Vis dėlto įdomios išvaizdos grybai, sako gamtininkas Almantas Kulbis, nėra tokie jau reti. Žvaigždulių (dar vadinamų žvaigždinais) rūšių Lietuvoje suskaičiuojama maždaug 13, o Europoje jų – net kelios dešimtys.
„Dažniausias iš jų yra tuščiaviduris žvaigždulis. Jis yra dažnas, dažniausiai aptinkamas sausuose spygliuočių miškuose, ant samanų, kartais ir smėlėtose vietose.
Auga po kelis, nelabai gausiai, o kartais būna beveik nepastebimi, nes neturi mums įprastų grybams bruožų – koto, kepurėlės, be to, nėra dideli“, – portalui lrytas.lt sakė A.Kulbis.
Šis grybas, pasakoja biologas, iš pradžių vystosi po žeme ir būna nepastebimas, o jam išlindus į paviršių sprogsta išorinis apvalkalas, iš kurio ir atsiranda skiautės. Tai, kaip jos atsilenkia ir atrodo, gali padėti nustatyti ir tikslią grybo rūšį.
Augančių žvaigždulių miškuose galima aptikti maždaug iki rugsėjo vidurio, tačiau kartais sudžiuvę grybai sulaukia net pavasario.
Vis dėlto specialiai ieškoti jų, sako specialistas, nėra didelės prasmės. „Jis nėra valgomas, nors ir teko viename iš šaltinių skaityti, kad jis nenuodingas, jauną jį galima vartoti. Tačiau kadangi jie mažai pastebimi, niekada nebūna gausūs, negirdėjau, kad juos kas valgytų.
Be to, yra kelios saugumos rūšys, kurios įrašytos į Raudonąją knygą, todėl geriau jų apskritai neliesti“, – pataria A.Kulbis.
