Lietuviai šukuoja šį kraštą – pamalonina svetinguosius kaimynus latvius

Prie Kuoknesės pilies griuvėsių – bruzdesys. Lietuvių būrys, visi lyg vienas apsivilkę marškinėlius su užrašu „Varom!“, klegėdami traukė link tokia pat simbolika padabintų automobilių.

„Lietuvą esame išmaišę skersai išilgai, užtat dabar keliaujame po Latviją“, – užklausus, kokie vėjai atpūtė į Latviją, atsakė keliauninkų vadas Ramūnas Gailius.

Pasirodo, kad jis – raseiniškis penkių vaikų tėvas, kuris su šeima ir bičiuliais keliauti pradėjo prieš 20 metų. Dabar šio keliauninkų būrio branduoliui jau po 55–60 metų, vaikai susilaukė savo mažylių, o tradicija išliko. Visi jie, susėdę net į 15-a automobilių, liepos viduryje varinėjo po Žiemgalą.

„Susitinkame kartą per metus ir, nusižiūrėję kelis rajonus, iššukuojame juose lankytinas vietas. Nakvojame tik savo palapinėse, taip paprasčiau.

Pernai keliavome po Daugpilio regioną, šiemet aplankėme Jekabpilį, Kuoknesę, Pliavinių hidroelektrinę, o grįždami namo Lietuvoje dar užsuksime į Sodeliškes“, – kelionės maršrutu tąkart pasidalino R.Gailius.

Kuoknesė turi didelę trauką. Pats miestas nedidelis, bet apie jo istoriją gidai pasakoja kaip apie savo gyvenimą.

„Štai čia buvo mano vidurinė mokykla, o čia – ligoninė“, – gidė parodė į nendrynų kuokštus, styrančius iš Dauguvos vandens, o tada – į nuotraukas, darytas tuo metu, kol dar nebuvo Pliavinių hidroelektrinės.

„Štai čia vanduo nukirto kelią, čia – užliejo namus“, – pasakodama ji pritilo, kai laivą „Gulbis“ ties pilies griuvėsiais įsiūbavo susitinkančių upių – Dauguvos ir Persės – bangos.

Toje vietoje, kur susilieja upės, dunkso per Šiaurės karą, 1701-aisiais, sugriautos Kuoknesės pilies griuvėsiai. Pusketvirto šimtmečio vėjas ir vanduo juos klibino ant aukšto kalno, bet 1966-aisiais, pastačius hidroelektrinę, pilies pamatai atsidūrė vandenyje.

Atvykusius į Kuoknesę turistus gidai palydi į kitas dvi ne mažiau įspūdingas vietas. Viena jų – 1900-aisiais įkurtas Kuoknesės parkas, kita – 2008-aisiais užgimęs ir iki šiol auginamas „Likimo sodas“ – „Liktendarzs“.

Šį sodą – amfiteatrą iš akmenų, augaliją, akmens plytų taką – suprojektavo kraštovaizdžio architektas iš Japonijos Shunmyo Masuno. Sodas buvo sumanytas kaip skaudžiausių XX a. įvykių Latvijoje atminimo vieta, bet kartu jis tapo visumos – praeities, dabarties ir ateities simboliu.

Prie pat Kuoknesės yra ir dar viena itin patraukli, gerokai linksmesnė nei pilių griuvėsiai vieta. Tai ant Persės upės kranto, Bilstinių kaime, esantis putpelių ūkis „Rita Putnis“ („Ryto paukščiai“) ir jo šeimininko sumanymu ten pat atidaryta nepaprasta ekspozicija.

Prieš keletą metų paukščių ferma buvo iškelta į atokesnę vietą, o ūkyje šeimininkas Brunas Cyrulis su pagalbininkais ir dabar iš putpelių kiaušinių gamina įvairius produktus ir rengia jų degustacijas.

O štai ištuštėjusiame fermos pastate neseniai jis su draugu įrengė senųjų motociklų servisą. Šiemet ten pat buvo įkurdinta ir menininko Bitės Normundo kūrinių ekspozicija „Rūsa un Rosines“ („Rūdys ir razinos“).

Kūrėjo darbai sukurti iš gausybės metalo detalių bei senų daiktų – muzikos instrumentų, siuvimo mašinų, ginklų ir visko, kas tik sendaikčių turguose jam patenka į rankas.

„Apžiūrėjome Rundalės rūmų rožynus, aplankėme Bauskę. Prieš gerą mėnesį buvome pasiekę Jūrmalą ir Rygą.

Mums patinka pasižmonėti. Iš anksto daug neplanuojame, tiesiog sėdame į automobilį ir važiuojame į Latviją. Vienur apsidairę ten pat paklausiame, ką ir kur dar galėtume pamatyti“, – žodis po žodžio, ir su Gintaru Garunkšniu, sutiktu prie Mežuotnės rūmų, išsiaiškinome, kad į Latviją su šeima jis atvyko iš Utenos rajone esančios Antalgės.

