Pradėsiu nuo vengrų princesės Kingos, kuri turėjo ištekėti už Krokuvos kunigaikščio Boleslovo V Droviojo. Kai ji paprašė kraičio druskos luito, jos tėvas karalius Béla nusivežė ją prie druskų kasyklų Maramarose. Prieš išvykdama į Lenkiją, ten į šachtą ji įmetė savo sužadėtuvių žiedą. Atvykusi į Krokuvą, Kinga paprašė lenkų kalnakasių iškasti gilią duobę Veličkoje. Kalnakasiai tol darbavosi, kol iškasė druskos luitą, kurį perskėlę rado princesės žiedą. Ar ši istorija – apie susisiekiančius kraštus Vidurio Europoje? O gal – apie moterų vaidmenį mūsų regiono istorijoje? Kinga, visą gyvenimą rūpinusi vargšais ir įstojusi į vienuolyną po vyro mirties buvo tarsi Motinos Teresės pirmtakė.
Į Veličkos druskų kasyklą 2019 m. vasaros pradžioje atvažiavau su šeima po Krokuvos, kurioje nakvojome prieš tolesnę kelionę. Vėliau tos pačios kelionės metu aplankėme Lenkijos ir Slovakijos vietas Tatruose ir prie jų (Zakopanę, Tatrų Lomnicą, Levočą, Spišą ir Košicę). Kelcuose lankiausi 2017 m. rugsėjį, pakviestas konferencijos vokiečių kalba plenarinėje sesijoje skaityti pranešimą. Kaip minėjau kitur, Čenstakava – mūsų mėgstamiausia nakvynės vieta pakeliui į Kroatiją. Vis dėlto visus šiame pasakojime minimus miestus galima apkeliauti žiedu.
Apie Veličkos druskų kasyklą girdėjau kalbant savo tėvus dar mano vaikystėje. Be to, užuominą į ją prieš dvejus metus aptikau Zipakiros druskos kasykloje prie Bogotos. Veličkos kasykla – kur kas senesnė, ji veikė nuo XIII a. Veličkoje pamatėme ne tik senovinius druskų kasimo įrenginius, kurie mažai keitėsi šimtmečiais. Čia yra tiek požeminis ežeras, tiek keturios koplyčios, tiek daugybė statulų iš akmens druskos, tiek savitarnos valgykla – tai mums irgi buvo svarbu. Tiesą sakant, daug daugiau nepamatėme nei pamatėme, nes kasyklos horizontaliai tęsiasi 287 km, iš kurių lankytojams prieinamas tik 3,5 km takas. Veličkos kasyklos yra 327 m gylyje, o tai kur kas giliau nei Zipakiroje, todėl į jas reikia leistis (ir kilti iš jų) liftu. Tuo pačiu liftu, talpinančiu 36 žmones, pakyla ir nusileidžia per milijoną turistų kasmet. Prie požeminio ežero išgirdau istoriją apie tai, kaip čia nuskendo besiirstantys turistai apvirtus valčiai. Kaip ir princesės širdis, šie požemiai – baugūs ir paslaptingi. Ar ne šio gamtos baugumo permaldavimui sumanytos koplyčios šachtų salėse?
Krokuvoje gyveno ne viena princesė, bet paminėtina Jadvyga, kurios sužieduotuvių žiedas taip pat buvo pamestas. Nors ji buvo sužadėta su Habsburgų giminės atstovu Wilhelmu ir metus praleido Vienoje ruošdamasi šioms vestuvėms, Lenkijos didikų pastangomis sužadėtuvės buvo nutrauktos. 1386 m. Krokuvoje ji susituokė su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila. Kaip ir jos kraštietė Kinga, Jadvyga per savo trumpą gyvenimą taip pat rūpinosi vargšais, o jos santuoka su Jogaila tapo Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo precedentu kariaujant su bendrais priešais. Tais istorijos tarpsniais, kai Lenkijos ir Lietuvos santuoka nutrūkdavo ir jos atsukdavo ginklus viena prieš kitą, abi kentėdavo.
