Baiminamasi dėl Kauno žaliosios karūnos likimo: „Rizikuojame netekti sengirės palikimo“ Ąžuolynas neteko net 239 ąžuolų

Per keturis dešimtmečius Kauno ąžuolynas Žaliakalnyje neteko net 239 ąžuolų. Pastaraisiais metais plėtojamų sporto, infrastruktūros ir privačių objektų statybos šio skaičiaus didėjimą dar labiau paspartino. Kaip ir ar iš viso sugebėsime sustabdyti šį procesą?

Kauno ąžuolynas. <br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno ąžuolynas. <br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno ąžuolynas. <br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno ąžuolynas. <br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno ąžuolynas. <br>M.Patašiaus nuotr.
Kauno ąžuolynas. <br>M.Patašiaus nuotr.
Asociacijos „Žaliasis Ąžuolynas“ vadovė L.Ramanauskaitė pastebi netinkamo požiūrio į gamtos apsaugą mieste apraiškų.<br>R.Vilkelio nuotr.
Asociacijos „Žaliasis Ąžuolynas“ vadovė L.Ramanauskaitė pastebi netinkamo požiūrio į gamtos apsaugą mieste apraiškų.<br>R.Vilkelio nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Aug 6, 2023, 3:40 PM

Šiuo metu Dainų slėnyje ir Lietuvos zoologijos sode vykstantys rekonstrukcijos darbai rodo, kad vis dar labai trūksta gebėjimų, žinių ir požiūrio, kaip ir kodėl reikia saugoti Kauno teritorijoje vis dar augančią sengirę. Ąžuolai yra būtent jos palikimas – unikali vieta Europoje.

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto auklėtinė, asociacijos „Žaliasis Ąžuolynas“ vadovė kaunietė Laura Ramanauskaitė atkreipė dėmesį, kad nuolat pastebima netinkamo požiūrio į gamtos apsaugą mieste apraiškų.

– Kasmet būna po kelias situacijas, susijusias su Kauno ąžuolyno teritorija. Kodėl nemokame saugoti šio unikalaus gamtos objekto? – „Laikinoji sostinė“ paklausė L.Ramanauskaitės.

– Ąžuolynas yra vienas iš 33 parkų Lietuvoje, kuriam suteiktas kultūros paveldo vertybės statusas. Tai sengirė. Kodėl nemokame jos saugoti, atsakymas nėra vienareikšmiškas. Tai susiję su mūsų požiūriu į istoriją, vertybes, galų gale su žmonių kultūra, išsilavinimu, išprusimu.

– Kokia svarbiausia jūsų vadovaujamos asociacijos veikla?

– Pagrindinis organizacijos steigimo tikslas – apsaugoti Žaliakalnio ąžuolyną. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų prasidėjusi jo pakraščių parceliavimo tendencija lėmė poreikį turėti formalią organizaciją, kuri gebėtų dalyvauti dialoge su savivaldybe ir kitomis institucijomis.

Mūsų tikslas – išsaugoti šio Ąžuolyno parko vientisumą ir unikalumą. Per dvidešimt metų buvo surengta nemažai renginių. Tačiau didžioji dalis darbo yra nematoma – nuolat vyksta susirašinėjimas su valstybės ir vietos institucijomis.

– Ar pilietiniu aktyvumu pavyko pasiekti, kad ši teritorija nebūtų sudarkyta netinkamais sprendimais?

– Ąžuolyno parko sutvarkymo klausimas buvo aktualus nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tai labai svarbus senosios tarpukario Lietuvos elementas, neatskiriama mūsų, kauniečių, tapatybės dalis. Todėl parko rekonstrukcijos planavimo procesas pritraukė daug visuomenės dėmesio.

Architektai, meno, kultūros žmonės, Žaliakalnio gyventojai aiškiai tarė, kad, pavyzdžiui, nenori matyti parke rododendrų, ir parodė, kad yra prieš invazinius, popkultūros sprendinius Ąžuolyne. Džiugu, kad savivaldybė į tai atsižvelgė.

Mano galva, visuomenė turi domėtis, kas vyksta jos gyvenamojoje aplinkoje, kokius sprendimus priima jos išrinkta miesto valdžia. Dialogas ir argumentuota diskusija būtina, kad miesto plėtra tarnautų ne tik verslo ar valdžios interesams, bet ir atlieptų pirmiausia gyventojų poreikius.

– Kas nebuvo padaryta? Kokius matote į priekį tikslus, susijusius su Ąžuolyno tvarkymu, priežiūra?

