Pirmieji ežerą atrado vietinių genčių žmonės ir pavadino jį Rotomairewhenua (Dar vadinamo Mėlynuoju ežeru), kas reiškia „ramių žemių ežerą“. Jis tapo šventa vieta, kur gentys valydavo mirusiųjų kaulus, tikėdami, kad tai užtikrins dvasiai saugią kelionę į protėvių maorių tėvynę Hawaiki.
Kiek vėliau ežeras atkreipė ir pro nacionalinį parką keliaujančių turistų dėmesį. Jie pastebėdavo nepaprastą ežero spalvą ir nežemišką energiją, tačiau tik maždaug prieš dešimtmetį mokslininkai nustatė, kad subalpinio ežero vanduo yra „išskirtinio optinio grynumo“, o matomumas siekia 70–80 metrų. Tai atitinka gryno vandens matomumą, todėl, pasak jų, tai yra vizualiai skaidriausias iki šiol aprašytas gėlas vanduo.
Nuo to laiko „skaidriausio pasaulyje ežero“ titulas ir nuostabaus kraštovaizdžio nuotraukos paplito socialiniuose tinkluose, todėl ežeras tapo populiaria turistų lankoma vieta. Tačiau gamtosaugininkai ir Ngāti Apa genčių žmonės baiminasi, kad dėl išaugusio populiarumo gali kilti grėsmė ežero švarumui.
Didžiausią susirūpinimą kelia lindavijos – mikroskopiniai dumbliai, Naujojoje Zelandijoje liaudyje šmaikščiai vadinami „ežero sniegu“ arba „ežero snargliais“. Dėl dumblių atsirandančios gleivės pakimba tiesiai po vandens paviršiumi ir sparčiai plinta.
Šių dumblių jau yra žemiau Rotomairewhenua esančiuose Rotoiti, Rotoroa ir Tennysono ežeruose, todėl kyla pavojus, kad dumbliai gali būti pernešti keliautojų batais ar vandens buteliuose.
Gali pakeisti visą ežero ekosistemą
Į Naująją Zelandiją lindavija greičiausiai pateko iš Šiaurės Amerikos. Tikėtina, spėja Philas Novisas, aplinkosaugos instituto „Landcare Research“ vyresnysis mokslininkas, kad ją atgabeno žvejai.
Pirmieji įrašai apie šią rūšį šalyje užfiksuoti 2000-ųjų pradžioje ir nuo to laiko ji gana plačiai išplito.
„Žmonės yra pagrindinis pernešėjas“, – sako jis.
Tyrėjas paaiškino, kad ankstesnių tyrimų metu jo komanda surinko ir ištyrė nuosėdas iš 380 Naujosios Zelandijos ežerų. Paaiškėjo, kad vieninteliai ežerai, kuriuose buvo aptikta lindavijos, buvo lengvai prieinami žmonėms.
Jis priduria, kad vos viena nedidelė jos dalelė gali visiems laikams pakeisti ežero ekosistemą, be to, ji gali būti gana lengvai pernešama vandens lašeliais. Jis prisimena vieną atvejį, kai rado lindavijos likučių ant žmogaus krūtinės plaukų. Paaiškėjo, kad vyras, nuo kurio buvo paimti mėginiai, prieš tai plaukė porą kilometrų per Wānaka ežerą Otago regione Naujojoje Zelandijoje.
Nors nėra žinoma, kad šie dumbliai būtų toksiški žmonėms, jie išskiria ilgas, klampias gijas arba paprasčiau – gleives, kurios, kai jų koncentracija yra didelė, gali kelti rūpesčių: jos gali užkimšti žvejybos lynus, valčių filtrus ar hidroelektrinių sistemas. Rotomairewhenua ežero atveju gleivių plėvelė gali užgožti išskirtinį ežero skaidrumą.
„Esame labai susirūpinę. Jei šis invazinis mikroorganizmas pateks į ežerą, tai gali turėti toli siekiančių pasekmių, paveikti vandens kokybę ir bendrą ežero būklę“, – sako Jen Skilton, pelno nesiekiančios organizacijos, remiančios gentis, ekologė ir aplinkosaugos vadybininkė.
Ji priduria, kad tai būtų pražūtinga Ngāti Apa gentims, kurių gyventojams Rotomairewhenua turi didžiulę kultūrinę ir dvasinę reikšmę. Nors jie nebenaudoja ežero senovinėms apeigoms, jis yra jų tapatybės dalis.
