Patiriamų nuostolių nefiksuoja
Kadangi Valstybė vykdo ekonominę veiklą miške, logiška manyti, jog veda ir apskaitą, pavyzdžiui, kokie nuostoliai patiriami kovojant su žievėgraužiais. Deja, tarnybų atstovai šiuo klausimu nedaugžodžiauja.
Pasak Miškų Valstybinės tarnybos (MVT) Viešųjų ryšių specialisto Ūdrio Staselkos, finansinius nuostolius dėl kenkėjų padaromos žalos patiria miškų savininkai ir / ar valdytojai. Valstybinius miškus patikėjimo teise valdo Valstybinių miškų urėdija, privačius – privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys. Kaip jie skaičiuoja nuostolius, reikėtų teirautis jų.
Tikėtina, kad nuostolių dydis priklauso nuo to, ar mediena buvo paimta iš miško, ar buvo palikta natūraliai suirti. Jei paimta, tai ar buvo realizuota, ar sunaudota savo reikmėm. Jei realizuota, tai gauta naudą lemia įvairūs veiksniai: kaip, kokios kokybės, klasės mediena, kokia tuo metu buvo medienos kaina rinkoje ir panašiai. Jei žievėgraužis pažeidžia pagrindinių kirtimų amžiaus dar nepasiekusias egles, tai, jas iškirtus, iš jų gaunami smulkesnių matmenų sortimentai, kurių kaina yra mažesnė už stambesnių matmenų brandžių medžių medieną.
Valstybinių miškų urėdijos generalinis direktorius Valdas Kaubrė sako, kad didžiausias dėmesys skiriamas intensyviam eglynų žvalgymui, savalaikiam žievėgraužio tipografo užpultų medžių identifikavimui ir padarinių likvidavimui. Kuo anksčiau pastebėta ir iškirsta, žievėgraužio tipografo užpulta, eglės mediena nespėja prarasti kokybės, yra parduodama didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje rinkos kainomis, todėl nuostoliai nėra patiriami.
„Vedama buhalterinė visų VĮ Valstybinių miškų urėdijos vykdomų veiklų apskaita. Tai leidžia užtikrinti skaidrumą ir finansinę atskaitomybę vykdant įmonės veiklą. Kasmet planuojami sanitarinės miško apsaugos veiklos ir profilaktinių priemonių kaštai, tačiau kitų židinių valdymo priemonių, nei apniktų medžių kirtimo ir medienos su kenkėjais šalinimo iš miško, šiai dienai nėra. Dėl šios priežasties, Valstybinių miškų urėdija aktyviai dirba vystant nuotolinius medyno sanitarinės būklės stebėjimo metodus, kurie suteiktų galimybę operatyviau aptikti ir likviduoti židinius“, – sakė jis.
Ū.Staselkos manymu, nėra teisinga teigti, kad nėra skaičiuojami priemonių kaštai ir patirti arba išvengti nuostoliai. Skaičiuojamos investicijos į profilaktines priemones bei židinių sutvarkymo kainą. „Sanitarinių kirtimų kaina yra kiek aukštesnė nei pagrindinių plynųjų, o mediena gaunama kiek mažesnės kokybės, lyginant su pagrindiniais plynaisiais. Papildomai kainuoja miške laikomos spygliuočių paruoštos žalios medienos apsauga nuo žievėgraužių įsigraužimo bei žievės lupimas ar skutimas nuo žievėgraužių apniktų medžių stiebų“, – aiškino MVT atstovas.
Vabalai naikinami skirtingais būdais
Žievėgraužio tipografo pakenkimų eglynuose būna kasmet, skiriasi tik jo nudžiovintų eglių kiekis. Visi miške augantys 40 metų ir vyresni eglynai yra tinkami kenkėjui apsigyventi. Daugiamečiai kenkėjo stebėjimai rodo, kad masinio pobūdžio žievėgraužio tipografo židiniai kildavo bei pasikartodavo kas keliolika metų ir tęsdavosi 2 – 4 metus. Kilimą įtakoja tinkami orai – sausros ir kaitros, bei laiku iš miško nepašalintos vėjo išverstos ir išlaužtos eglės, kurios labai tinkamos žievėgraužiams daugintis.
