Sentinelai įsikūrę Šiaurės Sentinelų saloje, kuri yra maždaug Manheteno dydžio ir priklauso salų grandinei. Jie ir toliau priešinasi bet kokiems kontaktams su pašaliečiais, puldami visus, kurie tik priartėja. Visgi vienas pirmųjų kontaktų buvo užmegztas dar maždaug 1880 m., kai M. V. Portmanas, britų „Andamanų reikalų pareigūnas“, su didele komanda išsilaipino saloje tikėdamasis užmegzti ryšį.
Išsilaipinusių žmonių grupę sudarė karininkai, nuteistieji ir kitų Andamanų tautų gyventojai, su kuriais britai jau buvo prievarta užmezgę ryšius.
Grupė rado neseniai apleistas stovyklas ir kelius, tačiau sentinelų niekur nesimatė. Po kelių dienų grupė pamatė pagyvenusią porą ir keturis vaikus, kurie „mokslo labui“ buvo pagrobti ir nuvežti į Portmano namus. Kaip buvo galima nuspėti, netrukus jie susirgo, o suaugusieji mirė. Vaikai buvo nugabenti atgal į salą su daugybe dovanų.
Nežinoma, kiek sentinelų susirgo dėl šių „mokslinių tikslų“, tačiau tikėtina, kad dėl šios ir kitų panašių sukrečiančių patirčių patirta kartų trauma lemia sentinelų ryžtą vengti kontaktų su pašaliečiais.
Tačiau bandymų su jais susisiekti ar net įvykdyti „perversmą“ saloje buvo ir daugiau. Tiesa, jie baigėsi labai nesėkmingai. 2018 m. lapkritį sentinelai nužudė amerikietį misionierių Johną Alleną Chau. Šią salą jis laikė „paskutiniu Šėtono užkampiu“ ir bandė jos gyventojus supažindinti su krikščionybe.
Netikėtai kraupus likimas 2006 m. ištiko ir du Indijos žvejus, kurie buvo prisišvartavę savo valtį netoli Šiaurės Sentinelų. Brakonieriams užmigus valtyje ji atitrūko ir pasiekė salos krantą, kur vyrai buvo nužudyti.
Kaip gyvena sentinelai?
Daugiausia apie salos gyventojus sužinota stebint juos iš valčių, prisišvartavusių pakankamai toli, kad gyventojų svaidomos strėlės jų nepasiektų. Šiek tiek žinoma ir iš kelių atvejų, kai sentinelai leido valdžios institucijoms priartėti tiek, kad galėtų padovanoti keletą kokosų riešutų. Net nežinoma, kaip jie vadina save ar savo salą, nors kaimyninės Onge tautos Šiaurės Sentinelą vadina Chia daaKwokweyeh.
Sentinelai, kaip ir dauguma genčių, medžioja ir renka gėrybes atogrąžų miškuose, o pakrantės vandenyse žvejoja. Skirtingai nei kaimyniniai jaravų žmonės, jie gamina valtis – labai siauras kanojas. Jomis galima plaukioti tik sekliuose vandenyse, nes jos valdomos ir varomos lazda atsistumiant nuo dugno.
Tai klajoklių, medžiotojų-rinkėjų tauta ir manoma, kad sentinelai gyvena trimis grupėmis. Jie turi dviejų skirtingų tipų namus: didelius bendruomeninius namelius su keliais židiniais kelioms šeimoms ir laikinesnes pastoges be sienų, kurias kartais galima pamatyti paplūdimyje ir kuriose telpa viena šeima. Moterys nešioja pluošto virveles, surištas ant juosmens, kaklo ir galvos. Vyrai taip pat nešioja vėrinius ir galvos raiščius, tačiau juosmenį juosia storesniu diržu. Jie nešiojasi ietis, lankus ir strėles.
Nors dažnai tauta apibūdinama kaip gyvenanti akmens amžiuje, akivaizdu, kad tai nėra tiesa. Jų gyvenimo būdai, kaip ir visų kitų tautų, daug kartų keitėsi. Pavyzdžiui, dabar jie naudoja metalą, kuris buvo išmestas į krantą arba rastas iš salos rifuose sudužusių laivų. Geležį sentinelai galanda ir naudoja strėlių antgaliams.