Galbūt keliauninkams dar praverstų pasižvalgyti po atstatytą Mežuotnės liuteronų bažnyčią – meno centrą, esantį kitame Lielupės krante?

Tikėtina, kad Gintaras taip ir padarė – grįžo į Bauskę, nuo rūmų nutolusią per 10 kilometrų, persikėlė tiltu per upę ir grįžo kitu upės krantu į Mežuotnę. Galbūt jis su namiškiais įkopė ir į bažnyčios bokštą, ir į Mežuotnės piliakalnį? Tikriausiai taip ir padarė.

Šiemet gamta Latvijoje verčia žmones įveikti ilgesnius kelius. Liūtys smarkiai pakėlė Lielupės vandenį, todėl taip ir liko nutiestas pontoninis tiltas, kuris anksčiau ties Mežuotnės rūmais jungė abu upės krantus.

Rundalės rūmus lietuviai lanko ypač dažnai, nes didelę trauką čia turi prancūziškas baroko stiliaus parkas ir jo gėlynai.

O štai Mežuotnės rūmai ir mums, ir patiems latviams yra atradimas, nes jie lankytojams buvo atverti tik šiemet birželį.

„Nuolat stebime, kas parduodama Vokietijos, Prancūzijos bei kitų šalių aukcionuose.

Jeigu kas nors juose būna susiję su XVI–XVIII a. gyvavusia Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste, stengiamės nupirkti. Tačiau tai – tik pradžia, ir šiuo metu Mežuotnės rūmų interjere yra nedaug eksponatų.

O kol jų nėra, visas dėmesys tenka architektūrai“, – paaiškino Rundalės rūmų muziejaus direktorė Laura Lūsė.

Būtent šis muziejus šiuo metu jau rūpinasi išskirtinio grožio klasicizmo stiliaus Mežuotnės rūmais. Jie buvo pastatyti 1797–1817 metais ir istoriškai iki 1920-ųjų priklausė kunigaikščių fon Lievenų šeimai.

Žemės reforma, sovietmetis, galop atkurta Latvijos nepriklausomybė – visą pastarąjį šimtmetį rūmai nebeturėjo tikro šeimininko.

„Sovietmečiu juose veikė žemės ūkio mokykla, buvo įkurtas agronomijos muziejus, kuriame buvo skirta vietos ir cukrinių runkelių veislėms, – šyptelėjo L.Lūsė. – Verslui rūmuose irgi nesisekė.

Kurį laiką juose veikė viešbutis, restoranas, buvo rengiamos šeimos šventės, bet tai neatnešė pelno. Būta kalbų, kad rūmus valstybė nori parduoti, bet visuomenė užprotestavo. Tada buvo rastas dar vienas sprendimas – padaryti juos Rundalės rūmų filialu.

Mūsų muziejus iš valstybės pavasarį perėmė pastatą ir žemę, bet negavo jokio finansavimo. Taigi dabar labai svarbu, kad lankytojai ir iš Lietuvos atvažiuotų pas mus – kuo gausiau pirktų bilietus“, – paakino Laura.

„Pažiūrėkite, ar matote, kur yra pasislėpę Madis ir Zilė?“ – nusileidusių nuo Mežuotnės piliakalnio lankytojų kaskart užklausia turizmo vadybininkė Zanė.

Kur? Jų akys klaidžioja po laukymę, kol galop užkliūva už didžiuliame medyje įsitaisiusios Zilės. Gerokai tolėliau iš kito medžio jai moja Madis. Tai legendiniai šio krašto herojai, mūsų laikus pasiekę iš XIII amžiaus.

Mosuojantį kardu Madį ir jo mylimąją Zilę galima pamatyti naudojantis Bauskės turizmo informacijos centro sukurta specialia programėle. Tai technologijų suteikta galimybė kitaip sužinoti apie senuosius Žiemgalos gyventojus ir jų herojus.

Renginiai ir parodos suteikė gyvybės ir atstatytai Mežuotnės liuteronų bažnyčiai. Šis istorinis pastatas, esantis vos 5 kilometrai nuo Rundalės, buvo suniokotas per karą ir 77 metus stovėjo tuščias.

Dabar jame yra įrengtas meno centras, varpinės laiptinė tapo istorinės ekspozicijos vieta, o ir jaunavedžiai vis dažniau buvusią bažnyčią pasirenka tuoktuvių ceremonijoms.

Kaip jaučiasi darbuotojai, kurių biuras įsikūrė ne moderniame pastate, bet 200 metų senumo mediniame name? „Atrodo, kad namas mus visus šildo – jame labai jauku“, – atsakė viešųjų ryšių specialistė Ilzė.