Ū.Staselka aiškina, kad pagrindinė kovos su šiuo kenkėju priemonė – pastebėti šviežiai apniktas žalias egles ir jas iškirsti sanitariniais kirtimais. Ji taikoma visose šalyse, kur auga eglės. Svarbiausias požymis, kad žalią augančią eglę apniko žievėgraužiai – stiebo kelmas prie žemės būna apibyrėjęs rudomis smulkiomis išgraužomis. Spygliai būna dar žali, o žievės vidiniuose sluoksniuose kenkėjai jau išgraužę daugybę takų. Tokias egles būtina kuo skubiau pašalinti iš miško kartu su po žieve besivystančiais žievėgraužiais, kad jie negalėtų apnikti naujų eglių. Eglė kartais gali mėginti gintis sakais užliedama pradėjusius graužtis žievėgraužius, tuomet ant žievės paviršiaus matomi išbėgę skaidrių sakų lašeliai. Džiūstančių eglių žievę kala ir lupa geniai, ieškodami žievėgraužio lervų ir vabalų. Galiausiai – žievė atsilupa ir krenta, medis nudžiūsta, o eglėse išsivystę kenkėjai išplinta miške.
Be kirtimų, pasak Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Miškininkystės skyriaus vadovo Mariaus Gruzdo, kenkėjų apskaitai ir gaudymui yra naudojamos feromoninės gaudyklės, deja, jos esant dideliam kiekiui nusilpusių medžių ne visada suvilioja vabalus: „Vabzdžių entomofagų viliojimui į didesnius kenkėjų židinius naudojami feromoniniai viliokliai. Vabzdžiai entomofagai minta žievėgraužiais. Siekiant apsaugoti miško sandėliuose laikomą žalią spygliuočių medieną, žievėgraužio tipografo skraidymo metu, ji gali būti nužievinama arba nupurškiama insekticidais. Taip pat, miškininkai žvalgo miškus po audrų, vėtrų. Vėjo nulaužtų ar išverstų eglių suradimas ir savalaikis aptiktų žievėgraužio tipografo užpultų, nulaužtų ar išverstų medžių iškirtimas ir išvežimas iš miško yra viena svarbiausių ir veiksmingiausių sanitarinės miško apsaugos priemonių“.
Klimato kaita žlugdo daugybę pastangų
Viena iš esminių priežasčių, kodėl Lietuvoje šie parazitai dauginasi taip masiškai – klimato kaita. Deja, jos reguliuoti žmogus negali, tad tenka kovoti su jau atsiradusiais žievėgraužių tipografų veisimosi židiniais.
Aplinkos ministerija „Lrytas“ siųstuose atsakymuose teigė, kad įprastai žievėgraužiai būna aktyvūs nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo vidurio, tačiau dėl šilto pavasario ir šilto rudens, jų aktyvumas gali prasidėti 0,5–1,5 mėnesio anksčiau ir tiek pat vėliau baigtis. Žievėgraužių ramybės periodu šiltos mažasniegės žiemos taip pat palankios jiems sėkmingai peržiemoti.
Jos baigiamos rudenį atvėsus orams, kai vabalai nustoja skraidyti. Po kiekvienos apskaitos analizuojami duomenys, sudaromos prognozės, teikiamos rekomendacijos.
Ū.Staselka pridūrė, jog stichinė situacija pagal Lietuvos įstatymus skelbiama, kai savivaldybės teritorijoje žievėgraužiai pakenkia 25 tūkst. kubinių metrų eglių, skaičiuojant nuo metų pradžios. Esant ekstremalioms sausroms ir kaitroms, toks pakenkimo mastas būna anksčiau, nes eglės nusilpsta dėl drėgmės trūkumo dirvoje ir tampa neatsparios kenkėjų atakoms, o šilti orai labai palankūs žievėgraužiams daugintis ir plisti.
„Valstybinės miškų tarnybos specialistai kasmet stebi žievėgraužio tipografo populiacijos gausą ir jos pokyčius. Šalies eglynuose pastoviose stebėjimo vietose pavasarį prieš vabalų skraidymą iškabinamos kenkėją viliojančios gaudyklės. Kas tris savaites visą šiltąjį sezoną jose vykdomos sugautų žievėgraužių tipografų apskaitos“, – sakė MVT atstovas.
M.Gruzdas atkreipė dėmesį, kad dėl klimato kaitos dažniau kyla audros, dažniau pasitaiko sausringos ir karštos vasaros, švelnesnės žiemos. Vyraujant ilgiems sausringiems periodams ir krintant gruntinio vandens lygiui, medžiai tampa dar mažiau atsparūs. Dėl ypatingai palankių klimatinių sąlygų šie vabalai susilaukia daugiau palikuonių.
