Pusmarškonė košė
Ant stalo prieš mane – pačirškinta žuvis, bulvės, rauginti agurkai, šviežios salotos. Sintijos dubenyje – bulvių tarkių ir perlinių kruopų košė su spirgučiais. Mūsų žemaičiai ją pavadintų pusmarškone ir valgytų kaip savą.
Abi su Sintija Pusaudze, Liepojos turizmo informacijos centro vadove, tądien pietų susėdome Liepojos „Ponios Hoijerės svečių namuose“ (latv. – „Hoijeres kundzes viesu nams“). Jų virtuvėje sukasi ne bet kokie virėjai, bet tokie, kurie patiekalus gamina taip, kaip ir prieš porą šimtų metų.
Šis restoranas atviras visiems, atviri yra ir „Ponios Hoijerės svečių namai“ Kungu gatvėje. Atnaujinę šį istorinį XVII–XIX a. pastatą restauratoriai įrankius susirinko vos prieš pustrečių metų.
Latviai apskritai tam skiria išskirtinį dėmesį – Liepojos restauravimo centras rengia mokymus, kuriuose suteikiama žinių apie šio darbo ypatybes. O ir seniesiems architektūrinio paveldo namams atnaujinti pinigų miesto savivaldybė atseikėja net tuomet, kai jie yra privatūs. Vienoje seniausių uostamiestyje Barinių gatvėje tokių pastatų jau yra ne vienas.
Vis dėlto „Ponios Hoijerės svečių namai“ – interjero muziejus – yra išskirtiniai, nes lankytojams į rieškutes juose suberiama trijų šimtų metų istorija.
Dama ir notaras
„Ne, ne, manęs čia nefotografuokite, aš ne iš to amžiaus“, – smalsi „kambarinė“, kuri, tikėtina, puikiai būtų patalkinusi poniai Hoijerei XVII amžiuje, iš savo darbo vietos muziejuje paskui mane pakilo į antrąjį pastato aukštą – įžingsniavo kartu į XIX amžių.
Tai muziejaus darbuotoja, kuri vilkėjo drabužiais, kokiais apsirengusios ponios Hoijerės padėjėjos zujo po namus priimdamos pailsėti apsistojančius svečius.
Vėliau, XIX a., šį namą su užeiga įsigijo notaras Kristofas Vilhelmas Stenderis, kuris, paaukštinęs palėpę, įrengė antrąjį aukštą – gyvenamąsias patalpas savo šeimai.
Restauratoriai ir joms grąžino pirminį pavidalą – atkūrė šeimininkų, vaikų kambarius, virtuvę. Muziejininkai ir šiame aukšte įkurdino anuometiniais drabužiais vilkinčius talkininkus – vasarą padirbėti panorusius moksleivius.
„Pažiūrėkite, kokios siauros buvo žmonių kojos, – gidė nuo grindų pakėlė šeimininkų batus, dailiai pasiūtus to meto meistrų. – Turime ir puikiai išsilaikiusią autentišką suknelę, kurią muziejui pavyko nupirkti Prancūzijoje vykusiame aukcione. Panašias vilkėdavo notaro žmona.“
„Ponios Hoijerės svečių namai“ pilni detalių, kurios žvilgsnį traukia ne tik interjero specialistams.
Restauruojant pastatą buvo rasta apie 100 įvairių radinių – sienų puošybos elementų, išlikusių originalių grindų fragmentų, indų duženų, dekoracijų. Visa tai buvo panaudota atkuriant tokius svečių namus, kokie jie buvo pastatyti 1690-aisiais ir kokiais tapo maždaug po pusantro šimto metų.
„Saugome muziejuje ir kopijas istorinių raštų, pavyzdžiui, ponios Hoijerės vokiškai sudarytus produktų, kurių buvo įsigyjama ruošiant dienos meniu, sąrašus. Žuvis, mėsa, kiaušiniai – tai tik keli iš jų“, – užsiminė gidė.