Ji – viena iš keleto žmonių, kurie stengiasi kuo plačiau paskleisti žinią apie restauruotą senąjį Jelgavos kvartalą.

Tai vieta, kuri, atrodytų, telpa ant delno, nes mieste užima tik poros hektarų plotą – tiek teliko po Antrojo pasaulinio karo, per kurį kone visa Jelgava buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

„Užaugau Jelgavoje. Mano vaikystėje tai buvo pats baisiausias, apleistas kvartalas – aplenkdavome jį. Jame buvo įsikūrę romai ir mes, vaikai, jų bijojome.

Dabar viskas kitaip. Miesto savivaldybei pavyko perpirkti išlikusius senuosius kvartalo pastatus. Jie buvo restauruoti ir prieš trejus metus atverti visuomenei“, – paaiškino Ilzė.

Name-muziejuje yra įrengtos interaktyvios ekspozicijos, pasakojančios apie kvartalo istoriją. „Moksleiviams tai apskritai atradimų vieta, jie smalsauja išbandyti viską, ką regi, ir puikiai naudojasi audiogidais“, – užsiminė Ilzė.

Kvartale yra restauruotas ir 1850-ųjų statybos pastatas. XX a. pradžioje jame du žydai turėjo kepyklą-parduotuvę, kurioje kepamos duonos kvapas sutraukdavo kone visos Jelgavos gyventojus.

„1942-aisiais viskas nutrūko, namas buvo paverstas komunaliniais butais. Ir tik dabar, atkūrus kvartalą, jame įsikūrė amatininkai, audėjai bei duonos kepėjai – edukacijose, per kurias kepama duona, laukiame ir lietuvių“, – pakvietė Ilzė.

Pirmadieniais ir penktadieniais ties „Grauda Speks“ kepykla Jelgavoje išsirikiuoja pirkėjų eilė. Jos šeimininkas Raimondas Brieditis 16 val. atrakina jos duris – tuo metu jiedu su žmona jau viską būna paruošę prekybai.

„Prieš 14 metų Rygoje ėmiausi savo verslo – maliau viso grūdo miltus iš įvairių rūšių javų ir jais prekiavau. Tokių miltų galiojimo laikas gana trumpas, vos 4 mėnesiai. Lentynose jie negalėjo užsigulėti, todėl nutarėme imtis gamybos.

Ir štai jau trylika metų mudu su žmona iš visagrūdžių miltų kepame duoną ir kitus kepinius. Penktadienis – išskirtinė diena, nes prigaminame įvairių patiekalų, pavyzdžiui, prikepu duonos paplotėlių iš javų, kurie Latvijoje auginami tik Bauskės regione. Ant jų dedu mėsos, pagardų – pirkėjai juos greitai dar šiltus išgraibsto“, – pasidžiaugė R.Brieditis.

Ir išties viešint jo kepykloje prieš pat atidarymą už durų jau buvo nutįsusi dešimties pirkėjų eilė. „Būna, kad eilėje sustoja 30–40 žmonių. Jiems labai patinka tai, ką kepame, – prisiperka savaitgaliui maisto, o duoną veža lauktuvių ir draugams“, – sakė Raimondas.

Be to, „Grauda Speks“ kartą per savaitę organizuoja duonos, konditerijos gaminių ir kitų patiekalų gamybos meistriškumo kursus. Kepykloje galima užsisakyti edukacinę ekskursiją „Grūdų kelias“.

Jelgava yra miestas, kurį lietuviai, tikėtina, įsidėmėjo dėl jame kasmet vykstančių ledo ir smėlio skulptūrų festivalių.

Ir šiuo metu, pasirinkus ekskursiją laivu, atsispiriančiu nuo krantinės ties Mytavos pėsčiųjų tiltu, galima pamatyti Pašto saloje tebestovinčias smėlio skulptūras.

Turistus plukdantys kapitonai veda laivus Lielupe, paskui – Driskos upe, praplaukia pro Jelgavos rūmus, pro saloje išpuoselėtus skulptūrų parkus, pasiekia jachtų prieplauką ir atsiremia į krantą ties ta vieta, kurioje sukišę galvas į upę gurkšnoja vandenį laukiniai arkliai.

Jų banda jau daugelį metų rūpinasi Einaras Nordmanis. Šis žmogus dar 2007-aisiais iš Nyderlandų atsigabeno tarpanų veislės arklių, kurie, besiganydami laisvėje, „nušienauja“ Pašto salą.

Bet kuris gidas, lydintis ekskursijas po miestą ar apie jį pasakojantis laive, akcentuoja, kad Jelgavos rūmai turi nepaprastą lobį. Jų rūsiuose išliko Kuršo ir Žiemgalos hercogų kapinės, kuriose palaidoti Ketlerių ir Bironų dinastijų atstovai – šiuo metu jose yra 21 metalo sarkofagas su jų palaikais.