Iš to, ką galima pamatyti iš tolo, akivaizdu, kad Sentinelų salos gyventojai yra labai sveiki ir klestintys, priešingai nei didžiosios Andamanų tautos, kurioms britų kolonijiniai pareigūnai bandė įnešti „civilizaciją“. Šiaurės Sentinelų pakrantėse matomi žmonės atrodo išdidūs, stiprūs ir sveiki, o vienu metu stebėtojai pastebėjo daugybę vaikų ir nėščių moterų.
Jie sulaukė tarptautinio dėmesio po 2004 m. Azijos cunamio, kai paplūdimyje buvo nufotografuotas Sentinelo gyventojas, svaidantis strėles į sraigtasparnį, kuris tikrino jų padėtį.
Apsilankymai – griežtai draudžiami
Kontaktą XX a. septintajame dešimtmetyje bandė užmegzti ir Indijos valdžios institucijos, tačiau dažnai tai būdavo aukštų pareigūnų, norinčių patirti nuotykių, prašymas.
Vienos iš tokių kelionių metu paplūdimyje buvo paliktos dvi kiaulės ir lėlė. Sentinelai tiek kiaules, tiek lėlę užkasė. Aštuntajame dešimtmetyje tokie vizitai tapo reguliarūs: komandos stengdavosi nusileisti vietose, kur jų nepasiektų strėlės, ir palikdavo dovanų, pavyzdžiui, kokosų, bananų ir geležies gabalėlių.
Kartais sentinelai rodė draugiškus gestus, kitais atvejais jie nunešdavo dovanas į mišką, o tada paleisdavo į atvykėlius gausybę strėlių.
1991 m. įvyko pokytis. Kai pareigūnai atvyko į Šiaurės Sentinelą, gyventojai gestais paprašė atnešti dovanų ir pirmą kartą priartėjo be ginklų. Jie net įbrido į jūrą link valties, kad surinktų daugiau kokoso riešutų. Tačiau draugiškas bendravimas truko neilgai. Nors dovanų gabenimo kelionės tęsėsi kelerius metus, susitikimai dažnai būdavo smurtiniai ir visuomet labai pavojingi visiems dalyviams.
Kartais sentinelai savo strėles nukreipdavo į atvykėlių grupę, o kartą medinę valtį užpuolė savo adzėmis (akmeniniais kirviais medienai). Niekas nežino, kodėl sentinelai iš pradžių sumažino, o paskui vėl pradėjo priešiškumą kontaktinėms misijoms, taip pat niekas nežino, ar kas nors iš jų mirė nuo ligų, kuriomis sentinelai galėjo užsikrėsti per šiuos vizitus.
1996 m. reguliarios dovanų mėtymo misijos buvo nutrauktos. Daugelis pareigūnų ėmė abejoti, ar reikia bandyti užmegzti kontaktą su sveikais ir patenkintais žmonėmis, kurie galbūt dešimtis tūkstančių metų klestėjo be kontaktų su pašaliečiais. Kontaktas turėjo pražūtingą poveikį kaimyninėms Onge ir Didžiųjų Andamanų tautoms – jų populiacija sumažėjo atitinkamai 85 proc. ir 99 proc. Ilgalaikis kontaktas su sentinelais neabejotinai turėtų panašių baisių pasekmių.
Vėlesniais metais tik retkarčiais buvo lankomasi ir vėlgi sulaukta nevienareikšmio atsako. Po 2004 m. cunamio pareigūnai du kartus apsilankė, kad per atstumą patikrintų, ar sentinelai atrodo sveiki.
Indijos vyriausybė galiausiai atsisakė visų planų susisiekti su sentinelais, o šiuo metu ji vis dar laikosi pozicijos, kad daugiau su jais susisiekti nebus bandoma.
Dabar visi apsilankymai Šiaurės Sentinelyje yra griežtai draudžiami, o Indijos pakrančių apsaugos tarnyba patruliuoja buferinėje zonoje netoli pakrantės, kad pašaliniai asmenys negalėtų priartėti per arti.