Nuostabą kelia tai, kad išliko autentiškos 300 metų senumo medinės grindys. Atkurtos juose ir sienų dekoracijos, mat ponia Hoijerė buvo turtinga, ji kviesdavo dailininkus, kurie sienas išpiešdavo ornamentais.
Anot gidės, šiame interjero muziejuje yra rengiama daug įvairių edukacinių renginių, pavyzdžiui, jame vyksta duonos arba žuvies dienos. Tam tikrais atvejais, užsakius iš anksto, iš Rygos atvažiuoja virtuvės šefas, kuris ruošia XVII–XVIII a. patiekalus ir jais vaišina.
Liepojoje – svečių rekordai
S.Pusaudzė – baikerė, kartu su vyru motociklais ji išmaišė daugybę šalių, Lietuvą – taip pat. Tad su ja pietaujant pas ponią Hoijerę neišvengiamai kalba sukosi apie turizmą Liepojoje, o jį, pasirodo, dosniai maitina lietuviai.
„Liepojoje nebuvo turizmo sektoriaus krizės. 2022 metais turistų apsilankymų skaičiai pranoko buvusius iki pandemijos, o pernai apskritai buvo rekordiniai metai. Įtakos tam, be abejo, padarė kultūros ir sporto renginių gausa. Kokia bus ši vasara, dar pamatysime“, – kalbėdama Sintija telefone atkapstė tikslius statistikos duomenis.
Pasirodo, pernai Liepojoje viešbučių paslaugomis pasinaudojo apie 121 tūkst. turistų – nakvynių skaičius paaugo dešimtadaliu, palyginti su 2023-iaisiais. Tai buvo aukščiausias rodiklis per visą miesto turizmo duomenų rinkimo istoriją.
„Viena – jūra ir puikus paplūdimys turi didelę trauką, antra – maitinimo ir apgyvendinimo įmonės po energetinės krizės smarkiai nepakėlė kainų, kad neišgąsdintų turistų“, – paaiškino Sintija.
Mums tai pamalonina širdį: daugumą Liepojos svečių sudarė lietuviai – net 40 proc. viso turistų srauto. Vokiečių būta apie 12 proc., estų – apie 6 proc. O lenkai, britai ar skandinavai keliavo kukliau. Šiek tiek gausiau būta amerikiečių, kurie atvyksta kasmet, nes jų giminės šaknys – Liepojoje.
Investuoja lietuviai
„Liepoja yra tipinis vasaros miestas. Sukome galvą, ką padaryti, kad turistai iš Lietuvos atvažiuotų pas mus ir žiemą. Juk Palangai to pavyko pasiekti.
Šiuo metu jau turime naujų projektų, vienas jų – įmonė iš Lietuvos parengė prie jūros esančio istorinio pastato – Vonių dvaro („Vannu maju“) rekonstrukcijos projektą. Jame ketinama įrengti viešbutį ir modernų SPA centrą – atgaivinti XIX a. architektūros paminklą, sukurtą vokiečių architekto Paulo Maxo Bertschy.
Į projektą 35 mln. eurų investuoja verslininkai iš Lietuvos – bendrovė „Liepojos kopos“.
„Liepos pradžioje projektas buvo pristatytas mūsų gyventojams“, – užsiminė Sintija. Taigi dar metai kiti, ir lietuviai trauks į Liepoją išbandyti to, ką pastatys mūsų šalies investuotojai.
Suitų bendruomenė
Juris Lipsnis pripučia dūdmaišį ir, atsistojęs vidury Alsungos Šv.Mykolo bažnyčios, išvingiuoja melodiją. „Visada pagroju žmonėms, kurie aplanko mūsų suitų bendruomenę“, – paaiškino vyras.
Jis – architektas, į kurio rankas pirmasis dūdmaišis pateko 2013-aisiais. Jį padovanojo tuometis Alsungos bažnyčios klebonas. Šiuo metu Juris pats gamina dūdmaišius, prireikus juos taiso kitiems muzikantams.
J.Lipsnis juokauja – 1 proc. Alsungos gyventojų groja dūdmaišiais, o tai – net 13–14 žmonių.