Dar viena vieta Jelgavoje, kurioje pasakojama ir šio miesto, ir šio krašto istorija, – tai Švč.Trejybės bažnyčios bokštas. Trijuose iš 8 jo aukštų yra įrengtos interaktyvios ekspozicijos, kurios neseniai buvo atnaujintos. Viena gražiausių skirta mados istorijai, aprėpiančiai kelis šimtmečius.

Tai ypatingas muziejus ir išskirtinė vieta. XIX a. pradžioje pastatyto dvaro interjeras yra originalus. Jame galima apžiūrėti šio dvaro savininkų – barono Dioniso fon Klopmano giminės palikuonio išsaugotus baldus, indus, paveikslus.

„Viskas čia yra tikra, – patikino dvarą aprodžiusi moteris. – Dvaro savininko palikuonis 2020-aisiais atvyko į ekskursiją po Rundalės rūmus ir kartu užsuko į Lielvircavą.

Būta lemtingų susitikimų, ir dabar dvare regime tai, ką kilminga šeima prieš karą buvo suskubusi išvežti į Vokietiją. Tai ampyro stiliaus baldai, sidabriniai indai, tekstilės gaminiai, paveikslai.

Svarbu, kad visa tai savininkas nutarė parodyti visiems kitiems žmonėms. Neseniai jis buvo pas mus atvykęs – jis yra laimingas, kad tai, kas buvo saugoma Vokietijoje, dabar tapo reikalinga.“

Dvaras gana gerai išsilaikė – sovietmečiu jame veikė mokykla ir ją iškeldinus viename dvaro korpuse buvo padarytas paprastas remontas, kitame – atlikta restauracija.

„Emu Home“ ūkis. Šiame ūkyje šeimininkai suteikia galimybę apžiūrėti stručius ir jiems giminingus paukščius emu. Lankytojai, iš anksto susitarus su šeimininku, gali ne tik pamatyti šiuos egzotinius paukščius, bet ir patekti į aptvarus, palesinti juos salotomis, sužinoti apie jų gyvenimo būdą. Ūkio šeimininkai nuomoja ir baidares vandens turizmui – ten pat teka Beržės upė. Adresas: Jelgavos savivaldybė, Livberzė, Ziedu iela 1A. facebook.com/p/Emu-Home-61560598154916/

Jaunjelgava. Tai miestas ties Dauguvos upe, kurio nedidelis senamiestis yra tapęs turistų traukos centru. Prieš karą, 1920–1930 m., jame buvo gausu parduotuvių, kepyklų, amatininkų dirbtuvių. Tai buvo savitas miesto aukso amžius, kurį mena istoriją įamžinusios nuotraukos.

Šis miestas, esantis ties Dauguva, XVII a. buvo glaudžiai susijęs su prekyba. Upe nuo Rygos iki jo driekėsi pagrindinis prekių gabenimo kelias, o nuo Jaungelgavos jos gilyn į Europą buvo gabenamos sausumos keliais.

Dauguva buvo ir liko svarbi miestui upė – miestui, kurio po II pasaulinio karo beveik nebeliko. Per stebuklą jo centre išliko bombų nepaliesti vos keli pastatai. Vienas jų – dekoruotas Art Noveau stiliaus pastatas bei medinė katalikų bažnyčia.

Kuoknesė. Svečių namai „Divas upes“. Svečių namai – tai Tomo Cyrulio ir Dacės Rydinos šeimos valdos. Jiedu rūpinasi svečiais – ne tik ruošia jiems maistą, bet ir rengia įvairius koncertus. Adresas: Kuoknesės savivaldybė, Bilstinių kaimas. divasupes.com

Jelgava. Kavinė-restoranas  „Brokasnica“. Kavinė įkurta atnaujintame Jelgavos istoriniame kvartale. Adresas: Jana Asara iela 1. facebook.com/brokastnica.jelgava

Jelgava. Restoranas „8.stavs“. Jis veikia aštuntajame Švč.Trejybės bažnyčios aukšte. Adresas: Akademijas iela 1. 8floor.lv

Jelgava. Svečių namai „Home Stay Juniper“. Tai skoningas, modernaus stiliaus vienaukštis kelis svečių kambarius jungiantis pastatas. Adresas: Kadiku celš 2F. home-stay-juniper.hotel-in-latvia.com/en/

Bauskė. Restoranas „Aveni“. Gardaus maisto ir lankytojų pamėgta vieta. Adresas: Derpeles iela 1. aveni.lv/lt

Jaunjelgava. Šeimos picerija „Lauva“. Joje yra parduotuvė – prekiaujama vietos ūkininkų produktais: šviežia mėsa, jos gaminiais, sūriais. Adresas: Jelgavas iela 27. visitaizkraukle.lv/en/catering/lauva-gastronomy-shop