Kai dienos trumpėja, medžiai ima ruoštis žiemai
Medžių lapų spalvą lemia juose esantys pigmentai. Pagrindinis pigmentas yra chlorofilas – žalias pigmentas, kuris vasarą suteikia lapams jų sodrų atspalvį. Jis taip pat yra atsakingas už fotosintezę. Primename, kad fotosintezė – procesas, kai iš šviesos, vandens ir anglies dioksido gaminamos maistinės medžiagos.
Rudens pradžioje, kai dienos trumpėja, o temperatūra ima kristi, medžiai gauna aiškų signalą: laikas pereiti į „taupymo režimą“. Lapuose vykusi fotosintezė tampa nebeefektyvi. Todėl medžiai pradeda skaidyti chlorofilą. Chlorofilo skaidymo produktai keliauja į šakas ir kamieną – kaip maisto atsargos, kurios bus naudojamos kitą pavasarį.
Kai išnyksta žalia – pasirodo geltona, oranžinė ir raudona
Chlorofilas nėra vienintelis lapuose esantis pigmentas. Kai jis nyksta, išryškėja karotenoidai – geltoni ir oranžiniai pigmentai, kurie visada slypėjo lapuose, bet vasarą buvo užgožti žalumos. Karotenoidai veikia kartu su žaliuoju lapų pigmentu chlorofilu gaudydami saulės šviesą, nukreipdami saulės energiją į chlorofilo molekulę.
Būtent jie nudažo klevo, beržo ar liepos lapus įvairiais auksinės spalvos atspalviais.
Kartu kai kuriuose medžiuose pradeda gamintis antocianinai – raudoni ir purpuriniai pigmentai. Jie atsiranda dėl cukrų kaupimosi lapuose ir sąveikos su šviesa bei šaltesniu oru. Antocianinai padeda lapui dar trumpai apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių ir oksidacijos – tarsi paskutinis spalvingas šarvas prieš nukrentant.
Kodėl lapai krenta
Paskutinis žingsnis prieš žiemą augalams būna lapų numetimas. Bet nesupraskime neteisingai – tai ne praradimas, o išmintinga strategija. Lapų paviršius garina daug vandens, todėl šaltuoju metu, kai vandens beveik nėra, medžiui būtų pavojinga juos išlaikyti. Be to, šalčiai gali pažeisti lapų audinius ir pakenkti visam medžiui.
Tad rudeniui įsibėgėjus, ties lapo koteliu formuojasi specialus atsiskyrimo sluoksnis, kuris tarsi uždaro „duris“ – sulaiko sultis, o galiausiai atskiria lapą nuo šakelės. Kai vėjas papučia – jis paprasčiausiai nukrenta. Lapų kritimas yra tikra dovana dirvožemiui. Nukritę medžių lapai miškuose tampa miško maistu. Skildami, jie praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis, sukuria šiltą paklotę, kurioje žiemoja vabzdžiai, bestuburiai, grybeliai. Lapų sluoksnis saugo žemę nuo išdžiūvimo ir šalčio, o pavasarį vėl paverčiamas gyvybe.
Ruduo – tai ne tik pabaiga, bet ir tylus pasiruošimas naujai pradžiai. Kai kitą kartą eisite mišku ir po kojomis čežės spalvotas kilimas, prisiminkite: kiekvienas lapas – tai mažytis gamtos stebuklas, šnabždantis apie gyvybės ciklą, išmintingą taupymą ir gebėjimą keistis laiku.