„Žievėgraužio tipografo vabalai skraidyti pradeda oro temperatūrai pakilus iki +12ºC, o masinis skraidymas ir medžių puolimas prasideda orui sušilus iki +15–18ºC. Šie vabalai skraido saulėtomis, nelietingomis dienomis. Jeigu skraidymo periodu būna vėsūs ir lietingi orai, vabalams pradeda trūkti maisto ir jie gali pradėti sirgti. Šalti ir vėsūs orai skraidymo periodu yra viena iš sąlygų galimam populiacijos mažėjimui“, – apie orų įtaką populiacijos gausai pasakojo VMU miškininkystės skyriaus vadovas. Jis pridūrė manantis, kad leidimai miškui kirsti žievėgraužio tipografo užpultuose plotuose (ypatingai tose savivaldybėse kur yra paskelbta stichinė nelaimė) yra išduodami pakankamai operatyviai.
Galima padaryti daugiau
Pašnekovai vieningai sutaria, kad be minėtų priemonių yra ir daugiau būdų kovoti su šiais kenkėjais, tačiau labai didelis vaidmuo šioje kovoje tenka ir patiems miškų šeimininkams.
„Pagrindinės pastangos turi būti miškų valdytojų ir savininkų, kad jie pastoviai žvalgytų eglynus, surastų naujai apniktas egles ir spėtų jas iškirsti bei medieną išgabenti, kol kenkėjai nespėjo išplisti miške. Greitesnis kirtimų leidimų išdavimas reikalingas, kad miškų valdytojai ir savininkai žievėgraužių pakenktuose eglynuose operatyviai galėtų vykdyti sanitarinius kirtimus. Paprastai žievėgraužis tipografas nuo pirminio apnikimo iki naujos kartos vabalų išskridimo eglėje vystydavosi 2–2,5 mėnesius, dabar dėl labai palankių šiltų ir sausų orų vystymasis gali trukti iki 1,5 mėnesio. Todėl spartesnis leidimų gavimas padeda operatyviau šalinti kenkėjų apniktas egles iš miško“, – rašė Aplinkos ministerijos atstovas.
Atsakyme priduriama, kad prevencijai labai pasitarnauja ir žievėgraužių gaudyklės bei vabzdžiagaudė mediena. Žievėgraužius viliojančias gaudykles racionaliausia dėstyti plynose sanitarinių kirtimų biržėse, gaudyklių minimalus kiekis 3 vnt./ha., išdėstant 20 m atstumu nuo eglynų miško sienos.
Anot Ū.Staselkos, miškų stabilumo ir tvarumo padidinimui vietoje vienarūšių eglynų reikia auginti įvairiarūšius spygliuočių su lapuočiais medynus, taip pat įvairiaamžius. Jie atsparesni klimato pokyčiams ir žievėgraužių atakoms. Labai svarbi profilaktinė priemonė – iš eglynų pastoviai šalinti vėjo išverstas ir išlaužtas žalias egles, kad jose nesidaugintų žievėgraužiai ir nesudarytų pirminių gausėjimo židinių. Taip pat būtina apsaugoti nuo žievėgraužių apnikimo iš miško neišvežtą žalią spygliuočių medieną. „Kitos priemonės: žievėgraužių gaudyklės, vabzdžiagaudė mediena. Vabzdžiagaudė mediena neveiksminga esant masiniam žievėgraužio tipografo išplitimui, ji naudojama sveikuose neapniktuose eglynuose sugaudyti žievėgraužius, kol jų kiekis dar minimalus“, – apie kitas priemones kalbėjo jis.
VMU miškininkai, atsižvelgdami į iškylančius iššūkius, siekia įveisti ir atkurti mišrius, gamtiniams poveikiams atsparius miškus, kurie būtų sudaryti ne mažiau kaip iš trijų vietinių medžių rūšių. Sodinama ne tik daugiau lapuočių, bet ir skatinamas didesnis šių rūšių medynų savaiminis atsikūrimas. Kaip ir anksčiau, eglės ir toliau sodinamos Lietuvos miškuose, tačiau, kartu su jomis sodinamos kitos vietinės medžių rūšys. „Atkuriant valstybinius miškus prioritetas teikiamas mišrių želdinių ir žėlinių formavimui. Tiesa, atsakingoms institucijoms atlikus tyrimus, neatmetama galimybė ateityje miškus papildyti ir naujomis eglių rūšimis, kurių žievėgraužis tipografas nepažeidžia“, – kalbėjo M.Gruzdas.
Jis papildė, kad savalaikiam kenkėjų užpultų medžių identifikavimui galėtų padėti naujų nuotolinių technologijų pritaikymas, tačiau kol kas jos nėra pakankamai pritaikytos nustatyti šviežiai užpultų medžių suradimui.