„Instaliacijoje invaziniai lubinai denotuoja paralelę su monokultūriniu, tradicinės miškininkystės „sutvarkytu“ mišku – tokiu, kur medžiams virtuoliams neleidžiama sutręšti, taip pat tokiu, kuriame nelieka bioįvairovės ir ji pakeičiama monokultūrine pieva, – sakė idėjos autorė, „Spaces Spaces Spaces“ agentūros bendraįkūrėja Agnė Stirnė. – Botaninei skulptūrai naudojami augalai šiam tikslui suskinti ir iškasti su šaknimis – tai efektyviausias būdas šiuos invazinius augalus naikinti.“
Autoriams Agnei Stirnei ir Oskarui Stirnai meninio projekto idėja kilo iš noro parodyti, jog bioįvairovė yra sveikos ekosistemos atspindys ir reikia stengtis nesuvienodinti Lietuvos gamtos į monokultūrinius miškus ar vienodas lubinų pievas.
Taip pat instaliacija siekia edukuoti, kodėl žmogaus kišimasis į gamtą turi būti labai „pasvertas“. Renginio organizatorių partnerio „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjo, gamtos mokslų daktaro Mindaugo Lapelės teigimu, šiuo atveju žmogui iš išorės gražus pasirodęs lubinas, išsisėjantis hektarais, tapo bioįvairovės dykumų, kuriose klesti invazinės rūšys ir disbalansas, priežastimi.
„Įvairovėje yra didis grožis, todėl priimant sprendimus už gamtą, labai svarbu numatyti daug ėjimų į priekį – kaip šachmatuose. Kitokiu atveju, gamtos procesų sudėtingumo negalintis numatyti žmogus, net ir norėdamas gero, gali pridaryti daug žalos, – sakė M. Lapelė. – Taigi, labai svarbu gerų norų vediniems įvertinti praeitis pagalbos gamtai klaidas ir nepridaryti naujų.“
Instaliacijai panaudota plačialapių lubinų rūšis Lietuvoje pirmą kartą pastebėta 1931 m. – tuomet miškininkai sėjo šį augalą norėdami apsaugoti miškus nuo erozijos ir pagerinti dirvožemį. Taip pat tikėtasi, jog tai bus geras pašaras laukiniams žvėrims.
Visgi, Lietuvos florai nebūdingi lubinai pasirodė esantys kartūs ir vidutiniškai nuodingi, taigi, nebuvo valgomi jokių gyvūnų. Šis invazinis augalas, gebantis augti net ir skurdžiose augimvietėse, kenkia ir dirvožemiui, didindamas jame azoto atsargas. Išrūgštinta, suvienodinta dirva naikina bioįvairovę ir keičia visą aplinkinę augaliją – veisiasi dilgėlės, garšvos, kiečiai, ir iš įvairiaspalvės gyvos pievos jau po kelerių metų gali likti tik piktžolių sąžalynai.
Pasak organizatorių, tikimasi, kad instaliacija prisidės prie bendros visuomenės ir su gamta dirbančių specialistų sąmoningumo puoselėjimo – paskatins kiekvieno norą pažinti vietinę ekosistemą, dėl skynimo Lietuvoje nykstančius augalus bei kitus gamtai svarbius procesus.