„Mes palaikome gyvą ryšį su savo protėvių tradicijomis ir užtikriname, kad Rotomairewhenua būtų išsaugotas ateities kartoms“, – pridūrė ji.
Ežero tyrumo apsauga
Nuo 2013 m., kai buvo paskelbti ežero tyrumo tyrimai, Naujosios Zelandijos gamtos apsaugos departamento duomenimis, lankytojų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Dauguma žmonių prie ežero keliauja dviejų ar septynių dienų trukmės maršrutais arba dalyvauja Te Araroa tolimajame take, kuris driekiasi per visą Naująją Zelandiją.
„Švariausio pasaulyje ežero“ titulas ir dėl to kilęs šurmulys socialiniuose tinkluose neabejotinai prisidėjo prie šio ežero populiarumo, sako Melissa Griffin, Gamtos apsaugos departamento vyresnioji biologinės įvairovės reindžerė. „Anksčiau tai buvo graži vieta, kuri buvo žinoma, bet nedaug žmonių ten važiuodavo. Tada, kai ji gavo šį titulą, tikrai pradėjo daugėti prie ežero keliaujančių žygeivių“.
Būtent dėl turistų institucijos ir organizacijos surėmė pečius ir maršrute aplink ežerą įrengė biologinio saugumo priemones. Prie ežerų, kuriuose aptinkama lindavijų, jie įrengė valymo stoteles, o prie jų – mokomuosius ženklus, kuriuose prašoma, kad prieš keliaudami prie skaidriausio pasaulio ežero pėstieji nusiplautų batus ir su jais keliaujančią įrangą.
Prie paties Rotomairewhenua ežero taip pat pasitinka ženklai, o „Te Araroa“ maršrutų programėlė transliuojami vaizdo įrašai, įspėjantys neliesti vandens. Draudžiama ne tik maudytis, bet ir sudrėkinti rankšluostį, vandens paragauti ar į vandenį kišti kameras, bandant užfiksuoti jo dugną ir skaidrumą. To prašoma ne tik dėl biologinio saugumo, bet ir iš pagarbos šiai vietai: Rotomairewhenua vanduo yra „tapu“ (šventas), o patekimas į vandenį yra to pažeidimas.
Vasarą, turistų aktyvumo piko metu, prie ežero ilgesnį laiką būna prižiūrėtojas – dažnai tai būna žmogus iš Aplinkos apsaugos departamento arba Ngāti Apa atstovas – kuris stebi ir kalbasi su keliautojais, aiškina apie biologinį saugumą, ežero kultūrinę reikšmę ir galimą žmogaus žalą šiai vietai.
Kol kas atrodo, kad žmonės laikosi šių nurodymų. Pastebima vis mažiau turistų, kurie po ilgo žygio merkia prakaituotą rankšluostį į vandenį ar bando jame atsigaivinti patys. Visgi apklausos rodo, kad atotrūkis tarp rizikos supratimo ir aktyvaus elgesio siekiant jos išvengti tebėra.
Gamtos apsaugos departamento biologinės įvairovės sergėtoja Janet Newell sako, kad nors žmonės pripažįsta, jog perskaitė valymo stotelių ženklus ir supranta, kodėl jie ten yra, tai nebūtinai reiškia, kad jie jais naudojasi. Vyrauja įsitikinimas, kad „problema ne aš, o kiti žmonės“, – sako ji.
Kadangi Rotomairewhenua yra nacionalinio parko dalis, apriboti lankytojų skaičių būtų sudėtinga, ir tai nėra ta priemonė, kurios nori imtis Gamtos apsaugos departamentas. Vietoje to, bandoma pasakyti, kad žmonės eitų ir mėgautųsi šia nepaliesta aplinka, bet atsižvelgtų į platesnį poveikį, kurį jie sukelia.
Jen Skilton taip pat sako, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą: „Didėjantis lankytojų skaičius suteikia ir galimybių, ir atsakomybės. Labai svarbu, kad visi, kurie čia lankosi, suprastų šios vietos svarbą ir imtųsi reikiamų priemonių savo poveikiui sumažinti.
Laikydamiesi taisyklių galime apsaugoti unikalias ežero ekologines savybes ir išsaugoti jo kultūrinę svarbą ateities kartoms“, – paaiškino ji.
Parengta pagal CNN inf.