The feeling has gone, only you and I
It means nothing to me
This means nothing to me
Oh, Vienna.
Tai buvo 1983 m. ar 1984 m., kai muzikai nieko nereiškė geležinės uždangos ir diktatūros. Šis pasakojimas – apie skambančią Vieną, pasaulio muzikos sostinę.
Vienoje lankiausi 2014 m., kai skaičiau pranešimą mokslo konferencijoje. Prieš tai porą kartų miestą buvau aplėkęs laukdamas skrydžio į kitus miestus (pvz., į Florenciją). Tąkart į Vieną atvykau automobiliu, pravažiavęs šalis, apie kurias – kiti pasakojimai.
Miesto istorinį centrą, saugomą UNESCO, supa žiedinė gatvė Ringstraße su didingais pastatais, monumentais ir parkais. Ji atsirado XIX a. antroje pusėje vietoj gynybinių bastionų, kurie tapo nebereikalingi po Vienos antrosios apgulties 1683 m. Apie šią apgultį ir jos vaidmenį Vienos kavinių kultūrai dar pakalbėsiu.
Šioje gatvėje yra daugybė įspūdingų pastatų, įskaitant rotušę, pilies teatrą (Burgtheater), universitetą, parlamentą, istorijos ir menų muziejus dvynius, valstybės operą (Staatsoper). Prie skambančios architektūros dar grįšiu. Čia verta paminėti, kad nuo 2017 m. miesto centras – UNESCO paveldo, kuriam gresia pavojus, sąraše dėl suplanuotų aukštuminių pastatų. Ar aukšti tonai – būtini miesto urbanistinėje operoje?
Vienos architektūra – labai įvairi. Tai ir romaniniai, kaip antai Šv. Ruperto bažnyčia (Ruprechtkirche), ir barokiniai, kaip antai Šv. Karolio bažnyčia (Karlskirche), pastatai, ir bene didžiausia secesijos santalka, ir Vienos modernas, kaip antai Adolfo Looso architektūra. Bene muzikaliausi pastatai – Hundertvaserio namas (Hundertwasserhaus) ir gelžbetoninė Wotrubos bažnyčia. Pirmasis – darni skirtingų įvairiaspalvių elementų architektūros daina.
Šimtavandenis (Hundertwasser) – tai architekto slapyvardis, nurodantis į čiurlenantį vandenį. Antroji – iš betono blokų tarsi iš uolų suręsta šventovė. Palyginti su šiuo baritonu, 220 m dangoraižis DC Towers (Donau City Towers) tiesiog spengia ausyse.
Vienos ir apskritai Austrijos istorija iliustruoja mintį, kad kūrybinės veiklos suveši tuomet, kai imperija pradeda vysti ir trauktis. Kitaip tariant, kūrybingumo plėtra visada atsilieka nuo imperijos politinės plėtros. Didžiausias Vienos kultūrinis pakilimas – prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai Austrijos-Vengrijos imperija gyveno savo paskutines dienas, arba net tarpukariu, kai imperija jau buvo suraikyta naujai susikūrusių tautinių valstybių.
Niekada – nei keltų, nei romėnų (Viena buvo jų pasienio fortas), nei Šv. Romos imperijos (nuo 1437 m. Viena – faktinė jos sostinė), nei Habsburgų dinastijos laikais Vienoje nebuvo tokios kompozitorių (pirmiausia), mokslininkų, filosofų, rašytojų, architektų ir net politikos veikėjų santalkos, kaip tada, kai sklandė imperijos žlugimo nuotaikos.
Tai iliustruoja faktas, kad 1913 m. Adolfas Hitleris, Levas Trockis, Josipas Broz Tito, Sigmundas Freudas ir Josifas Stalinas gyvena netoli vienas kito centrinėje Vienoje lankydamiesi tose pačiose kavinėse. Klausimas – ar ir kiek „kūrybinė klasė“, subrendusi po imperijos sparnu, vėliau tampa imperijos žudiku?
Apie kavines dar pašnekėsiu, o kalbant apie imperiją stebina ne tai, kad ji sužlugo, o tai, kad ji sužlugo taip vėlai – prieš tai jai buvo kilę daugybė grėsmių. Nuo 1485 m. iki 1490 m. Viena buvo užimta Vengrijos, kuri vėliau tapo imperijos partnere, o 1529 m. ir 1683 m. sostinė buvo apgulta turkų. Pastarąjį kartą (kaip ir po Antrojo pasaulinio karo) ji išsigelbėjo tik per plauką – apie tai pakalbėsiu kiek vėliau.
