Kava ir gardėsiai
„Tai ne bet kokie kruasanai. Jų skonis kaskart gali skirtis, bet vis tiek būna nuostabus“, – patikino Anita Tylena (Anita Tīlena, - latv.), kai su ja išgerti ryto kavos susėdome „Kekss“ kavinėje ties Valmieros Šv.Simono bažnyčia.
Stikliniai lauko nameliai, kuriuos „Kekss“ savininkai pastatė per COVID-19 pandemijos primestą karantiną, netruko tapti Valmieros turistų labiausiai fotografuojama ir, be abejo, lankoma vieta.
Kruasanus trečius metus kavinėje kepa meilės emigrantas lenkas Remis, o kartu su juo darbuojasi ir konditerininkė Anita Monako.
Lietuviški miltai
„Kruasanai, kaip ir kiti gardumynai, buvo „Kess“ kavinę įkūrusios šeimos svajonė.
Jai priklauso ir keletas restoranų, viename jų darbavausi ir aš. Bet Remis maždaug prieš trejetą metų pakvietė mane dirbti kartu su juo – pakilti aukštu aukščiau iš restorano į tame pačiame pastate esančią kavinę.
Pradėjau kepti gardumynus ir supratau, kad tai – mano aistra. Stengiuosi gaminti juos kuo originalesnius, kad tik nebūtų taip, kaip kitur“, – pasakojo A.Monako.
Pasak jos, kruasanai – nepaprastas gardėsis. Jų tešla gaminama tris dienas, minkoma tik rankomis ir, svarbiausia, jiems reikia ypač gerų produktų.
„Sviestą mums sumuša vietos „Straupe“ įmonė, o miltus naudojame tik lietuviškus. Išbandėme juos kuo įvairiausius, o pasirinkome jūsiškius“, – A.Monako pamalonino mūsų savimeilę.
Išties „Kess“ kavinė yra puiki vieta pradėti Valmieros žvalgytuves.
Pasak A.Tylenos, nors ir reikia įveikti didelį atstumą (pavyzdžiui, Vilnių nuo šio šiaurinio Latvijos miesto skiria maždaug 420 kilometrų), po estų ir vokiečių lietuviai bendrame turistų sraute yra treti.
„Estams esame jau daugmaž pažįstami, jiems – netoli, tačiau pastaruoju metu Vidžemę atranda vis daugiau lietuvių“, – pasidžiaugė Valmieros savivaldybės Turizmo valdybos vadovo pavaduotoja A.Tylena.
Semia apdovanojimus
Valmiera pasikeitė. Turistai, kurie prieš kokius trejus metus ar dar seniau mynė takus Gaujos pakrantėmis ir po senamiestį, kurie atsikvėpti prisėsdavo ant dalininkų išgražintų suolelių, šiuo metu regi tai, ko išvykdami nepaliko.
Vienintelis Vidžemės regione profesionalus Valmieros teatras buvo baigtas restauruoti praėjusiais metais. Jo fasadui atnaujinti buvo naudojamas rūdžių spalvos metalas, viduje, pasitelkus modernias technologijas, buvo atnaujintos šešios salės. Dabar tai – gausybės renginių vieta.
Netoli teatro, kitapus gatvės, neseniai buvo įrengta „Dirnavu eserinš“ („Malūno ežero“) promenada, skirta ir ramiam atokvėpiui, ir vaikų žaidimams. Ja galima pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiais.
Tačiau neišvengiamai Valmieroje šiuo metu didžiausias dėmesys tenka į pilies griuvėsius įkomponuotam moderniam muziejui ir prie pat jo esančiam atnaujintam nuo XVIII amžiaus išlikusiam mediniam pastatui – 1736 metais baigtai statyti Valmieros vaistinei.
Ekspozicija „de Woldemer“, kurią muziejuje prieš porą metų baigė kurti archeologai, istorikai, restauratoriai ir įmonės H2E dizaineriai, semia apdovanojimus.
Pavyzdžiui, ekspozicija gavo „Merit Honour“ apdovanojimą iš „ADC Award“ konkurso žiuri. Tai prestižiškiausias apdovanojimas pasaulyje, skirtas geriausiems dizaino ir kūrybinių industrijų srities darbams įvertinti.
Skaitmeninės technologijos
Vos vieną aukštą pakilusio lifto durys atsidaro ir prieš akis atsiveria už stiklo esantis Valmieros pilies sienos fragmentas. Į akmenis, kurie buvo sumūryti XIV amžiuje, šiuo metu šaknis suleido smilgos, pienės ir kitokie žolynai.
