Internetas lūžta nuo grybų nuotraukų, bet visos jos – ne iš miškų prie Vilniaus. Kažkas iš jaunų baravykų net Lietuvos žemėlapio kontūrus išdėliojo, o sostinės gyventojai gimtojo miesto ribas nebent iš šungrybių pavaizduotų.
Prie Nemenčinės plento sutikti grybautojai stebėjosi: anksčiau čia grybų būdavo gerokai daugiau nei šiemet.
Gali būti, kad miškuose prie Vilniaus dar sausa. Kaip ir Dzūkijoje, kur rasti baravyką – taip pat retenybė.
Dažniau rinkdavo mėlynes
Iš miesto autobuso antradienį išlipę Irena ir Sergejus dairėsi pakelėse, toli į mišką nėjo.
„Turguje baravykų pilna, o čia – nė vieno. Šiemet dar jų nepavyko rasti“, – prisipažino moteris, kurios pustuščiame maišelyje buvo tik keli kazlėkai.
Irena dėl to neišgyveno, sakė, kad kazlėkai skaniausi. Jai pritarė ir Sergejus. Anot vyro, labai tų grybų jis ir nesivaiko – kiek prisirinks vienam kartui pavalgyti, tiek ir užteks.
Irena į mišką dažniau atvažiuodavo mėlynių rinkti. Virė uogienę, džiovino uogas. Moteris įsitikinusi, kad mėlynės tinka ne tiktai regėjimui gerinti, bet ir nuo skrandžio skausmų.
„Džiovintų mėlynių užvalgai ir jokių tablečių nereikia“, – tikino moteris.
Iš kazlėkų, kurių prisirinks, Irena virs tirštą sriubą, jeigu liks – patroškins su bulvėmis.
Nėra net žinomose vietose
O Fiodorui pasisekė: buvo radęs vieną baravyką. Bet daugiau rasti nesitikėjo.
Vilniečio krepšyje – kazlėkai, lepšiai. Per valandą grybavimo laimikiu vyras pasigirti negalėjo. „Arba mes jau grybauti nebemokame, arba grybų prie Vilniaus nėra“, – atsiduso jis.
Šią savaitę Fiodoras į mišką išsiruošė pirmą kartą.
Grybautojus, randančius šimtus baravykų, jis vadino laimingais žmonėmis.
Patikrinęs vietas, kur anksčiau rasdavo daugybę gudukų, šilbaravykių, Fiodoras nusivylė: „Keista. Prieš porą metų čia net krepšio nereikėdavo pakelti. Pastatai ir pjauni. O šiemet net nė vieno guduko neradau.“
Tankmėje bijo pasiklysti
Natalija kazlėkus antradienį rinko jau tris valandas: „Užteks ne man vienai pavalgyti.“
Moteris girdėjo, kad grybingi miškai prie Karačiūnų ar Jašiūnų (Šalčininkų r.). Bet ten vienai važiuoti jai sunku.
Tačiau net ir dėl nedidelio laimikio Natalija į mišką važiuoja trečią kartą. Bet gilyn ji neina, grybauja pakelėse, nes bijo pasiklysti.
„Einu tik ten, kur pažįstu vietas“, – paaiškino moteris, kurios krepšys tądien buvo pilniausias.
