Turbūt svarbiausias Šalčininkų kultūros paveldo objektas – Vagnerių rūmai. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams. 1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais.
Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis. Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu, į jį netgi buvo vežamos užsienio delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio vertą „auksinę salę“.
Nemažiau svarbi ir Jašiūnų dvaro sodyba. Jašiūnų gyvenvietė nuo 1402 m. priklausė tuo metu vienai iš galingiausių ir turtingiausių Lietuvos didikų giminių – Radviloms, tačiau Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima. J. Sniadeckio iniciatyva ir lėšomis 1824-1828 m. čia atsirado puošnūs vėlyvo klasicizmo stiliaus rūmai.
Vertingi architektūriniu požiūriu ir kiti buvusio dvaro statiniai – oficina, kuri pradėta klasicizmo stiliumi, o praplėsta jau vadinamojo istorizmo laikotarpiu. Atokiau nuo rūmų esančio arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių stovi liaudies architektūros statinys – svirnas.
Nemažiau nei rūmai įspūdingas ir 11 ha užimantis parkas, kuris pradėtas sodinti dar prieš rūmų statybą. Tai vienas gražiausių Lietuvos klasicistinių peizažinių parkų, kuris driekiasi palei Merkį. Želdynai sudaro plastiško silueto masyvus, tarp kurių – erdvios vejos, užimančios daugiau kaip pusę parko teritorijos.
Ir tai – ne vieninteliai dėmesio verti pastatai. Vilkiškių dvaras Merkio slėnyje atsidaro bajorų Domochovskių dėka. Jie dvaro rūmus – stačiakampį vienaukštį pastatą, iškilusį ant aukštos akmeninės pamūrės – papuošė mezoninu su dviaukščiu portiku. Kiekvienas aukštas buvo paremtas grakščiomis kolonomis, į namus vedė platūs laiptai, o nuo langų kaskadomis krito mediniai raižiniai.
Rūmus juosė parkas su liepų ir ąžuolų alėjomis, didingais maumedžiais. Bet už dalyvavimą 1863 metų sukilime caro valdžia Domochovskių dvarą konfiskavo. Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis dvaras renovuotas 2015 m., o ateityje čia planuojama įrengti ir jaunimo centrą.
Pamatyti verta ir 400 m. amžiaus Norviliškių vienuolyną, dabar specialiai pritaikytą lankymui. Nors paparastai minimas tik vienuolynas, tačiau savo pradmenimis tai renesanso laikų palivarkas (dvarui priklausantis ūkinis kompleksas). Mūrinis vienuolynas buvo pastatytas XVII a. pradžioje Slovakijos Aukštųjų Tatrų Mitchyb Dolny pavyzdžiu.
1832 metais Norviliškių vienuolyne gyveno aštuoni vienuoliai, tačiau vienuolynas pateko į uždaromųjų sąrašą ir pastatuose buvo įrengtos caro kareivių kareivinės, o 1918 m. vienuolynas pritaikytas klebonijai. Dabar senos pilies vietoje veikia turistinis kompleksas.
Aplankyti tiesiog būtina ir Pavlavos respubliką. Aukštupio Merkinė – sena dvarvietė, priklausė ne vienai didikų šeimai: Radvilų, Sluškų, Potockių, Duninų, Sanguškų, Korsakų. 1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu – Pavlovo respublika – ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį.
Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą. Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų, o dabar jos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų.
Norinčius keliauti ir kraštą pažinti ne automobiliu, o dviračiu, Šalčininkų rajonas tikrai nudžiugins. Pirmoji dviračių maršruto trasa, besidriekianti 23 km, prasideda Dieveniškių istorinio regioninio parko informacijos centras Poškonyse. Toliau keliaudami Poškonių tvenkinio krantu, galite sustoti atokvėpio vietoje prie valčių ir vandens dviračių nuomos punkto ir pasigrožėti vaizdu į Lastaučikų gatvinį kaimą, išsinuomoti valtį ar vandens dviratį.
Pakilę į kalniuką, įvažiuosite į miškelį. Kitą sustojimą padarykite prie Poškonių pilkapyno. Be to, nepamirškite nueiti prie įspūdingo 22 m skersmens pilkapio kalvos viršūnėje.
Keliaudami miško keliuku toliau (apie 1 km) iš dešinės pamatysite įspūdingą Grybiškių kaimo panoramą su rėžinių laukų sistema. Pavažiavus miško keliuku dar apie 0,5 km, pasieksite gamtos paveldo objektus – Grybiškių ąžuolą ir pušį. Ąžuolas didžiausias ir seniausias parko medis. Galiūnas tikrai sužavės savo grožiu ir įspūdingais matmenimis.
Prie posūkio link ąžuolo dar vienas saugomas medis – Grybiškių pušis. Nuo ąžuolo tęskite kelionę iki Jurgelionių kaimo, kur sukite į kairę ir plentu pasieksite Urelių kaimą. Čia galite apžiūrėti Urelių kaimo kapinių koplytėlę. Už Urelių kaimo pasukus į dešinę ir nuvažiavus apie 5 km pasieksite Norviliškių vienuolyną ir bažnyčią. Grįžti atgal siūlome per Borovkos mišką, kur galėsite apžiūrėti Reistinės bei Šilinės pilkapynus.
Norintys 30 km maršruto reikėtų pradėti ten pat, tačiau aplankius Grybiškių ąžuolą reikia grįžti atgal ir pasukti į kairę Grybiškių kaimo link. Įveikę lauko keliuką vėl pateksite į mišką. Pravažiavus mišku kelis šimtus metrų iš kairės pamatysite Rimašių akmenyną. Viena iš parko teritorijoje esančių vertybių – akmenys, rieduliai.