„Dirbu muziejuje pusmetį ir kiekvieną dieną, kai tik išlipu iš lifto, regiu vis kitokį vaizdą – gamta kuria muziejų toliau“, – pratarė muziejaus darbuotoja Marija.
„de Woldemer“ nėra tik istorinė statiška ekspozicija. Tai nuolat kintanti vieta, į kurią lankytojai, ypač vaikai, vis sugrįžta.
Kiekvienas muziejaus lankytojas, nusipirkęs bilietą, gauna elektroninį raktą, kuris ekspozicijos stenduose atveria informaciją pasirinkta kalba.
Lankytojai gali įsijausti į interaktyvius žaidimus, pavyzdžiui, gaminti patiekalus pagal viduramžių virtuvės receptus arba išbandyti amatininkų darbo įrankius.
Neliesti rankomis? Ši taisyklė šiame muziejuje negalioja. Atvirkščiai, jame privalu tai daryti naudojantis skaitmeniniais ekranais ar iš medinių kaladėlių atkurti pilies maketą.
Gidai, lydintys muziejaus lankytojus, neišvengiamai prakalba apie tai, kokią svarbią vietą Valmiera užėmė Hanzos sąjungoje – prekybos ir politinėje miestų sąjungoje, kuri Šiaurės Europoje gyvavo XIII–XVII a. Ji formavosi sudarant prekybines sutartis tarp Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos – Latvijos ir Estijos miestų.
„Valmiera buvo turtingas miestas, Gaujos upe pasiekiamas laivais. Tai buvo ir svarbi vieta Hanzos sąjungoje, nulėmusi prieš 742 metus įkurto miesto, kuriame klestėjo amatai ir prekyba, specifiką“, – priminė Marija.
Zilaiskalno lankytojų centras
„Tuomet, kai pakylame laiptais į bokštą, žmonės visada paklausia, ar talpykloje tikrai yra vandens, nes atvėrus jos stiklo duris atrodo, kad ji pilnutėlė“, – nusišypsojo Zilaiskalno kultūros paveldo ir lankytojų centro vadovė Jevgenija Kalinčuka.
Šis centras, esantis netoli Valmieros, Kuocėnų apylinkėje, įrengtas prie senojo vandens bokšto, kuris išliko kaip istorinis pramoninio paveldo objektas.
„Mūsų apskrityje plytintis Zilaiskalno durpynas užima apie 100 tūkst. hektarų. Tuo metu, kai sovietmečiu jis buvo eksploatuojamas, kai buvo ruošiamas kuras, čia buvo pastatyta gyvenvietė jame dirbantiems žmonėms ir pakloti siaurojo geležinkelio bėgiai.
Kadangi vietovę supa miškai, Zilaiskalne buvo įkurdinta ir vienintelė Latvijoje ligoninė, kurioje buvo gydomos odos ir kvėpavimo takų ligos“, – pasakojo Jevgenija.
Ir šiuo metu nuo lankytojų centro sveikatingumo takas veda į aukštą Zilaiskalno kalvą, ant kurios neseniai iškilo įspūdingo aukščio apžvalgos bokštas.
Atvykstantiems žmonėms Jevgenija papasakoja ne tik apie magišką vietovės galią, bet ir pasiūlo pasinaudoti virtualiais akiniais – pažiūrėti vaizdo siužetą apie tai, kaip atrodė siaurojo geležinkelio lokomotyvas.
Tam tikra šių bėgių atkarpa ir šiuo metu yra gyvybinga.
„Privalote išmokti, kaip apgręžti ant bėgių dviratį“, – Valmieros savivaldybės turizmo informacijos centro konsultantė Zanė Melnacė nė neketino juokauti. Parodžiusi, kaip saugiai tai padaryti, paprašė parašo instruktažo žurnale ir tik tada palinkėjo gero kelio.
Nuo Zilaiskalno iki durpyno – pora kilometrų. Minamo dviračio ratai dunda lyg traukinio, pro ausis švilpia vėjas ir po keliolikos minučių prieš akis atsiveria didžiulis durpynas.
Cėsių istorija – kitaip
„Mudu su drauge Karolina keliaujame jau trečią vasarą.
Pirmąkart savo automobiliu aplankėme Čekiją, Austriją ir Slovakiją, pernai – Balkanų šalis, o šiemet iš Kauno patraukėme į Taliną, iš jo – į Pernu, o jau tada pasukome į Latviją: Valmierą, kur aplankėme Gaujos parką, taip pat Cėsis“, – sakė Cėsių pilyje sutiktas Mindaugas.
„Cėsys mus nustebino. Nesitikėjome, kad miestas toks jaukus, kiek daug jame skirtingų stilių architektūros ir kokios jaukios čia kavinės“, – emocijomis pasidalino vaikinas.
