Mokslininkai ir miškininkai mikrobuveines laiko vienu svarbiausių biologinės įvairovės rodiklių, atspindinčių miško brandą ir natūralumą. Kuo mikrobuveinių daugiau ir kuo jos įvairesnės, tuo didesnė tikimybė, kad miške gyvena gausybė skirtingų organizmų – nuo kerpių ir grybų iki vabzdžių, paukščių ar smulkių žinduolių.
Pažeistų ir senų medžių turtai
„Net ir nedideliame plote atšokusi medžio žievė, kamieno įtrūkimas ar sena drevė gali būti svarbi daugybei miško organizmų. Tokios smulkios struktūros vadinamos medžių mikrobuveinėmis, ir būtent jos dažnai lemia, kiek gyvybės slypi miško ekosistemoje“, – aiškina Valstybinės miškų tarnybos Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjas Gintaras Kulbokas.
Grįžtančiais paukščiais susidomėjo ir pradinukai: turėjo netradicinę pamoką – mokėsi kelti inkilus
Pasak jo, medžiai miško ekosistemoje atlieka kur kas daugiau funkcijų nei vien tik formuoja kraštovaizdį ar kaupia biomasę. Net ir vyresnis ar pažeistas medis gali tapti savotiška gyvybės sala. Mikrobuveinėse – drevėse, atšokusios žievės plotuose, kamieno įtrūkimuose, sakų ištekėjimo vietose ar negyvose šakose – įsikuria vabzdžiai, grybai, kerpės, o kartais ir paukščiai ar smulkūs žinduoliai.
Lietuvoje – kone visi mikrobuveinių tipai
Susiję straipsniai
Siekiant stebėti mikrobuveinių pokyčius Lietuvos miškuose, 2025 metais pradėtas jų vertinimas Nacionalinės miškų inventorizacijos apskaitos bareliuose. Vienas barelis apima apie 400 hektarų plotą, o iš viso miškuose stebima apie 6000 barelių.
Atsižvelgdamas į tarptautinę patirtį, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto profesorius Gediminas Brazaitis parengė metodiką mikrobuveinių monitoringui.
Vadovaujantis šia metodika, stambesniuose nei 14 cm skersmens medžiuose stebėtos mikrobuveinės, nustatant jų tipą pagal katalogą, kuriame pateikiami 65 medžių mikrobuveinių tipai. Lietuvos miškuose apskaitos metu aptikti 62 tipai – tai sudaro net 95 proc. visų kataloge aprašytų mikrobuveinių.
Medžių žaizdos – itin vertingos ekosistemai
Pirmieji apskaitos metai parodė, kad dažniausiai aptinkama mikrobuveinių grupė yra medžio kamieno pažeidimai ir žaizdos – jos sudarė 42 proc. visų rastų mikrobuveinių. Antroje vietoje pagal dažnumą buvo medžio deformacijos (20 proc.), o trečioje – epifitai (daugiamečiai ir kepurėtieji grybai, lapsamanės, kerpsamanės ir kt.), sudarę 15 proc. visų aptiktų mikrobuveinių.
Dažniausiai registruotas konkretus mikrobuveinių tipas – nedidelis senas žievės netekimas, kai dėl mechaninių pažeidimų ar kitų veiksnių atsiveria brazdas. Tokios mikrobuveinės sudarė apie 15 proc. visų rastų atvejų.
Apskaitos metu NMI bareliuose rasti 2632 medžiai su mikrobuveinėmis. Didžioji jų dalis – 2386 medžiai (90,7 proc.) – turėjo bent vieną mikrobuveinę. Dalis medžių pasižymėjo didesne struktūrine įvairove: 192 medžiai turėjo dvi mikrobuveines, 42 – tris, devyni – keturias, o trys medžiai turėjo net penkias skirtingas mikrobuveines.
Svetingiausi – ąžuolai, drebulės ir uosiai
Dažniausiai (apie 60 proc.) mikrobuveinių aptikta apatinėje kamieno dalyje. Taip pat pastebėta, kad daugiau mikrobuveinių randama ant ąžuolų, drebulių ir uosių, ypač storesnių ir senesnių.
Analizuojant pasiskirstymą pagal medžių rūšis nustatyta, kad mikrobuveinės dažniausiai aptinkamos ant paprastosios eglės, kiek rečiau – ant beržo ir pušies. Spygliuočiuose dažniausiai fiksuota mikrobuveinių grupė buvo pažeidimai ir žaizdos.
Nors šios struktūros dažnai atrodo nereikšmingos, o kartais netgi siejamos su neūkiškumu (pavyzdžiui, kirtimo metu padarytos medžių žaizdos), jos suteikia prieglobstį daugybei organizmų ir padeda palaikyti miško ekosistemos gyvybingumą. Net ir nedidelė drevė ar žievės atplaiša gali būti svarbi gyvybės grandinės dalis, primenanti, kad miškas yra sudėtinga ir nuolat kintanti sistema.