Tai – nedidelė loma plačiųjų smėliakalnių masyve, esanti prie pat Grobšto rezervato ribą ženklinančios tvoros. Vis dar galima išvysti kyšančius, tačiau kasmet vis labiau tręštančius, vėjo griaunamus ir nykstančius žemus medinius kryžius, matyti buvusios žabų tvorelės likučiai.
Vokiečių kerštas Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis 1918 m. išleistoje „Klaipėdos apskrities istorijoje“ vienu sakiniu užsimena, kad, tvirtinant Kuršių nerijos krantus Pirmojo pasaulinio karo metu, 1916 m. „dirbo prancūzų belaisviai iš Nidos atsakomosios karo belaisvių stovyklos“. Trumpai paaiškinama, kad tai – keršto prancūzams stovykla, mat vokiečių belaisvių stovyklos buvo įrengtos dykumoje Afrikoje (Alžyre, Maroke).
Šiek tiek detalių randame Nidos mokyklos vyriausiojo mokytojo Henry Fuchso rašytose kronikose: 1916 m. paliktoje žinutėje nurodoma, jog „Tylos slėnyje buvo įrengta belaisvių stovykla“. Nidiškis pasakoja, kad sargybiniai gyveno barakuose, o prancūzų belaisviai – palapinėse.
„Gyvenimas kopų smėlyje turėjo būti atpildas už vokiečių belaisvių įdarbinimą karštame Afrikos dykumų smėlyje. Prancūzai kasdien atžygiuodavo į Purvynę ir nukasdavo kopą – taip darė vietą statyboms.
Dėl šių belaisvių laiškų buvo pasiekta, kad vokiečių karo belaisviai buvo atšaukti iš Maroko. Tad ir Nidos stovykla spalio pradžioje buvo apleista. Darbą Purvynėje iki 1917 m. balandžio mėnesio baigė rusų belaisvių grupė“, – teigiama H. Fuchso paliktuose rankraščiuose.
Įdomu tai, jog Mirties slėniu vietovės su belaisvių barakais niekas nevadino: tiek tarpukario spaudoje, tiek prieškarinėje kartografijoje naudojamas vokiškas Teil des Schweigens (liet. Tylos slėnis) terminas.
Dabar Tylos slėniu įvardijama smiltpievė Parnidžio įlankoje, kur stovi „Neringos krėslas“, o tikrasis Tylos slėnis tapo Mirties slėniu. Neaišku, kas sugalvojo sukurti naujadarą, tačiau jį randame 2011 m. leidyklos „Briedis“ išleistame Kuršių nerijos žemėlapyje.
1929 m. turistiniame Nidos žemėlapyje pliko smėlio dykyne buvęs Tylos slėnis pažymėtas į pietus nuo Parnidžio kopos. Tame pačiame žemėlapyje, apie pusę kilometro į pietvakarius nuo Parnidžio kopos, stačiakampiu pažymėtas pastatas, o legendoje įrašyta: buvusi prancūzų stovykla (vok. Ehemal. Franzosenlager).
Pragaro katile Vadinamojo Mirties slėnio pavadinimą galėjo inspiruoti dar tarpukariu gimusi savotiška legenda, užrašyta 1936 m. dienraščio „Vakarai“ liepos 3 d. (Nr. 152) numeryje. Randame graudulingą pasakojimą, pavadintą „Pilkųjų dulkių istorija“.
Jame minimi prancūzų pulkininkas ir berniukas, kurie patenka į vokiečių nelaisvę. „Galų gale atsiunčia į Nidą. Į Tylos slėnį, kur prasideda pragaro kančios. Čia randa apie 10 000 belaisvių“, – rašoma straipsnyje be autorystės.
Belaisvių mitui ėmė dygti sparnai, todėl ne vienas pokario rašytojas mielai naudojosi šiuo naratyvu. Radosi ir dar ankstesnio karo tarp Prancūzijos ir Prūsijos motyvas.
„Pamario šlaite yra Tylos pakalnė, kurioje 1870–1871 m. karo metu vokiečiai buvo įruošę prancūzų belaisvių stovyklą“, – 1968 m. išleistoje knygoje rašė Bronius Kviklys. Panaši žinutė paskleista ir minėtame 2011 m. žemėlapyje („Vykstant 1870–1872 metų karui, vokiečiai čia buvo įkūrę prancūzų karo belaisvių stovyklą. Jie dirbo kopų apželdinimo darbus, daug belaisvių mirė nuo ligų ir bado“). Šio laikotarpio istorinio fakto pagrįsti kol kas nepavyko.
2001 m. išleistoje knygoje apie Kuršių neriją jos autorius Jurgis Bučas dar kitaip pateikė informaciją: esą Mirties slėnyje buvo pastatytas ištisas barakų miestelis, kuriame „būta 12 tūkst. belaisvių“. Mokslininko teigimu, „gražiausia ir ramiausia pasaulio vieta buvo paversta tikru pragaru“.
Esą nuo epidemijų, karščio ir sunkaus darbo (tvirtino nerijos krantus, apželdino kopas ir kt.) belaisviai mirdavo dešimtimis ir buvo užkasami čia pat smėlyje. Taip 10 tūkst. kalinių virto 12 tūkst. ir gimė kapinių mitas (jos buvo kopose, tik už apie 1,5 km į pietvakarius nuo belaisvių stovyklos vietos ir ženklina XVIII a. markapius).
Mirties slėnio legenda ėmė vis garsiau skambėti ir išplito ne tik po visą Lietuvą. Susidomėjusi savo tautiečių likimu 2016 m. į belaisvių stovyklos vietą atvyko visa garbinga Prancūzijos diplomatų delegacija.
Praėjus dvejiems metams po aukštų diplomatų apsilankymo kopose pademonstruotas kilnus gestas: už Prancūzijos gynybos ministerijos lėšas ant Parnidžio kopos pastatytas simbolinis memorialas, skirtas karo belaisviams prancūzams. Į Mirties slėnį atgręžtas akmeninis suoliukas su greta tupinčiu balandžiu (skulptūros autorius – Kęstutis Musteikis).