Parko teritorijoje yra 4 paveldo objektai – akmenys, apie kuriuos sukurta nemažai padavimų ir legendų. Keliaudami toliau pasieksite Rimašių kaimą. Vienintelė kaimo gatvė atkartoja Gaujos upės vingį. Apžiūrėję Rimašių kaimą, persikelsite į kitą Gaujos upės krantą, suksite į kairę ir plentu judėsite Bėčionių kaimo link (apie 2 km). Du posūkiai į dešinę ir jūs jau prie Bėčionių piliakalnio.
Toliau apie 3 km važiuosite Dieveniškių geomorfologinio draustinio miško keliukais. Atkreipkite dėmesį į kalvotą reljefą, susidariusį po priešpaskutinio apledėjimo. Manoma, kad būtent čia buvo ledyno kraštas. Ledyno sustojimo vietą nužymi iki šiol stambus, aukštas kalvų lankas, kuris nuo seno vadinamas Ašmenos aukštuma.
Dieveniškių geomorfologiniame draustinyje galėsite pabuvoti prie mitologinio akmens „Mokas“ ir Dieveniškių pilkapyno. Mokas apipintas legendomis ir padavimais, ant akmens dar ir dabar galima pastebėti pėdų ženklų. Dar 2,5 km ir Jūs Dieveniškėse. Tai labai sena gyvenvietė. Pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose datuojamas 1387 m. Kelionę pabaigsite grįždami į Poškonis plentu Dieveniškės – Šalčininkai. Pakeliui užsukite prie mitologinių akmenų „Jankelis“ ir „Jankeliukas“.
Norintiems keliauti upe siūlomi net 5 skirtingi maršrutai su įspūdingais vaizdais ir galimybe išlipus aplankyti įvairiausius istorinius objektus. Tačiau keliauti galite ir pėsčiomis. Jeigu nesugalvosite, kokį maršrutą pasirinkti, Šalčininkų rajonas jums paruošęs teminių maršrutų. Vienas iš jų – keturiasdešimt totorių.
Keliaudami šiuo maršrutu pamatysite Šalčininkų ir Vilniaus rajono medines bažnyčias, pakerėsiančias savo kuklumu ir derme su gamta. Aplankysite ir garsiąją Medininkų pilį, nuo kurios kuorų atsiveria įspūdingas kalvotas apylinkių kraštovaizdis.
Pasirinkę maršrutą „Nuo Medininkų kalvų iki Dieveniškių kaimų“ atrasite neįtikėtinų vertybių, pamaloninsiančių jūsų širdį, akį ir ausį. Aplankysite Medininkų memorialą, seniausią ir didžiausią aptvarinę Medininkų pilį, aukščiausią Lietuvos vietą, Tabariškių bažnytėlę ir senosios Paulavos respublikos dvaro griuvėsius. Čia, vos keliasdešimt kilometrų nuo sostinės šurmulio, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke išlikusiuose etnografiniuose kaimuose dar rasite tą patį, šimtmečiais ramiai besisukantį kaimo metų ciklą.
Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič portalui lrytas.lt pasakoja, kad Šalčininkų rajonas ypač tinkamas tiems, kurie nori neskubėdami ir be šurmulio susipažinti su rajonu bei yra nusiteikę atradimams.
„Siūlome turistams keliones automobiliu, žygius pėsčiomis arba dviračiais. Mano mėgstamiausia vieta, kurioje dažnai lankausi, yra Paulavos respublika. Tai „gyvas“ istorijos vadovėlis, iš kurio sužinome apie pirmas demokratijos užuomazgas. Savivaldybės pastangomis pritaikėme šį objektą lankymui, atnaujinome ledainę. Savaitgaliais čia lankosi labai daug žmonių, objektas tikrai traukia žmones ir yra vertas dėmesio“, – išduoda meras.
Z.Palevič rekomenduoja ir Jašiūnų dvarą, o ypač, vasaros sekmadieniais: paskutinę savaitės dieną čia vyksta gyvos klasikinės muzikos koncertai. „Naujovė yra ta, kad renovavome oficiną, šiuo metu įgyvendiname patalpų įrengimo ir pritaikymo edukacinei veiklai projektą, pradėjome svirno atnaujinimo darbus. Kitais metais Jašiūnuose turėsime tokį tikrą kultūrinį židinį, kuriuo dvaras buvo Balinskių ir Sniadeckių laikais“, – atskleidžia jis.
Rekomendacijų meras turi ir aktyvų laisvalaikį mėgstantiems.
„Dviratininkus tikriausiai sudomintų Dieveniškių kraštas, kuriame kiekvienas prisimins močiučių ir senelių trobas. Čia yra išskirtinių gamtos objektų, Bėčionių piliakalnis. Žygių mėgėjams siūlau apsilankyti įspūdingoje Rūdninkų girioje. Kontinentinės kopos, ežerai, pelkės, viržiai, pušys – visa tai perkelia lyg į kitą planetą. Be to, čia gausu istorinių kovų vietų.
Na, o aktyvaus poilsio mėgėjams, ypač baidarininkams, taip pat bus įdomu išbandyti Merkio, Gaujos ir Šalčios upes, kiekviena yra savaip įdomi, esu ne kartą plaukęs, tikrai rekomenduoju. Pastaraisiais metais plaukimai baidarėmis yra labai populiarūs, žmonės domisi žygiais pėsčiomis ir dviračiais. Kaip tik tokiam poilsiui Šalčininkų rajonas tinka kuo puikiausiai“, – pasakoja Z.Palevič.