– Ąžuolyno parkas yra ne tik vienas svarbiausių Kauno identiteto veiksnių, bet ir milžiniškas miesto turtas. Domiuosi kitų valstybių praktika saugant ir prižiūrint savo parkus, ypač nacionalinės svarbos. Parko teritorijos jokiu būdu nėra dalomos, skaidomos, dalinamos.

Deja, į Žaliakalnio ąžuolyno parką nuolat bandoma įsiterpti visais įmanomais ir neįmanomais būdais.

Kyla pagrįstų baimių, kad taip nutiks ir su Vydūno al. 4 esančia teritorija. Rizikuojame netekti sengirės palikimo. Jau daug netekome.

– Tačiau pilietinė visuomenė kartais geba išreikšti savo požiūrį, pavyzdžiui, taip nutiko dėl plano įrengti parkingo aikštelę Vydūno al. 4?

– Automobilių stovėjimo aikštelės klausimas iškilo 2021 metais. Visos Kauno bendruomenės reagavo žaibiškai, buvo parengta šūsnys dokumentų visoms įmanomoms institucijoms. Advokatas S.Dambrauskas ir Viešojo intereso gynimo fondas labai padėjo skundžiant savivaldybės tarybos sprendimą. Peticiją dėl parko vientisumo išsaugojimo pasirašė beveik 10 tūkst. gyventojų. Tai svarus ženklas.

Paties sklypo istorija siekia 2002 metus. Turbūt nebuvo mero Kaune, kuris nebūtų turėjęs šio klausimo savo darbotvarkėje. Šiuo metu sklypas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Jis nėra išnuomotas. Paskutinė žemės nuomos sutartis buvo nutraukta 2016 metais.

– Nerimą kelia ir Adomo Mickevičiaus slėnio tvarkymo, tiksliau netvarkymo, tema. Tai senas Kauno skaudulys, ko trūksta, kad jis būtų pajudintas?

– A.Mickevičiaus slėnis ir aplink esanti teritorija pateko į savotišką urbanistinę tremtį. Lengvai pasiekiamų pėsčiųjų takų ten patekti nėra, iš kelių pusių jis juosiamas judrių gatvių, kuriose nėra kelkraščio. Troleibusu ir autobusu jis nepasiekiamas. Visiška tremtis, dar ir su netvarkinga vandens nuotekų sistema aukštupyje.

Šis slėnis yra vienas pagoniškosios kultūros sakralinių objektų. Neseniai prof. V.Vaitkevičiaus ekskursijos metu sužinojau, kad būtent slėnyje buvo rastas akmeninis Perkūno kirvukas, baltų pagonių šventas simbolis. Tai tik įrodymas, kad nepelnytai apleistas slėnis slepia kur kas gilesnę prasmę, nei mes šiandien matome ar vertiname.

Manau, kad miestas turi užsibrėžti tikslą sutvarkyti upelį, išspręsti vandens nuotekų tinklo problemas. Slėnyje gyvena gausybė paukščių, auga unikali augalija. Turime legendinę istorinę vietą, tikrai nuoširdžiai linkiu, kad ji pagaliau būtų sutvarkyta ir mes galėtume pakviesti gyventojus ir miesto svečius džiaugtis natūraliu, poetišku slėniu, tokiu, koks buvo prieš kelis šimtmečius.

– Kelia nerimo ir šiuo metu vykstanti Lietuvos zoologijos sodo rekonstrukcija. Ar tenka domėtis ten augančių ąžuolų apsauga?

– Šalia Zoologijos sodo tvoros auga kelios dešimtys šimtamečių ąžuolų, kurie yra mūsų bendruomenės interesų lauke. Tai ta pati sengirės teritorija, nors ir už formalios Ąžuolyno parko ribos.

Šie ąžuolai yra tokie pat vertingi kaip ir augantys saugomo parko teritorijoje, o rekonstruojant Radvilėnų plentą šalia jų buvo supilti žvyro, smėlio, skaldos kalnai. Esame kreipęsi į miesto savivaldybę siūlydami šiuos ąžuolus įtraukti į valstybės saugomų medžių sąrašą.

Tai ne vieninteliai ąžuolai Kaune, kuriuos privalome saugoti. Dauguma Romainių, Aukštųjų Šančių ir Žaliakalnio teritorijoje augančių šimtamečių ąžuolų yra senosios ąžuolų sengirės palikuonys. Gojaus palikuonys.

Mano galva, turime pagaliau sutarti, kad juos saugosime ir kad jie yra Kauno tapatybės dalis – Kauno žalioji karūna.

Lietuviška ąžuolų giria miesto centre – unikali Europos mastu. Tokio ąžuolyno mūsų žemyne neturi niekas ir nė vienas miestas neturės. Būtų itin apmaudu, jei to neišsaugotume ateities Kaunui.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.