Kiekvieną sekmadienį turgaus aikštėje, esančioje prieš bažnyčią, jie dūdmaišius pučia nuo 11 iki 12 val.
Iš bažnyčios su Juriu bei Laura Reinholde, Suitų etninės kultūros centro turizmo vadybininke, patraukėme link Alsungos piliakalnio. Tai vieta, nuo kurios atsiveria miestelio panorama ir kurioje jiedu ištaisė pikniką ištraukę iš krepšio gardėsius, iš kurių svarbiausi – morkų ir bulvių pyragaičiai „Sklandrausis“.
Užkandžiaujant pokalbis sukosi apie muziką – apie dūdmaišininkus ir tai, kuo Alsunga patraukli ne tik svečiams, bet ir vietos gyventojams.
„Mes turime viską – mokyklą, parduotuvę, vaistinę, gydytoją, paštą, biblioteką, sekmadienio turgų, kavinę, kepyklą, net paštomatą ir bankomatą“, – pajuokavo Laura.
Šiuo metu jie turistus gali pakviesti ir į Alsungos pilį, kuri šiemet buvo atverta lankytojams. Pasak J.Lipsnio, anksčiau į ją buvo pavojinga užeiti, nes sovietmečiu pastate gyvenę žmonės taip įsismarkavo, kad, užuot traukę malkų į mišką, sudegino medines stogo konstrukcijas.
„Stogas jau pakeistas, sutvirtintos gegnės ir kitos konstrukcijos, tad nebeliko grėsmės, kad pilies sienos išgrius. Kol kas vidus yra toks, kokį paveldėjome, rekonstrukcijai nėra lėšų, tačiau verta apžiūrėti tai, ką aptiko restauratoriai ir ką išsaugojo laikas“, – sakė L.Reinholdė.
UNESCO ir turistai
„Paprastai edukacines programas pradedame būtent nuo pikniko ant piliakalnio, tada traukiame į pilį, bažnyčią, iš jos – į Suitų kultūros centrą. Jame yra įrengta ekspozicija, lankytojams parodome ir filmą apie suitų bendruomenę“, – paaiškino Laura.
„Tuo metu, kai pagal įsipareigojimą UNESCO buvo kuriamas filmas apie suitus, pirmą kartą apsivilkau tautinį kostiumą. Susigraudinau – prieš kamerą negalėjau sulaikyti ašarų“, – užsiminė Juris.
Alsunga – išskirtinė vietovė Latvijoje, kuri 2009-aisiais buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nedidelė, maždaug 2 tūkst. žmonių vienijanti suitų katalikų bendruomenė gyvena Vakarų Latvijoje, kurią iš visų pusių supa liuteronų bendruomenės.
Šios bendruomenės kultūros paveldui būdingi ypatingi bruožai. Tai moterų burdono dainavimas, savitos vestuvių tradicijos, puošnūs liaudies kostiumai, vietos tarmė, patiekalai, bažnytinės tradicijos.
Anot Jurio, UNESCO labai padidino šio krašto žinomumą – Alsungą pasiekia turistai iš viso pasaulio.
„Buvo liepos pradžia, kai pilant lietui eidama į darbą pamaniau, kad bus rami diena. Žiūriu, įžengia pro duris trys jaunuoliai. Paklausiau, iš kur jie atvyko, pasirodo, kad iš Australijos.
Vos spėjau juos išleisti, atėjo dar vienas žmogus – japonas, kuris specialiai į Alsungą atvažiavo vietos maršrutiniu autobusu. Kalbantis su juo įžengė trys moterys – jos buvo atvykusios iš Šveicarijos“, – UNESCO nuopelnu neabejojo Laura.
Užsukusiems į etnokultūros centrą žmonėms ji pasakoja apie suitų tautinius kostiumus, pavyzdžiui, moterų sijonas yra siuvamas iš 5 metrų ilgio vilnonio audinio.
