Paaiškino, ką bendro su Velykomis turi Velykų sala: ją pasiekę patenka į išskirtinį pasaulį

Daug kas yra girdėjęs apie mistinę Velykų salą, bet mažai kas žino, kur ji yra ir ką ji turi bendro su šv.Velykomis. Kad pasiektum šią žemę, iš Lietuvos reikėtų keliauti keturiais lėktuvais ir padangėse praleisti daugiau nei parą neskaičiuojant persėdimų.

XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

2024-03-31 20:36

Turbūt esate matę nuotraukų su milžiniškomis akmeninėmis statulomis, kurios išrikiuotos į eilę kantriai žvelgia į tolį. Niekas tiksliai nežino, kaip jos buvo pastatytos mažytėje Velykų saloje Ramiajame vandenyne, kuri iš tiesų vadinasi Rapa Nuju (polineziečių k. – Rapa Nui).

Taip ją vadino žmonės, gyvenę gerokai anksčiau, nei XVIII amžiuje salą aptiko olandų jūreiviai.

„Olandų tyrinėtojas 1722 metais iš naujo atrado Rapa Nujį. Buvo Velykų sekmadienis. Taigi jis pamanė: kodėl gi nepavadinus šios žemės Velykų sala? Pavadinimas tarsi prilipo, bet mūsų bendruomenė klestėjo ir kūrė dar prieš jam atvykstant ir po to, – sakė vietinis dokumentinių filmų kūrėjas Sergio Mata’u Rapu. – Mūsų šaknys niekur nedingo, kaip ir supratimas apie tai, kas mums svarbu. Tiesiog neberišime strėnų juostų, o vietoj to užsimovėme mėlynus džinsus. Šiais laikais jie galbūt šiek tiek praktiškesni.“

Atvykėliams atradus salą gyvenimas nebuvo lengvas. Manoma, kad netrukus po europiečių čia ieškoti vergų veržėsi atvykėliai iš Peru, vėliau kilo raupų protrūkis.

XIX amžiuje Velykų salą aneksavo Čilė, o gyventojai tapo šios šalies piliečiais 1965 metais. Dabar saloje gyvena apie 8500 žmonių.

Kad pasiektum žemyninę Čilę, reikia kirsti 3500 kilometrų Ramiojo vandenyno. Galbūt todėl vietos gyventojai į jūrą žvelgia ne kaip į tai, kas skiria žmones, o kaip į greitkelį, kuris juos jungia.

Artimiausi kaimynai gyvena Didžiosios Britanijos teritorijoje, Pitkerno saloje, esančioje maždaug už 1200 kilometrų. Ten įsikūrę vos 50 žmonių.

Jei jūsų piniginė labai stora, įmanoma Velykų salą pasiekti kruiziniu laivu. Bet dauguma renkasi skrydį iš Santjago į salos sostinę Hanga Roa su vienintele šiuo maršrutu kursuojančia Čilės oro linijų bendrove LATAM. Skrydis trunka maždaug pusšeštos valandos.

Pasiekęs Velykų salą patenki į išskirtinį pasaulį, kuriame pasitinka didžiulės statulos, vadinamos moajais. Kaip milžiniški kariai, apsiginklavę auksu, keturių metrų aukščio paslaptingi gigantai iškilę virš salos pakrantės rymo saugodami savo žemę.

Priėjus arčiau jie panašesni į žmones. Vienas jų – plačiai atmerktomis akimis, kitas – akylo žvilgsnio. Jų kaimynas, stovintis kalvos viršuje, atrodo labai patenkintas.

Velykų saloje yra beveik 1000 moajų. Manoma, kad jie buvo iškalti XII–XVII amžiuje, po to, kai polineziečiai, ieškodami naujų žemių, nukeliavo į didžiausio Žemės vandenyno vidurį, aptiko derlingą negyvenamą salą ir joje apsigyveno.

„Mūsų kultūroje mes mokomės iš vyresniųjų ir juos gerbiame, todėl senovėje priešais mūsų kaimus statėme moajus“, – apie protėvių kultą kalbėjo S.Mata’u Rapu.

Bet kaip tokio dydžio statulos atsidūrė skirtingose salos vietose? Pasak Bingamtono universiteto Niujorko valstijoje (JAV) antropologijos profesoriaus Carlo Lipo, tai įvyko dėl įspūdingų matematinių įgūdžių.

„Prie to tikrai neprisidėjo ateiviai, – iš kai kurių teorijų juokėsi mokslininkas. – Vienas dalykų, kurių neįvertiname, yra tai, kad praeityje žmonės buvo tokie pat protingi kaip ir mes. Jie žinojo apie, pavyzdžiui, masės centrą ir fizines uolienų savybes ir jomis naudodavosi.

Taip be didelių pastangų galima kilstelėti ir pakreipti daiktus. Šiais laikais, jei mums reikėtų pervežti milžinišką statulą, imtume milžinišką kraną, pakeltume ir ją perkeltume. Bet neturint tokių priemonių tektų eksperimentuoti ir bandyti rasti lengviausią įmanomą būdą. Būtent tai ir darė praeities žmonės.“

Mistika visada traukia turistus, o salos gyventojai mielai atvėrė savo uosto vartus. Lankytojai reiškė neišsemiamą pinigų šaltinį, ir dabar Rapa Nujyje pajamos vienam gyventojui yra didžiausios visoje Čilėje.

