kryžminasi, taip yra išvedami kultūriniai hibridai. Pakrantinė mėta yra natūralus vandeninės ir dirvinės mėtų hibridas.
Pelkinė neužmirštuolė (Myosotis palustris). Ši neužmirštuolė išgyvena ir po vandeniu. Neužmirštuolių Lietuvoje yra 7 rūšys. Jos auga ir drėgnose pievose, ir dirvose, ir kopose, smėlynuose.
Skėtinis bėžis (Butomus umbellatus). Dekoratyvus, naudojamas vandens telkinių pakrančių apželdinimui.
Pajūrinis liūnmeldis (Bolboschoenus maritimus). Gana retas. Auga upių ir ežerų druskingose pakrantėse, senvagėse, Kuršių marių užutakiuose (A. Lekavičius).
Šaltininė veronika (Veronica anagallis-aquatica). Veronikų Lietuvoje – daugiau kaip 20 rūšių, jos auga įvairiuose biotopuose. Daugelyje Europos kalbų ši augalų gentis nuo seno yra vadinama veronika. Pavadinimas veikiausiai susijęs su šv. Veronika – moterimi, kuri, kaip teigia Evangelija, drobule nušluostė Jėzui veidą.
Krantinė kraujažolė (Achillea salicifolia). Apyretis paupių, krantų augalas. Gentis pavadinta graikų mitinio didvyrio Achilo vardu, kurio kariai šiuo augalu gydydavo žaizdas. Kraujažolės preparatai pasižymi kraujavimą stabdančiu poveikiu.
Paprastoji vilkakojė (Lycopus europaeus). Šakniastiebiai būdavo naudojami maistui bado metu. Vaistinis. Vilkakojės preparatai slopina skydliaukės veiklą.
Nariuotalapis vikšris (Juncus articulatus). Lotynų k. „jungere“ – surišti. Seniau iš kai kurių vikšrių rūšių būdavo pinamos virvės. Vikšriai – dekoratyvūs, naudojami augalų kompozicijoms.
Triskiautis lakišius (Bidens tripartita). Sėklos itin kibios, lengvai prikimba prie rūbų. Vaistinis. Preparatai skatina prakaitavimą, sumažina temperatūrą. Naudojamas kosmetikoje – žolės nuoviras minkština odą.
Pelkinis duonis (Eleocharis palustris). Tiesus strėlės formos augalas. Graikų k. „heleios“ pelkių gyventojas“, „charis“ – gracija. Dažnas drėgnose, užliejamose pievose.
Pelkinis čėriukas (Roripa palustris). Bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalas, dažnas drėgnose pakrantėse.
Nendrinis dryžutis (Phalaris arundinacea). Sudaro tankius sąžalynus. Pastaruoju metu tiriamas kaip biokuro šaltinis. Šiaurės Amerikoje laikomas agresyviu invaziniu augalu, keliančiu grėsmę pakrančių ir šlapynių ekosistemoms. Dekoratyvinė forma pasižymi dryžuotais lapais.
Ežerinis meldas (Schoenoplectus lacustris). Augalas belapiais iki 2,5 m aukščio stiebais. Sudaro tankius sąžalynus. Ilgi tvirti stiebai tinka pynimo darbams.
Šakotasis šiurpis (Sparganium erectum). Iš kitų pakrantės augalų šiurpis išsiskiria stambiomis rutuliškomis žiedų ir vaisių galvutėmis.
Gyslotinis dumblialaiškis (Alisma plantago-aquatica). Žali lapai ir šaknys nuodingos, tačiau termiškai apdorotas krakmolingas šakniastiebis gali būti valgomas.
Dėmėtasis rūgtis (Polygonum persicaria). Pakrantėse sutinkama laukų ir daržų piktžolė. Iš lapų ir šaknų galima gauti geltonų dažų audiniams.
Kamanė ant žydinčios raudoklės.
Nenušienauta pakrantės pievelė pritraukia drugių. Melsviai ant dumblialaiškio.