„Toks kostiumas kainuoja 1500 eurų, vien sijonas – 350 eurų, bet jei moterys išmoksta pas mus austi ir siūti, tuomet jam pakanka kelių dešimčių eurų, bet prireikia poros metų“, – nusijuokė ji.
Laura kalbėjo apie spalvų, drabužių detalių prasmę, apie tai, kodėl tokios ryškiaspalvės yra suičių mezgamos vilnonės pirštinės bei kojinės. Užsiminė apie tikėjimo svarbą, buitį ir, žinoma, išskirtinį burdono stiliaus dainavimą, kuriam liko ištikimos ansamblio „Suitu sievas“ moterys.
Kuldygoje – ekspedicijos upe
Guminis apavas – iki pažastų, rankoje – lazda atramai. Štai taip pasiruošusios kartu su gide Krista Jansone įbridome į Alekšupytės upelį Kuldygoje.
Po kojomis – akmenys, krantas įsirėmintas pastatų, prieš akis – mažųjų Kuldygos tiltelių arkos. Visą dėmesį teko sutelkti į vandenį, kad srovė, slėpdama akmenis, nepaspęstų spąstų.
„Mūsų ekspedicijos Alekšupyte išpopuliarėjo. Pradėjome eksperimentuoti prieš ketverius metus, o dabar jos yra įgavusios pagreitį – mums padeda įmonė „Full Moon“, – trumpam prisėdusios ant pakrantės akmenų su Krista šnektelėjome apie tokios pramogos poveikį.
„Geriausia, kai grupės yra nedidelės, daugiausia 15 žmonių. Aprengiame juos, o bristi upe pradedame nuo tiltelio ties miesto Rotuše. Tai ekspedicija, kurioje stebime viską, kas yra ir vandenyje, ir pakrantėse. Lydėdama žmones regiu, kaip jie keičiasi.
Vanduo yra tarsi SPA smegenims. Brisdami upe jie sutelkia dėmesį į tai, kur deda kojas. Jei to nedarytų, atsidurtų vandenyje. Žmonės viską pamiršta, jie yra „čia ir dabar“ – uosto pipirmėtes, žirglioja per akmenis, juokauja. Klauso, ką pasakoju apie muilo fabriką ar seniausių Kuldygos pastatų langus.
Man labai patiko, kai 11-metis berniukas ėmė šūkauti, kad jis esą jaučiasi gyvas. Tai – upelio magija“, – kalbėjo Kristė.
Ekspedicija Alekšupyte trunka apie valandą, o jeigu leidžia vandens lygis, tuomet ir dvi. Jos žemupyje įbrendama į Ventą, o tada jau telieka keli žingsniai iki didžiojo Kuldygos tilto. Šūktelėjau po juo, ir garsas aidu nusirito patiltės skliautais.
Kuldygoje ir miestas, ir gamta kartu daro teigiamą poveikį. Senoji architektūra, didžiulės malkinės, gėlynai, Alekšupytės kriokliai, iš vandens – pokalbiai su žmonėmis, stabtelėjusiais ant tiltelių. Visa tai – improvizacija, kurioje Kuldygos lankytojai noriai dalyvauja.
Sabilė ir vynuogynas
Sabilės meno, kultūros ir turizmo centre (MKTC) liepos viduryje dar kybojo 20-metį mininčios „Istaba“ galerijos paroda. Ant vieno dydžio drobės rėmų nutapyti spalvingi įvairių autorių darbai buvo nusagstę jo sienas.
Greta esančioje didžiojoje parodų salėje tuo metu, kai lankiausi Sabilėje, dar veikė žydų kilmės poeto, dailininko Emeto Ezellio kūrinių ekspozicija, bet nuo liepos 15-osios ją turėjo pakeisti kitų dailininkų darbai.
Mat Sabilėje parodos ilgai neužsibūna. Jos keičiamos kas porą mėnesių, kai kurios – dar dažniau.
Kultūrai šiame mieste dėmesio skiriama ypač daug, bet Sabilė turi ir daug žemiškesnę trauką.