Iki 2000-ųjų pradžios moajai sukūrė 120 milijonų JAV dolerių vertės kelionių industriją. Kasmet jų apžiūrėti važiuodavo daugiau kaip 150 tūkstančių lankytojų iš viso pasaulio.

Bet 2020-ųjų kovą viskas sustojo. Koronaviruso sukelta pandemija Velykų salai reiškė sugrįžimą į laikus, kai žemę buvo įmanoma pasiekti tik laivais, nes visi skrydžiai į Mataverio oro uostą buvo atšaukti.

Buvo baiminamasi, kad vienintelė salos ligoninė su trimis ventiliatoriais nepasirengusi pandemijai. Šis tylos metas gyventojams tapo seniai reikalingu šviežio oro gūsiu.

Žurnalo „Travel and Leisure“ korespondentas Markas Johnsonas, nuvykęs į Velykų salą po dvejų metų pertraukos, rado pailsėjusį kraštą, kuris pasinaudojo ramybe, kad prisimintų savo šaknis.

„Prieš pandemiją du kartus keliavau į Rapa Nujį, bet šį kartą jausmas buvo kitoks, – pasakojo M.Johnsonas. – Dėl pandemijos metu vykdyto gražinimo projekto visur žaliavo naujai pasodinti medžiai. Visa sala sužydo ir perkeltine prasme.

Salos sostinėje ir vieninteliame mieste Hanga Roa menininkai išdrožė įmantrius medinius gatvių ženklus, kurie pakabinti tarp palmių ir bugenvilijų. Padedami vyriausybės remiamų darbo programų be darbo likę nardymo instruktoriai surinko 10 tonų šiukšlių nuo jūros dugno, o kalnų gidai iš pakrančių pašalino dar tiek pat.“

Svarbiausia, kad 28 mėnesius gyventojai gaivino tradicijas, kurios iki tol sparčiai nyko iš jų gyvenimo. Dabartiniai Velykų salos žmonės gyvena šiuolaikiškai ir tik dėl entuziastų vis dar gyvuoja rapanujų kalba. Ją moka tik 18 procentų jaunesnių nei 18 metų gyventojų. Daugiausia bendraujama ispaniškai.

Anksčiau daržoves vietiniai gaudavo iš žemyninės Čilės, o po pustrečių metų karantino salos gyventojai džiaugėsi savo sodų gėrybėmis, nes pagaliau apsodino derlingas žemes.

„Manau, kad pandemija mums buvo tarsi pamoka sustoti ir pagalvoti, ką darome su savo kultūra, ištekliais ir tvarumo priemonėmis“, – sakė salos meras Pedro Edmundsas Paoa.

Jo planuose – mažiau turistų, bet kad jie praleistų saloje ilgesnį laiką ir daugiau susipažintų su kultūra, išbandytų astronomiją, nardymą ir žygius. Tai daug geriau nei lankytojai, kurie atkeliauja dienai ar dviem, pasidaro asmenukę su moajumi ir išskrenda.

Nors didžioji pakrantės dalis uolėta, čia yra ir gražus balto smėlio Plaja de Anakenos paplūdimys su turkio spalvos vandeniu. Salos gilumoje esančiame Rano Raraku ugnikalnyje tebestovi šimtai moajų.

Vakarais saulę palydėti galima restoranuose su šviežiomis jūrų gėrybėmis – doradų sašimiais su pipiriniu vietinių mangų kokteiliu ar tuno ir agurkų seviče kriauklėje kartu su pudingu iš kokosų ir bananų.

Jei norėtųsi šv.Velykas sutikti Velykų saloje, yra viena problema – balandį čia lyja daugiausia per visus metus. Sausiausi mėnesiai yra spalis–vasaris.

Bet kadangi dauguma salos gyventojų yra katalikai, Velykos čia švenčiamos, tik tiek, kad religinės praktikos čia susipynusios su protėvių tikėjimais.

Šventojo Kryžiaus bažnyčioje Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir Šventąją Dvasią vaizduojančias medines statulas įkvėpė ne vakarietiška ikonografija, bet salos gyventojų protėvių kūno sudėjimas ir palikimas.

Prie bažnyčios altoriaus esanti Švč.Mergelės Marijos statula primena moajų. Kunigas mišias laiko su plunksnų karūna. Po ceremonijos visi eina kartu valgyti maisto, kepto ant lavos akmenų.

„Kai pažvelgiate į pasaulio žemėlapį, matote visas tas sausumos mases, visus tuos didelius žemynus, tiesa?

Šiaurės Ameriką, Pietų Ameriką, Afriką. Bet Ramiojo vandenyno žmonės neįsivaizduoja kaip vietos, kur galima gyventi.

Paprastai žemėlapyje Ramusis vandenynas perpjaunamas per pusę, – sakė S.Mata’u Rapu. – Bet mūsų, polineziečių, žemynas ir yra tas Ramusis vandenynas. Toje didelėje mėlynoje erdvėje, kurioje gyveno mano protėviai, yra tūkstančiai salų. Rapa Nujis išskirtinė vieta būtent dėl to, kad išskirtiniai yra salos gyventojai.“

Parengė Rita Stankevičiūtė

Naujienų portalas lrytas.lt skaitytojams paruošė Velykų žaidimą. Žaiskite ir laimėkite Lrytas Premium prenumeratą!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Lietuva atsisveikina su mirusiu buvusiu premjeru G. Kirkilu