Tokiuose parkuose saugomi ne tik senieji želdiniai, bet ir pati parkų struktūra, kompozicija. Netvarkomos teritorijos savaime užželia įvairiais savaiminukais – sugriaunama parko struktūra.
Mišku pavirtęs parkas
„Panemunės, dar vadinamos ir Gelgaudų, Vytėnų pilies parkas, patektais duomenimis, nebuvo tvarkytas apie 100 metų. Natūralu, kad jis seniai prarado peizažinio parko, koks jis buvo nuo jo įkūrimo laikų – XVII amžiaus, vaizdą. Pastaruoju metu jis labiau priminė savaime susiformavusį lapuočių mišką. Šį parką tvarkyti seniai jau reikėjo.
Jis yra įtrauktas į valstybinės reikšmės parkų sąrašą, – sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) prie LR Kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras. – Šis projektas yra geras lėšų paieškos ir veiksmų sinergijos pavyzdys, tikimės, kad tiek projektą valdantys, tiek jį įgyvendinantys asmenys parodys gražų bendradarbiavimo pavyzdį atskleidžiant ir parko, ir pilies grožį, atveriant jo ryšį su Nemuno slėnio kraštovaizdžiais“.
Jurbarko rajono savivaldybės administracijos užsakymu Panemunės pilies parko sutvarkymo ir pritaikymo lankymui projektą įgyvendina UAB „Projektas KARMA“. Tvarkymo darbai turėtų atverti pilies parko grožį, atkurti panoramines erdves, erdvinę parko struktūrą.
Kaip informavo KPD Tauragės skyriaus vyr. specialistė Margarita Karūnienė, prieš projektavimo darbus atlikti istoriniai, dendrologiniai ir numatomų žemės kasimo darbų vietose archeologiniai tyrimai. Išklausyti vietos bendruomenių siūlymai, pilių valdytojų pageidavimai, atsižvelgta į paveldosaugos specialistų pastabas.
Daugiausia svarstymų, debatų ir nuomonių susikirtimų buvo, siekiant suderinti XXI a. žmonių gyvenimo sąlygas ir poreikius su XVII a. istorine aplinka. Specialioji projektų ekspertizė patvirtino, jog priimti sprendimai tenkina užsakovų poreikius ir nenusižengiama paveldosaugos principams.
Dendrologinius tyrimus atliko atestuota dendrologė Ramunė Sanderson. Ji įvertino kiekvieną 15 ha pilies teritorijoje augantį medį ir krūmą. Kaip rašoma dendrologiniame tyrime, parke augantys medžiai turi vertingų ir išskirtinių morfologinių požymių. „Tai dauguma senųjų medžių, kurių skersmuo ir aukštis daug pralenkę savo rūšies vidurkius.
Prie tokių priskiriami pavieniai paprastieji ąžuolai, mažalapės liepos, pušys paprastosios, mažalapių liepų ir klevų eilės, tuopų pilkųjų eilė, – rašoma tyrime. – Seniausi ir vertingiausi parko medžiai yra paprastieji ąžuolai, paprastosios liepos, paprastieji klevai, pilkosios tuopos, baltieji gluosniai, paprastieji kaštonai, paprastosios pušys, paprastieji uosiai, baltažiedės robinijos, kurių amžius nuo 100 iki 400 metų.
Tačiau didžiausią parko sumedėjusios augalijos dalį sudaro savaiminės kilmės medžiai ir krūmai,kurie nustelbė senuosius medžius ir iškraipė parko struktūrą – dalis jų bus šalinama.
Patars arboristas
Antradienį KPD direktorius V. Bezaras susisiekė su Lietuvos arboristų asociacijos direktorium Renaldu Žilinsku ir susitiko su parko tvarkymo darbus kuruojančios Vilniaus dailės akademijos (VDA) atstovais, siekdamas šių institucijų bendravimo parko tvarkymo procese.
VDA yra dalinė Panemunės pilies naudotoja. Kaip patikino architektė, VDA lektorė, parko tvarkymo darbų koordinatorė Vidutė Povilauskaitė, pirmojo darbų etapo metu kertami tik savaime užsisėję ir tankius plotus parke suformavę lapuočiai.
