S.Bertovienė pasakojo, kad Karibos ežeras yra net 223 km ilgio ir 40 km pločio, užima 5 580 kvadratinių kilometrų plotą. Vidutinis gylis – 29 m, o giliausia vieta siekia net 97 metrus.
Ežere nemažai salų: Maaze, Mashape, Chete, Sekula, Sampa Karuma, Fothergill, Spurwing, Snake, Antelope, Bed ir Chikanka.
Čia taip pat veikia didžiulė hidroelektrinė.
Keliautoja apsilankė ir šiaurinėje Zimbabvės dalyje, pietiniame Karibos ežero krante esančiame Matusadona nacionaliniame parke, pavadintame kaip ir šalia esančios Matuzviadonha kalvos.
„Nuo 1958-ųjų pabaigos čia yra draudžiama medžioklė. Parkas užima 1 400 kvadratinių kilometrų plotą.
Iki Karibos užtvankos pastatymo čia buvo gyvybės pilnas slėnis. Priėmus labai kontroversiškai vertinamą sprendimą užtvenkti Zambezę ir taip sukurti didžiausią pasaulyje dirbtinį ežerą, gamtinės sąlygos čia staigiai ir drastiškai pasikeitė.
Per pirmas 24-ias valandas po užtvenkimo vanduo pakilo 6 metrus, o per metus pasiekė 60 metrų. Jau pirmosiomis dienomis buvo pradėta skambinti pavojaus varpais, kai čionykščiai gyvūnai buvo priversti gelbėtis kalvų, per naktį tapusių salomis, viršūnėse, kurias ir toliau nenumaldomai sėmė vanduo.
Gyvūnai badavo ir ėmė kristi, kol pagaliau buvo pradėta jų gelbėjimo operacija „Nojus“.
Ruperto Fothergillo vadovaujami Zimbabvės nacionalinio parko reidžeriai ir savanoriai nuo 1958-ųjų iki 1964-ųjų sugavo ir į saugias teritorijas išgabeno daugiau nei 6 000 gyvūnų, tokių kaip antilopės, raganosiai, drambliai, liūtai, zebrai, netgi gyvatės, įskaitant ir juodąsias mambas. Gelbėtojai iš Zambijos pusės pasirūpino dar pora tūkstančių gyvūnijos atstovų.
Deja, visų gyvūnų išgelbėti nepavyko, todėl viena iš didžiųjų salų pavadinta Starvation...
Kaip šito neprotingo sprendimo priminimas iki šių dienų iš vandens kyšo mirusių medžių kamienai. Tačiau niekaip nepaneigsi – peizažas čia išskirtinis“, – pasakoja keliautoja.
Lietuvė džiaugėsi galėjusi iš arti stebėti įspūdingo grožio afrikinių savaninių dramblių bandas.
„Afrikiniai savaniniai drambliai yra stambiausi sausumos žinduoliai, užaugantys iki 4 metrų aukščio, sveriantys iki 7,5 tonos ir turintys iki 3,5 metro ilgio siekiančias iltis.
Nuo azijinio dramblio skiriasi nugaros įlenkimu, didesnėmis ausimis ir straublio gale esančiomis į pirštą panašiomis išaugomis“, – paaiškino S.Bertovienė.
Šiek tiek baimės kėlė pro šalį vis praplaukiantys Nilo krokodilai.
„Kai plaukėme laivu Karibos ežeru, maudytis galėjome tik denio baseiniuke arba į vandenį nuleidžiamame narve – ežere knibžda krokodilų ir begemotų, todėl į atvirą vandenį kojų geriau nekišti“, – prisiminimais dalijosi lietuvė.
Beje, vienas šios kelionės prisiminimų liudija, kad Afrikoje kojos gali nukentėti ne tik nuo krokodilų.
„Vienas vaikinas iš mūsų grupės išėjo pasivaikščioti po apylinkes su reindžeriu. Ir grįžo.... be batų padų. Buvo taip karšta, kad klijai ištirpo ir apatinis batų sluoksnis paprasčiausiai nukrito“, – juokiasi S.Bertovienė.