Krokuvoje anksčiau lankiausi kelis kartus. Mano pirmoji užsienio kelionė su draugu Liubartu, griuvus geležinei uždangai, buvo kaip tik į Krokuvą. Vėliau važiuodamas iš mokslo konferencijų Žešove stabteldavau senojoje Lenkijos sostinėje – vis norėdavosi ją aplankyti.
Tai, kad Krokuva nebėra sostinė, kalta Lietuva: po Liublino unijos karalius su dvaru bei Seimas persikėlė į Varšuvą, kuri buvo arčiau Lietuvos. Krokuva, skirtingai nei Varšuva, nebuvo subombarduota Antrojo pasaulinio karo metais, o apie jos istorinių paminklų pasaulinę reikšmę liudija tai, kad ji drauge su Veličkos kasyklomis ir kitais saugomais objektais Kanadoje, Ekvadore, Etiopijoje, Vokietijoje, Senegale ir JAV sudarė pirmąjį UNESCO paveldo sąrašą 1978 m.
Krokuva – daugybės iškilių žmonių, įskaitant jos arkivyskupą Karolį Wojtyłą, tris Nobelio premijos laureatus (Wisławą Szymborską, Czesławą Miłoszą ir Ivo Andričių) ir du Oskaro laimėtojus (Andrzejų Wajdą ir Romaną Polanskį), miestas.
Užsisakius apartamentus netoli senamiesčio, kaip mes padarėme savo paskutinės kelionės metu, miesto istorines įžymybes galima apeiti pėsčiomis. Kaip ir kitais panašiais atvejais, reikėtų pradėti nuo to, kas svarbiausia, o visą kita apžiūrėti, jei dar lieka laiko. Krokuvos atveju svarbiausias yra Vavelis, kalva su karalių rūmais ir katedra. Pasak padavimo, miestas įkurtas ant kalvos su slibino ola. Kalva – užuomina į kalnus, o ola – į gelmes: viena ir kita kartojosi kitose šios kelionės vietose. Kalnai ir gelmės, aukštumos ir žemumos, milžinai ir nykštukai, šventybė ir kasdienybė, slibinas ir didvyris, karalius ir minia, trimito garsas ir slogi tyla neegzistuoja vieni be kitų. Drauge šios priešybės sudaro bet kokio pasakojimo įtampą.
Su šventybe siejama ir Krokuvos vardo etimologija: protoslavų kalba „krak“ reiškiąs ąžuolą, t. y. šventą medį, kuris įkūnija ir giminės – pirmiausia karaliaus – geneologiją. Slibino uola miesto papėdėje reiškia ne tik tai, kad įveiktas blogis, bet ir tai, kad jo galia pajungta saugant pilį. Beje, slibino metalinė skulptūra atsiveria praėjus pilies požemius. Kodėl skulptūra taip traukia vaikus? Todėl, kad ji jau nepakankamai baugi ar todėl, kad ji dar vis baugi kaip šiurpė?
Vavelyje stovint eilėje prie bilietų yra laiko pagalvoti dėl galimo turo. Mane ypač traukia du prieštaringi turai: požeminis nekropolis ir kasdienis karalių gyvenimas. Pirmajame – sustingusi mirusių karalių didybė, antrajame – atgijusios buities detalės. Vis dėlto dauguma nepralošdami renkasi Nacionalinę meno kolekciją su XVI a. gobelenais, karalių lobyną su XV – XVIII a. brangenybėmis ir rytų kolekciją su turkiškomis palapinėmis. Kokį bepasirinksime turą, visur aptiksime daug lietuviškų pėdsakų dėl bendros Lenkijos ir Lietuvos istorijos.