Savaitė kita, ir liepos 26–27 dienomis, per miesto šventę, joje ims ūžauti Vyno dienos.
Lietuviai šią vietą jau atrado – švęsti atvažiuoja autobusais, pasižvalgyti nuo Sabilės vynuogyno kalno – taip pat. Gamta taip pasistengė, kad šiame krašte vynuogės gausiai derėtų, ir palei Abavos upę besidriekianti teritorija tapo savita Vokietijos Mozelio regiono atmaina.
Anot Ruditės, kuri pasitinka turistus ties vartais į vynuogyną, nors kalnas yra aukštas, žmonės, už bilietą sumokėję vos po 2 eurus, į jį noriai žingsniuoja.
Takas vingiuoja kaip serpantinas, atokvėpiui pastatyta suolelių. O tuomet, kai keliauninkai užkopia į kalno viršūnę, Ruditės ausis pasiekia jų aikčiojimai. Mat nuo kalno atsiveria nuostabi Sabilės panorama ir Abavos slėnio grožis.
Pasak Ruditės, pirmąkart vynuogynas buvo pasodintas XIV a., Vokietijos hercogo Jakobo laikais, ir gyvavo porą šimtmečių. 1936-aisiais jis buvo atsodintas, bet po karo ilgam į jį buvo numota ranka ir tik 1989-aisiais jį pradėjo atgaivinti studentai.
Dabar savivaldybei priklausančiame vynuogyne kasmet dera maždaug 30 veislių vynuogių. Dauguma jų yra išvestos Latvijos selekcininkų, bet yra ir lietuviškų veislių, pavyzdžiui, ‘Juodupė’ bei ‘Jadvyga’.
„Mano draugas susituokė ant šio kalno“, – užsiminė kartu su manimi į jį įkopęs Sabilės MKTC darbuotojas Ralfas Pocius. Pasak jo, tai jaunavedžiams patraukli vieta, juolab kad joje galima palikti prasmingą istorinį įrašą – pasodinti vynuogės sodinuką.
„Rudenį, kai vynuogės prinoksta, turistai jas gali skinti ir valgyti kiek tik nori. Tai, kas lieka, o lieka nemažai, perduodama vietos vyndariams“, – paaiškino R.Pocius.
Nusileidus nuo vynuogyno kalno jis parodė ir dar vieną unikalią Sabilės vietą – medžiaginių lėlių aikštę. Tai lyg teatras, kurio aktoriams kostiumai persiuvami kiekvieną pavasarį.
Trirūšis turizmas
Pasak Sabilės MKTC direktoriaus Jaroslavo Ramanovičiaus, šiame regione plėtojamas trijų rūšių turizmas. Viena jo atmaina – gastronominis.
„Esame Abavos upės vyno slėnio viduryje, tarp Kendavos ir Rendos. Tai palanki vieta vynuogėms auginti, tad joje yra keletas smulkių vyno gamintojų bei dvi pramoninės vyno daryklos.
Paskutinį liepos savaitgalį pas mus į Vyno šventę kasmet suvažiuoja po 2–3 tūkst. lankytojų. Šiemet jie taip pat yra laukiami.
Be to, keliaudami pas mus lietuviai juk gali aplankyti ir mažuosius vyndarius, ir duonos kepėjus bei kitokių naminių maisto produktų gamintojus“, – paakino J.Ramanovičius.
Dar viena svaiginanti viena Sabilėje – tai sidro „Gardener’s“ gamykla, įsikurta industriniame miesto kvartale. Jos savininkė Baiba Circenė pati, esant poreikiui, lydi po ją ekskursijas, o po to kviečia turistus į gėrimų degustaciją Sabilės sidro namuose.
„Kita mūsų krašto turizmo rūšis – kultūros turizmas. Ketvirtus metus dirbančio Sabilės KMTC išskirtinis bruožas yra šiuolaikinis, modernusis menas.
Žmonės sako, kad pas mus „keista kultūra“ – keistos parodos ir keisti koncertai, ne visiems tai patinka“, – nusišypsojo Jaroslavas ir pasiūlė aplankyti netoli Sabilės, Pedvalėje, po atviru dangumi veikiantį Meno parką.