Istorija žlungančioms imperijoms negailestinga. Po prijungimo prie nacių Vokietijos 1938 m. Austrija apskritai nustoja gyvuoti, o atsigauti bando ypač sudėtingomis sąlygomis, kai pokarinė šalis išvaduota ar užimta (kaip ir Baltijos šalių atveju, skirtumas – nykstamai mažas) Sovietų Sąjungos, JAV, Jungtinės karalystės ir Prancūzijos.
Sovietų Sąjunga turi savo politinių užmačių, todėl nepasitraukia, o kitos šalys laiko savo kariuomenes, nes nepasitraukia Sovietų Sąjunga. Taip tęsiasi iki pat 1955 m., kai postalininė Sovietų Sąjunga pasielgia kitaip nei kitur Vidurio Europoje ir pasitraukia iš savo okupacijos zonų tiek Vienoje, tiek Austrijoje mainais į Austrijos, tapusios pleištu tarp NATO šalių Italijos ir Vakarų Vokietijos, neutralitetą.
Palyginkime – ar muzika visada neutrali? Tai tampa ir vėlyvos ES narystės veiksniu (1995 m.), bet neutralitetas leido Vienai suklestėti kaip tarptautinių organizacijų miestui. Drauge tai – dar vienas postūmis plėtotis kūrybingumui.
Žlungančio pasaulio motyvai ypač ryškūs kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo, Antrosios Vienos mokyklos, įkūrėjo muzikoje. Pirmoji Vienos mokykla siejama su Josepho Haydno, Wolfgango A. Mozarto ir Ludwigo van Bethoveno kūryba. Maža to, Viena – kompozitorių Johaneso Brahmso, Antono Brucknerio, Gustavo Mahlerio, Johano Strausso I, Johano Strausso II, Richardas Strausso miestas.
Muzika vienaip ar kitaip veikė ir kitus kūrėjus. Antai filosofas Ludwigas Wittgensteinas, bene įtakingiausias XX a. filosofas šalia Martino Heideggerio, savo garsiąją knygą Tractaus logico-philosophicus suskirsto į septynias dalis nelyginant natas. Jo absoliuti muzikinė klausa neatsiejama nuo loginio mąstymo.
Neatsitiktinai filosofų pozityvistų Vienos ratelis susibūrė būtent šiame mieste. Loginis pozityvizmas, išplėtotas tarpukariu Vienoje, po Antrojo pasaulinio karo tampa pasauline tendencija filosofijoje, ypač anglosaksiškose šalyse.
Sigmundas Freudas – vienas garsiausių vieniečių. Nors Freudas teigė esantis visiškai nemuzikalus, psichoanalizė ir muzika – neatsiejami. Psichoanalitikai nagrinėja muzikavimo reiškinį, o muzikologai taiko psichoanalitiką gvildendami muzikos kūrinius.
Maža to, muzikos terapija pagrįsta psichoanalitiškai. Pasąmonė artima muzikai, kuri sugriebia (ergreift). Beje, Freudas samprotavo apie muziką knygoje, kurioje aiškino sapnų reikšmes (Traumdeutung). Ar sapnai muzikalūs? Kartais sapnuose mane sugriebia įspūdinga melodija, kuri išsisklaido vos pabudus. Tuomet belieka teisintis, kad esu nemuzikalus. Freudo mokinys Theodoras Reikas pagrindė tai, kas Vienoje buvo žinoma seniai: melodija geriau išreiškia jausmus nei žodžiai.
Tai nebūtų kompozitorių ir muzikantų miestas, jei ne daugybė teatrų ir koncertų salių. Antai pilies teatras (Burgtheater) laikomas vienu geriausių vokiškai kalbančiose šalyse. Kiti garsūs teatrai – Tautos teatras (Volkstheater Wien) ir Jozefo miesto teatras (Theater in der Josefstadt). Čia yra bent trys operos teatrai: Vienos teatras (Theater an der Wien), Valstybės opera (Staatsoper) ir Tautos opera (Volksoper). Pastaroji skirtas operetėms, o Vienos teatras džiugina nauju pasirodymu kas mėnesį. Viena žymi ir koncertų salėmis, o Vienos filharmonijos orkestras garsus visame pasaulyje savo Naujųjų metų koncertu.