Jogaila šmėkščioja visur – tiek senamiestyje, tiek pilyje, tiek katedroje. Kaip ir Italijos miestų prašmatnias katedras, Šv. Marijos baziliką (Kościół Mariacki) Vavelyje galima aplankyti nemokamai, tai darant per mišias. Tokiu atveju reikia sumokėti malda. Lenkai didžiuojasi, kad katedros pagrindinis altorius, išdrožtas Veito Stosso, – didžiausias gotikinis. Jei išmestume paskutinį žodį, šis teiginys taptų neteisingas: iš kito pasakojimo žinome, kad didžiausias drožtinis altorius – Levočos katedroje. Iš katedros pagrindinio bokšto trimituojama kas valandą (hejnał mariacki), o atidarant ir uždarant vartus trimito melodija netikėtai nutrūksta prisimenant XIII a. trimitininką, kurio perspėjimas pašiurpino miestiečius, kai buvo nutrauktas mongolų lankininko. Kaip gyvenimas susižiedavęs su mirtimi?
Be Vavelio su karalių rūmais ir katedra, verta aplankyti viduramžių senamiestį su Didžiąja turgaus aikšte ir daug bažnyčių bei muziejų, Jogailos universiteto XIV a. pastatus ir Kazimiežą su žydų istoriniu centru. Tolstant nuo centro istoriniai stiliai keičiasi chronologiškai nuo romaninio, gotikinio, renesansinio ir barokinio iki secesijos ir moderno. Krokuva neturi istorinės Rotušės aikštės, vietoj jos – Pagrindinė turgaus aikštė, bene didžiausia gotikinė aikštė Europoje. Istorinis centras perskirtas karališkuoju, t. y. karūnavimo keliu, kuris prasideda prie Šv. Floriono bažnyčios, eina palei miesto sieną Klepažo apylinkėse, praeina pro barbakaną, tuomet įžengia pro Florijono vartus į senamiestį, leidžiasi žemyn Floriono (Floriańska) gatve ir kyla aukštyn į Vavelį Grodzka gatve. Šiuo maršrutu galima judėti atvirkščiai, t. y. nuo Vavelio. Panašiai atvirkščiai judame istorijos gatvėmis bandydami suprasti praeities įvykius. Viena, mes tarsi geriau suprantame bet kokius praeities įvykius žinodami apie jų pasekmes. Kita, mes niekada nesužinosime apie aplinkybes, dėl kurių buvo padarytas koks nors pasirinkimas. Kodėl princesė Kinga išmetė savo sužadėtuvių žiedą?
Tolstant nuo istorinio centro svarbu nepraleisti svarbių dalykų (įvykių). Pavyzdžiui, judant link barbakano yra Čartoriskių muziejus, o jame – Leonardo da Vinci Dama su šermuonėliu ir du Rembrandto darbai. Turint omeny tai, kad pasaulyje tėra vos dvidešimt Leonardo tapybos darbų, tai – Krokuvos įvykis. Barbakanas yra parke, kuris žiedu supa istorinį centrą vietoj iki XIX a. pradžios čia stūksojusios miesto sienos. Iš karto už barbakano – dar vienas objektas su lietuviškais pėdsakais, būtent Jano Matejkos aikštė, skirta Žalgirio mūšiui atminti.
Jos centre, skirtingai nei Matejkos žymiajame paveiksle, – paminklas Jogailai, o ne Vytautui. Maža to, aikštę suprojektavo Antanas Vivulskis. Šį architektą ir skulptorių lietuviška Wikipedia įvardija kaip lietuvių, o lenkiškoji – kaip lenkų. Kiek žinau, pats Vivulskis buvo linkęs nusišalinti nuo šio ginčo, nors nenusišalino nuo kovų už tėvynę – mirė peršalęs po to, kai savo milinę atidavė kitam savanoriui, gynusiam Vilnių nuo Raudonosios armijos. Ar ši istorija, kaip ir pagrindinis Matejkos aikštės akcentas, – apie sutelktą lietuvių ir lenkų kovos žiedą?