Istoriniai želdynai atkuriami pasinaudojus sena ikonografine ir planine medžiaga. Medžiai, kurių amžius siekia 140-180, o seniausias Gelgaudų ąžuolas turi 400 metų, ir jų aplinka bus deramai sutvarkyti.
Kaip informavo VDA rektoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Virgilijus Kirelis, senuosius ir stambiuosius medžius artimiausiu metu apžiūrės arboristas Renaldas Žilinskas, patars, kaip juos tvarkyti, pamokys, kaip teisingai genėti, šalinti sausas šakas, kad būtų atgaivinta jų laja.
Projekte numatyta tinkamai sutvarkyti 120 medžių lajas. Asociacija ketina surengti seminarą, kurio metu būtų pasidalinta istorinių želdynų priežiūros patirtimi. „Apskritai Lietuvoje mažai literatūros, kaip tvarkyti istorinius želdynus. Remtume ir tokio pobūdžio leidinio išleidimą“, – sakė KPD direktorius V. Bezaras.
Sugrąžins peizažinio parko vaizdą
„Apžiūrėjome vykdomus darbus, mes esame patenkinti. Nuo pietinio šlaito praretinus medžius pasimatė pilis, išvalyta promenadinė alėja. Projekto esmė – sugrąžinti parkui peizažinio parko vaizdą ir statusą, kitaip sakant iš miško vėl jį paversti parku, – sakė architektė V. Povilauskaitė. – Medžių masyvai tvarkomi vadovaujantis R. Sanderson dendrologiniais tyrimais.
Peizažiniams parkams būdingi statinių atspindžiai vandens telkiniuose, tačiau šiuo metu dėl savaiminio užžėlimo pilies iš parko pusės visai nesimato.“ Sutvarkius medynus, pilis pagaliau tapo matoma vaikštant parku.
Kaip sakė architektė V. Povilauskaitė, tvarkant parką atkuriamas spiralinis takas, vedantis į apžvalgos aikšteles ant kalvos. Apžvalgos aikštelės, skirtos grožėtis Nemunu ir jo tapybišku slėniu, dabar praradę savo funkcijas.
Praretinus savaiminius želdynus, atkurtos panoramos, atkurta erdvinė parko struktūra, pro antro aukšto langus jau galima įžiūrėti Nemuną. Atsivėrė tas vaizdas, kurį matė ir prieš kelis šimtus metų čia gyvenę dvarininkai. Parke taip pat numatoma pasodinti skirtingų spalvų augalijos – tuo irgi išsiskiria peizažiniai parkai.
Kaip akcentavo architektė, Panemunėje saugomas ne tik parkas, bet ir pilis. O pilis dengta spalvotu grafitiniu, su suodžiais ir kalkėmis maišytu tinku. Per arti augantys krūmai, savaiminiai medžiai jam kenkia, nusėdanti flora šį tinką ardo. „Mums reikia surasti auksinį viduriuką – kad gerai būtų ir mūrui, ir medžiams“, – sakė V. Kirelis.
Kaip sakoma Dainiaus Labeckio Panemunės rezidencinės pilies komplekso parko istoriniame tyrime, Panemunės pilį supantis peizažinis parkas – vienas vertingiausių parkų ir sodų meno pavyzdžių Lietuvoje. „Laisvame jo komponavime subtiliai pasinaudota natūraliu kraštovaizdžiu, išryškinant vietos estetinius privalumus.
Kompozicinis parko centras – netaisyklingo plano XVII – XVIII a. rezidencinė pilis su bokštais ant kalvos ir ją supantis slėnis, kuriame suformuoti 5 plastiškų formų terasiniai tvenkiniai, besijungiantys pralaidomis ir upeliais į vieną nuoseklią sistemą. Teritoriją supa kalvos, apaugusiosios senu mišku arba apželdintos, taip sukuriant pusiau uždarą slėnio pobūdį.
Pro šių želdinių properšas, ypač nuo pilies, atsiveria vaizdai į apylinkes – Nemuno slėnį pietvakariuose, dirbamus laukus ir kadaise dvarui priklausančius kaimus šiaurėje“, – rašome tyrime. D. Labeckis pastebi, kad dabartinis parko vaizdas yra kelis amžius trukusios žmogiškųjų ir gamtinių veiksnių sąveikos rezultatas. Parko tvarkymo darbais siekiama kiek galima labiau atkurti buvusį parko vaizdą.