Jo sumanytojas skulptorius Ojaris Feldbergas turi dailininkams skirtą rezidenciją. Jis organizuoja plenerus, o iš viso pasaulio atvykstantys kūrėjai parke palieka savo darbus.
Trečioji sritis – tai gamtos turizmas, kuriam puikias sąlygas, anot Jaroslavo, sukūrė Abavos upė, o vandens turizmo inventorių nuomojančios įmonės aprūpina svečius viskuo, ko reikia aktyviam poilsiui.
Rožių kvapas Tukume
Senajame Tukumo kvartale rytais tylu, bet vos tik kepyklėlė-kavinė „Kukul Elizabete“ atveria duris, joje nusidriekia pirkėjų eilės. Bandelė, kava, o gal pica ar pyragas su kiaušiniene? Pasigardžiavus joje verta pasižvalgyti po Tukumo senamiestį.
Jis nedidelis, bet ir miestas ne iš didžiųjų. Užtat šiuo metu jame tvyro rožių kvapas. Kadangi lietinga vasara šiemet privertė rožes pražysti vėliau, Tukume rožių šventė prasidėjo liepos 17-ąją ir tęsis iki liepos 20-osios.
Tačiau ir nesuskubus į ją rožėmis bus galima dar ilgai gėrėtis. Tukumo turizmo informacijos centras parengė pėsčiųjų tako žemėlapius, kuriuose sužymėti gražiausi miesto rožynai, o kartu – ir lankytinos miesto vietos.
Viena jų – Tukumo meno muziejus, kuriame šiuo metu veikia paroda „Kiti Ariniai“ ir eksponuojami dailininko Alberto Paulinio tapybos darbai.
Tačiau šiame muziejuje yra ir nepaprasta vieta – nuolat atidarytas „Arinio kambarys“, kuriame lankytojai gali žvilgtelėti į nebaigtus Leonido Arinio paveikslus.
Savitus kūrinius, pasitelkęs kompiuterines programas, kuria ir L.Arinio proanūkis šešiolikmetis Gustavas.
„Man labiau patinka skaitmeninis menas, – patikino jis ir paaiškino, kuo ypatingas yra Arinio kambarys. – Jame yra saugomi dažai ir teptukai, kuriuos prosenelis naudojo dirbdamas, taip pat ir paveikslas, kurio jis nepabaigė.
Šalia muziejaus yra medinė tvora, nudažyta tokiomis pat spalvomis kaip ir nutapytas vienas iš kambaryje esančių paveikslų.
Iš visų tapybos priemonių jam labiausiai patiko guašas. Kartais jis važinėdavosi po miestą motociklu, piešdavo eskizus, mėgdavo eskizuoti ir traukiniuose matomus žmones.“
Į renginius kviečia ir lietuvius
Anna Prieduola, Projekto „Liepoja – Europos kultūros sostinė“ renginių prodiuserė:
„Šiuo metu jau yra suplanuoti renginiai, kuriais bus pradėti „Europos kultūros sostinės 2027“ metai.
Tačiau yra gausybė darbų, kuriuos dar reikės padaryti. Tad paakintume ir lietuvius stebėti informaciją apie skelbiamus konkursus tinklalapyje liepaja2027.lv bei socialiniuose tinkluose ir teikti paraiškas juose dalyvauti. Nes 2026-ieji bus pagrindiniai sutarčių sudarymo metai.
Pagrindinis mūsų sumanymo tikslas – išbudinti iš sąstingio ne tik Liepojos gyventojus, bet ir vakarinių Kuršo žemių bei Kuldygos regiono gyventojus. Štai todėl kultūros sostinei parinkome pavadinimą „(Ne) ramybė“.
Renginių centras bus Liepoja, bet daug jų vyks ir regionuose. Dėmesys juose bus sutelktas į gamtosaugą, tradicines vertybes, etnografiją. Sukursime menininkų rezidencijas – kūrėjai įsikurs mažuose miesteliuose ar gyvenvietėse, kad juose sukeltų savitą bruzdesį.