Po apsilankymo Krokuvoje 2019 m., išvykome į Zakopanę, kur pernakvojome kalnų trobelės stiliaus apartamentuose. Beje, šis kalniečių architektūros stilius, kuriam būdingas eglės siluetas, sukurtas lietuvių kilmės architekto Stanislovo Vitkevičiaus, o vėliau tobulintas jo sūnaus. Vitkevičius, kaip ir Lenkijos bei Lietuvos inteligentijos žiedas, mirė nuo džiovos. Kaip ir Vivulskis, Vitkevičius buvo sutelktos lenkų ir lietuvių kovos ir bendro gyvenimo šalininkas.
Apie Zakopanę, kaip Jono Biliūno, bėgusio nuo savo džiovos, mirties vietą, visi girdėjome mokykloje. Zakopanė – Lenkijos žiemos sostinė. Žiemos pėdsakai matyti netgi vasarą, kada mes ten buvome – kalnuose boluoja sniego plėmai. Nors Zakopanėje smagu pagrindinėje Krupówki gatvėje su parduotuvėmis, restoranais ir naktiniu gyvenimu, pustrečio milijono turistų kasmet čia apsilanko pirmiausia dėl kalnų. Prie keltuvo į Kasprovo viršukalnę (Kasprowy wierch) – žmonių apgultis. Kadangi niekada nebuvome ankstyvi paukščiai, kalno papėdėje atsidūrėme vidurdienį ir iš karto suabejojome, ar pavyks pakilti į kalnus: mus pasitiko milžiniška eilė. Vėliau Slovakijoje nieko panašaus nematėme.
Išgelbėjo gudrybė – eilės priekyje išgirdome kalbant lietuviškai. Pasisveikinome, pradėjome kalbėtis ir prisišliejome prie palangiškių šeimos. Kita alternatyva – mokėti dvigubai brangiau ir pasinaudoti „ekspreso“ paslauga, t. y. keltu be eilės. Skirtingai nei Slovakijos Tatruose, Zakopanės keltuvas kelia daug žmonių – daugiau nei Veličkos liftas. Kėlimasis, apačioje keičiantis slėnių ir miškų vaizdams, – pelnytas prizas už stumdymąsi papėdėje. Po svaigulingų takų viršūnėje mūsų dar laukė Slovakijos Tatrai.
Kaip minėjau, Kelcuose lankiausi vienas, 2017 m. rugsėjį atvažiavęs autobusu su persėdimu Varšuvoje. Tokias keliones mėgstu dėl dviejų dalykų: jos pigios, be to, autobuse galima daug parašyti, pavyzdžiui, apie keliones. Kelionė į Kelcus – bene pati įsimintiniausia todėl, kad grįžęs iš jos namie radau šunytį Pontą, nupirktą be mano žinios. Mano pirmas klausimas jį pamačius buvo „Kiek šunys gyvena?“. Dabar labradoro ir lagotos mišrūnas Pontas – geriausias mano draugas. Nors aplink Kelcus dunkso palyginti neaukšti kalnai, vis dėlto tai yra kalnai, o ne kalvos – jų aukštis viršija 600 m. Kalnai turi turbūt tik lenkus nestebinantį Švento kryžiaus pavadinimą, o miestas, kaip ir kiti šio pasakojimo miestai – Mažojoje Lenkijoje. Kalbėdamas apie Kelcus pirmiausia paminėsiu sapną ir geologinį rezervatą, kurį taip pat galima priskirti prie sapno žanro.
