„Nors šiuo metu jau esu pensininkė, meilė gamtai ir tyrinėtojo akis niekur nedingo. Džiaugiuosi, kad mano profesinis pasirengimas leido atpažinti šią unikalią, kritiškai retą rūšį ir taip prisidėti prie mūsų pajūrio gamtos lobių išsaugojimo bei visuomenės švietimo“, – naujienų portalui VE.lt sakė R. Valeckaitė.
Rugsėjo 16 dieną vaikštinėjant po Palangos pajūrio kopas, moters akys nukrypo į neįprastą radinį – po kopose augančiomis smiltlendrėmis ji pastebėjo kelis retus ir saugomus grybus – Hadriano poniabudes (Phallus hadriani).
Rita pasakojo, kad Hadriano poniabudė auga specifinėse, pustomo smėlio vietose – dažniausiai tarp pajūrinių smiltlendrių sąžalynų.
Savaitgalį pasitiks darganoti ir lietingi orai, po jo – šilti pokyčiai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
„Šis grybas pradžioje vystosi po žeme arba vos išlindęs kaip šviesus gumbelis, tad jį pastebėti smėlyje nėra lengva. Tai buvo sėkmės ir geros orientacijos aplinkoje derinys. Iškart atpažinau tą rūšį. Kadangi esu biologė, mano profesinis pasirengimas čia suveikė akimirksniu.
Nors ši rūšis panaši į paprastąją poniabudę (vadinamuosius žemės taukus), mano išsilavinimas leido iškart pastebėti esminius skirtumus. Pirmiausia – augavietę, nes paprastoji poniabudė yra miško grybas, o ši auga tik smėlyje. Antrasis esminis bruožas – jos „kiaušinis„ turi labai charakteringą rausvą ar violetinį atspalvį, kurio įprasti žemės taukai neturi“, – apie retą radinį pasakojo Rita, kuri studijuodama biologiją dirbo Lietuvos ekologijos institute (dabartinis Gamtos tyrimų centras).
Patirtis ir biologės žinios suveikė akimirksniu – moteris suprato, kad, suradus Hadriano poniabudę kopose, pirmiausia reikia atlikti visus būtinus žingsnius, kurie privalomi radus tokią retą rūšį.
Apie radinį ji pranešė Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS): tiksliai nurodė augavietės koordinates, išsamiai aprašė pačią aplinką, padarė nuotraukas ir suskaičiavo rastus vaisiakūnius.
Moters teigimu, reikėjo veikti itin operatyviai, nes ši rūšis pasižymi neįtikėtinai greitu augimo tempu – išsiritęs iš savo apvalkalo, grybo kotas gali stiebtis net po kelis centimetrus per valandą, o per dieną ar dvi jau ir visiškai nunykti.
Visi surinkti duomenys buvo sėkmingai įkelti į SRIS, kad radavietė būtų oficialiai įregistruota ir saugoma.
Biologė sako, kad maistui Hadriano poniabudė visiškai netinkama, už šių grybų rinkimą ar žalojimą gresia bauda.
„Kai grybai pilnai išauga, skleidžia itin stiprų dvėsenos kvapą, kuriuo vilioja muses, kad šios išnešiotų sporas – tad maistinė jų vertė lygi nuliui, svarbi tik ekologinė reikšmė“, – pasakojo moteris.
Baltijos pajūrio smėlynai yra pagrindinė Hadriano poniabudės namų zona Lietuvoje.
„Palangos kopos jiems idealiai tinka, tačiau teoriškai jų galima aptikti ir kitose mūsų pajūrio vietose, nors kiekvienas toks radinys mokslo pasaulyje prilygsta mažam stebuklui“, – sakė R. Valeckaitė.
Kaip naujienų portalą VE.lt informavo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėjas Mindaugas Kirstukas, Hadriano poniabudė yra labai reta Lietuvoje auganti grybų rūšis, įrašyta į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Pagal 2021 m. Lietuvos Raudonosios knygos sąrašą, rūšiai priskirta kritiškai grėsmingos būklės (CR) kategorija.
Lietuvoje Hadriano poniabudė žinoma nuo 1980 m. ir aptinkama Baltijos jūros pakrantėje nuo Palangos iki Nidos. Žinoma keliolika jos radaviečių, tačiau grybas jose dera nereguliariai ir negausiai – dažniausiai vos po kelis ar keliolika vaisiakūnių.