Kūrybinėse dirbtuvėse dalyvaus ir tarptautiniai partneriai, su jais dar vedamos derybos. Jos bus susijusios su gamtosauga, pavyzdžiui, vieną iš temų skirsime migruojančių lašišų apsaugai ir jau planuojamas 2027-ųjų spalį koncertas ant Ventos kranto Kuldygoje.
Daugiausia lankytojų laukiama didžiuosiuose renginiuose, pavyzdžiui, Lietuvos chorai dalyvaus tarptautiniame chorų festivalyje „Europos kantata“.
Nors iki starto liko maždaug pusantrų metų, informacinę kampaniją jau pradėjome. Mums reikia pasiruošti, kad tinkamai priimtume svečius. Pavyzdžiui, Latvijoje yra populiarios šeimų kavinių dienos, tad kultūros sostinės metais bandysime atverti kuo daugiau jų ir kaimuose, kad būtų galima susipažinti su vietos kultūra.
Tam tikri renginiai vyks ciklais, jie pradedami šiemet. Pavyzdžiui, rugpjūtį netoli Liepojos esančioje Gruobinioje, palei Alandės upelį, bus atidarytas kūrybos takas, kurio tema – klimato kaita ir aplinkosauga.
Vasaros pabaigoje vyks tarptautinė konferencija „Viena diena Liepojoje“, skirta fotografijai, – jos žanrams, tendencijoms, technologijoms.
Rugsėjį vyks Poezijos dienos, juolab kad šie metai yra skirti Latvijos poetui Janiui Rainiui, kurio frazė „pavėjui ir prieš vėją“ simbolizuoja kontrastus, esančius prozoje ir poezijoje.
Spalį kviesime į tarptautinę konferenciją, skirtą kultūros prieinamumui įvairių socialinių sluoksnių žmonėms.“
Kur verta apsistoti ir pavalgyti Kurše
Liepoja. Viešbutis „Art Hotel Roma“. Tai viešbutis-dailės galerija, kuriame veikia ir nuolatinės, ir keičiamos Latvijos dailininkų darbų ekspozicijos. Menas ir namai po vienu stogu – toks yra viešbučio savininko Aigardo Kesenfeldo sumanymas. Jis investavo į 1882 m. statyto viešbučio restauravimą ir išsaugojo jo senąjį stilių. Adresas: Zivju iela 3; arthotelroma.lv
Liepoja. Restoranas „Ponios Hoijerės svečių namai“. Jo virtuvės išskirtinis bruožas – patiekalai gaminami pagal XVIII–XIX a. receptus. Adresas: Kungi iela 24; liepajasmuzejs.lv
Kuldyga. Viešbutis „Simanis Boutique“. Tai prieš porą metų atidarytas viešbutis Kuldygos senamiestyje, kurio restauravimas, pasak savininko, užsitęsė kone 20 metų. Atnaujinti architektūros paveldo statinį ypač trukdė biurokratų nuolat kuriami reikalavimai – apie tai savininkas, užfiksavęs visą restauravimo procesą, išleido knygą. Dabar tai jauki, išskirtinė vieta apsistoti. Adresas: Baznicias iela 12; sapniskafejnica.hotelmu.top
Tukumo savivaldybė, Kukšu dvaras. Dvaro savininkas vokietis Danielius Jahnas suteikia galimybę kambariams rezervuoti, jis pats pagamina svečiams išskirtinių patiekalų. Dvarą supa D.Jahno puoselėjamas gėlynas. Adresas: Kukšas, Jaunsati apylinkė, Tukumo rajonas; kuksumuiza.lv
Sabilė. Šeimos restoranas „Resto Terase“. Jame ruošiami ant žarijų kepti patiekalai, gaminamos picos. Taip pat restoranas atstovauja šio krašto „Abava“ vyno daryklai – prekiauja jos produktais. Adresas: Ventspils iela 1/3; restoterase.lv