Kažkada, dar prieš lenkų ir lietuvių personalinę ir kitokias unijas, Lenkijos karalius Meška II Lambertas, keliaudamas šiose vietose susapnavo, kad buvo užpultas plėšikų gaujos girioje. Sapne jis pamatė viziją švento Adalberto, kuris kalnuose nubrėžė vingiuotą liniją, o ši pavirto upeliu. Atsibudęs karalius aptiko Silnicos upę, kurios vandenys jam padėjo atgauti jėgas, šalia atrado ir dideles nežinomo žvėries iltis. Taip karalius pastatydino miestą, kurio pavadinimas primena paslaptingas iltis (lenkiškai kieł). Šioje istorijoje stebina „sapno sapne“ arba „vizijos sapne“ dvigubas žiedas. Maža to, daug panašumų aptinkame ir unijos partnerio – Lietuvos – valdovo Gedimino sapne, jam medžiojant Vilniaus apylinkėse: žvėris, kalnas, miestas. Geologiniai draustiniai – tai, dėl ko verta atvažiuoti į Kelcus. Antai Kadzielnios rezervate, įrengtame akmens skaldyklos vietoje, galima pamatyti tektoninius, mineralizacijos ir karstinius reiškinius, o vienoje iš dvidešimt šešių olų – amfiteatrą. Vaikščiodamas po šias (ne)susapnuotas vietas pasijutau kaip Strugackių (Tarkovskio) Zonoje. Beje, rezervato pakraštyje yra ir nedidelis labirintas kalne – nuoroda į Veličkos gelmes.
Kaip ir kiekvienas istorinis Mažosios Lenkijos miestas, Kelcai turi ir savo istorinį paveldą. Pirmiausia tai – XVII a. pr. ankstyvasis barokas, įskaitant Krokuvos vyskupų rūmus, katedrą ir Šv. Trejybės bažnyčią. Verta aplankyti ir XIX a. Tomaszo Zielińskio dvarą bei pasivaikščioti po Henryko Sienkiewicziaus gatvę.
Šį pasakojimą pabaigsiu Čenstakava, kurioje visada ilsėdavomės keliaudami į Kroatiją ar iš jos. Kaip ir apie Veličką, apie Čenstakavą išgirdau iš savo tėvų dar sovietmečiu; nors sienos buvo uždarytos netgi tarp socialistinių šalių, ši piligrimystės kryptis buvusioje Lenkijos-Lietuvos valstybėje ar bent jau tame krašte, kuris liko po padalijimų, dar buvo gyva. Be to, apie Čenstakavos vaidmenį XVII a. karų metu skaičiau Sienkiewicziaus romane Tvanas.
Tebūnie Lietuvos karžygio Kmito didvyriški poelgiai Jasna Guros vienuolyno apgulties metu – autoriaus išmonė, bet tai, kad šios tvirtovės nesugebėjo paimti patyrę švedų kariai 1655 m., išties tapo lūžio tašku, abiem tautoms vaduojantis nuo šalį užtvenkusių švedų ir maskvėnų. Pamokoma ir tai, kad pasipriešinimas buvo mažiau niokojantis (sugriauta pusė namų) nei nesipriešinimas kituose miestuose, kur sugriauta dauguma namų – prisiminkime didelę Lietuvos nesipriešinimo kainą 1940 m. Vienuolyno nepaėmė ir vėliau – nei švedai 1703 m., nei Baro konfederatai 1769 m. Lenkai įsitikinę: vienuolyno ir negalėjo paimti dėl Juodosios Madonos paveikslo jame. Juodąją Madoną turėjo apginti miestiečiai, kuriuos gynė Madona. Ar tai – ne žiedinis santykis?
Keliaudami ar grįždami įsikurdavome šalia vienuolyno ir dėl šalia esančio didelio parko, kuriame leisdavome laiką su Nora, kol Eva su Maja ruošdavosi kelionei ir kraudavo daiktus. Vienuolyną su miestu jungia Šv. Mergelės Marijos prospektas, kertantis parką į dvi šalis. Kaip ir kituose Lenkijos pakalnės miestuose, parke yra ir gelmės užuomina – mažas kalnakasybos muziejus.
Mano keliai po Mažąją Lenkiją aplenkė Sandomiežą, kurį aplankysiu kitą kartą. Po kelionių liko klausimas: kada Lenkija ir Lietuva pametė savo vestuvinį žiedą?