Laimei, šis vaikinas vienintelis iš visos grupės turėjo skėtį, todėl jo 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas nesibaigė šilumos smūgiu.
„Tad kai kitą sykį grįšiu į Afriką, mano lagamine būtinai bus ir skėtis nuo saulės“, – tikina moteris.
S.Bertovienė savo akimis stebėjo ir daugiau įspūdingų gyvūnų. Vienas tokių – begemotas, arba didysis hipopotamas – stambiausias dabar gyvenantis porakanopis žinduolis.
„Nepaisant to, kad yra augalėdis, begemotas yra vienas agresyviausių pasaulio gyvūnų ir užima pirmą vietą žmogžudžių sąraše (antra vieta tenka buivolams, trečioji – regis, tokiems geraširdžiams drambliams).
Suaugęs didžiojo hipopotamo patinas sveria 1 500-1 800 kg (patelė 1 300-1 500 kg), sausumoje išvysto 30 km/h greitį (čia jie yra pavojingiausi). Nasrų plotis iki 1,2 m, juose – galingos iltys ir pjaunamieji dantys, taigi, jis nesunkiai gali perkąsti žmogų pusiau. Per parą suėda apie 40-60 kg maisto“, – žiniomis dalijosi keliautoja.
Beje, begemoto mėsa valgoma. Jų odos storis 3,5 cm.
Patelės jauniklius veda po vandeniu, vos gimę jie sveria 35-40 kg. Hipopotamų pienas yra šviesiai rožinės spalvos. Begemotų patinų kovos visada baigiasi vieno iš jų mirtimi.
„Kitaip nei dažniausiai manoma, begemotai nėra vandens gyvūnai. Tiesiog jų oda labai jautri, todėl vandenį jie naudoja kaip apsaugą nuo kepinančios saulės. Po jos laidos lipa į krantą ir jaučiasi čia kaip namie“, – pasakojo S.Bertovienė.
Dar vieną rečiau matomą gyvūną – raganosį, keliautoja sutiko jau Matobo nacionaliniame parke.
Matobo (tariama Matopos) – pats seniausias Zimbabvės nacionalinis parkas, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas 2003-iaisiais. Parkas dar žinomas kaip Matobo kalvos – didžiuliai netaisyklingų formų granito luitai prieš maždaug 2 000 milijonų metų išstumti į žemės paviršių. Išvertus iš vietinės etnografinės grupės ndebele kalbos pavadinimas reiškia „Plikos galvos“.
Parke didžiulė floros ir faunos įvairovė: per 200 rūšių medžių, per 100 rūšių žolių, čia veisiasi 175 rūšių paukščiai, 88 rūšių žinduoliai, 39 rūšių gyvatės ir 16 rūšių žuvys.
„Mūsų pagrindinis tikslas buvo išvysti šiame nacionaliniam parke saugomus raganosius.
Pirmiausia išklausėme labai liūdno pasakojimo apie tai, kaip šie nuostabūs gyvūnai yra brakonierių naikinami visame pasaulyje siekiant patenkinti Azijos (ypač Vietnamo ir Kinijos) juodosios rinkos poreikius.
Ten yra tikima, jog sumaltas raganosio ragas yra puikus afrodiziakas, taip pat gydo pagirias ir netgi vėžį. Šiaip jau raganosio ragas yra tiesiog paprasčiausias nagas (skirtingai nei dramblio iltis, kuri yra dantis), bet tikėjimas jo magiškomis savybėmis yra tiesiog mirtina jėga.
Tokia mirtina, kad iš prieš šimtmetį buvusios daugiau nei 100 000 raganosių populiacijos dabar belikę vos 30 procentų, o kai kurios rūšys jau praktiškai visiškai išnykusios (pvz., Sumatros raganosių belikusios dvi patelės, taigi, joms savo amžių nugyvenus ši rūšis liks tik filmuose ir knygose...).
Mūsų gidas sakė, kad realiai raganosių yra dar mažiau, nei oficialiai skelbiama, ir prognozuoja, kad per artimiausius 5-10 metų laisvėje jų visiškai nebeliks...“ – pasakojo S.Bertovienė.