Portugalai turi fado, o vieniečiai – Vienos dainą (Wienerlied). Tai žanras, atsiradęs XIX a. pradžioje ir apibūdinantis apie 70 000 dainų. Po drąsios barzdotos merginos Conchitos Wurst (Thomo Neuwirtho) pergalės, 2014 m. Vienoje surengta Eurovizija.
Apie kito dainuojančio vieniečio pergalę – kiek vėliau. Vienos baliai – dar vienas pasaulinis reiškinys. Įvairiuose miesto rūmuose jų surengiama po 450 per metus, taigi daugiau nei yra dienų (tiksliau, naktų). Opera Ball – žinomiausia balių vieta, kur balius trunka visą naktį nuo 21 val. iki 5 val. Deja, nebuvau nė viename iš jų, net ir jų parodijoje Ubagų baliuje.
Vis dėlto parodija – taip pat pripažinimas, ji įmanoma tik dėl Vienos balių eksporto į kitus pasaulio miestus, įskaitant Vilnių.
Mieste – daugybė garsių bažnyčių, nors trečdalis vieniečių save laiko netikinčiais. Labiausiai išpuoselėta – šv. Stepono katedra, prie kurios galima atvažiuoti traukiniu-metro tiesiai iš oro uosto. Muziejų – ne ką mažiau. Antai Brangenybių kamera (Schatzkammer) su Habsburgų dinastijos brangenybėmis primena apie imperijos turtus, o Sisi muziejus, skirtas neformaliai išauklėtai imperatorienei, – apie kai kuriuos drąsius valdovus. Leopoldo muziejuje – didžiausia Egono Schiele’ės paveikslų kolekcija, čia yra ir Gustavo Klimto įspūdingų paveikslų.
O štai Gamtos istorijos muziejaus (Naturhistorisches Museum) pavadinimas priverčia susimąstyti – ar gamta turi istoriją? Juk tai mes, žmonės, vertiname gamtos raidą pagal savo istoriją. Panašiai apie paukščius sakome, kad jie gieda, o apie žiogus – kad jie groja.
Parkai – tai, ką būtina aplankyti. Pirmiausia tai pasakytina apie Miesto parką (Stadtpark) su paminklu Johanui Straussui II, Pilies sodą (Burggarten), Praterį su didžiuoju ratu (Riesenrad) ir, svarbiausia, Šionbrunerio pilies parką (Schönbrunner Schlosspark) su fontanais, paminklais, oranžerijomis ir seniausiu pasaulio zoologijos sodu nuo 1752 m.
Nesu tikras, ar austriškas maistas – Vienos šnicelis iš veršienos ar kiaulienos, išdaužytos ir iščirškintos lydytame svieste, Tafelspitz iš virtos liesos veršienos ir obuolių štrudelis desertui – šoka ir dainuoja skrandyje, tačiau Vienos kavinių pradžia susijusi su dainomis. Antrosios Vienos apgulties 1683 m. didvyris buvo ne tik Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis, vadovavęs jungtinei krikščionių kariuomenei. Beje, Lietuvos kariuomenė tuo metu zyliojo – siaubė turkams priklausiusią Vengriją.
Vienos apgulties metu ne mažiau pasižymėjo ukrainiečių kilmės miestietis Franciszekas J. Kulczyckis, kuris drauge su savo serbu tarnu išsiveržė iš miesto dainuodamas osmaniškas dainas. Kadangi jis buvo pirklys, mokėjo daug kalbų, įskaitant turkų (prisiminkime kitą garsų pirklį poliglotą Heinrichą Schliemanną).
Sužinojęs apie artėjančią Sobieskio pagalbą, Kulczyckis sugrįžo į miestą (nežinau, ar vėl su dainomis), kur įkvėpė miestiečius nepasiduoti ir tęsti kovą.
Pasitraukę turkai paliko šimtus maišų kavos pupelių, o Sobieskis dalį šio grobio atidavė Kulczyckiui, kuris atidarė pirmąją kavinę mieste. Atminti šį dainuojantį didvyrį pavadinta gatvė (Kolschitzky Straße). Vienos kavinėse žmonės netrukdomai gurkšnoja kavą su laikraščiu (dabar dažniau – su mobiliuoju) rankose. Kava čia geriama užsigeriant vandeniu, o štai Florencijoje taip geriamas karštas šokoladas.
Jausmai praėjo, vien tu ir aš
O, Viena.