Pasak jo, su Karolina kelionę jiedu susiplanuoja iš anksto: numato lankytinas ir nakvynės vietas.
„Cėsių gyventojai gerokai mažiau išmano mūsų miesto istoriją nei lietuviai. Svečiai iš Lietuvos atvyksta ypač dažnai. Savaitgaliais sulaukiame jų daugybės, tai – nuostabūs žmonės.
Kartu vaikštome ir po Cėsių senamiestį“, – per ekskursiją po Cėsis ir viduramžiais gyvavusią tvirtovę kiekvienas gidas skiria vietos emocijoms bei istorijai, Marita Rieksta-Krivjonoka – taip pat.
Cėsių viduramžių pilis darė didžiulę įtaką ir šio miesto, ir Latvijos raidai, tad čia – vos keletas jos istorijos štrichų.
Pirmieji pilies pamatai buvo padėti vienuolių – Livonijos kalavijuočių – apie 1214 metus.
Cėsys tapo vienu pagrindinių Teutonų ordino administracinių ir ekonominių centrų Livonijoje – pilyje posėdžiaudavo aukščiausi ordino vadai.
Žiaurumai kartojasi
Pilies šlovės pakilimas buvo nuo 1494 iki 1535 m., kai ordinui vadovavo Walteris von Plettenbergas, vienas žymiausių Livonijos politikų ir karvedžių.
Bet istorija tarytum suakmenėjo, kai Livonijos karo metu, 1577 m., pilį apgulė Ivano Rūsčiojo kariuomenė.
Pasakojama, kad apie 300 žmonių, pasislėpusių pilyje, įvykdė masinę savižudybę susisprogdindami paraku, kad tik nepatektų į žiauraus priešo rankas.
Tai buvo baisi tragedija. Parakas, uždegtas po grindimis, sprogo sudraskydamas ne tik žmones, bet ir pilies sienas. Taip žiauriai baigėsi pilies istorija.
„Vis dėlto archeologai, dirbę apie 1970-uosius, atrado trijų moterų ir vaikų kaulų likučius tokia poza, tarsi jie būtų mėginę bėgti. Gali būti, kad jos prieš pat sprogimą bandė išgelbėti savo vaikus“, – pritilo Marita.
Po Didžiojo Šiaurės karo, kuris baigėsi 1721-aisiais, pilis buvo apleista. Tai, ką dabar mato jos lankytojai, yra ilgo, atkaklaus ir nuoseklaus archeologų, istorikų ir restauratorių darbo rezultatas.
„Mes žmonėms čia nepasakojame pasakų – pasakojame tikrą istoriją“, – patikino Marita.
Taigi 2021-aisiais lankytojams buvo atvertas pietinis pilies bokštas, o šiemet buvo baigtas rekonstruoti ir užkonservuotas šiaurinis bokštas, kuriame įrengta archeologinė ekspozicija – lapidariumas. Jame yra saugomi akmeniniai dirbiniai ir sukurtos vizualizacijos pastatų, kuriuose jie buvo panaudoti.
Dar viena šių metų naujiena – 500 metų senumo akmeninė altoriaus plokštė.
„Anot istorikų, koplyčioje, kurią vienuoliai pastatė pirmiausia, būta trijų altorių. Anksčiau archeologams pavykdavo rasti tik pavienių jų fragmentų, o šįmet buvo atidengtas unikalus radinys – vientisa akmeninė altoriaus plokštė su joje iškaltais septyniais kryžiais“, – paaiškino Marita.
Vaistažolės ir vikingai
Daržininkė Lyga Cėsių pilies vaistingųjų augalų darže dirba nuo ryto iki vakaro. Jai tenka pasirūpinti 65 rūšių augalais – sėti, sodinti, ravėti, apkarpyti, skinti, džiovinti ir nuolat naikinti viską ryjančius invazinius ispaninius šliužus.
„Šiemet lietus pridarė bėdų. Vienos sėklos supuvo, augalus reikėjo atsėti, bet vos tik jie sužaliuodavo, per naktį juos sunaikindavo ispaniniai šliužai“, – atsiduso Lyga.
Vis dėlto apie kiekvieną augalą ji kalba taip, lyg rašytų žinyną. Pavyzdžiui, lysvėse yra ir tokių, kuriuos naudoja restauratoriai mediniams paviršiams atnaujinti.
Lyga susibičiuliavo ir su lietuve iš Drevernos (Klaipėdos r.) Edita Nurmi – moterimi, kuri gamina vikingų laikų (IX–XII a.) patiekalus. „Daviau jai sodinukų vikingų periodo sodui atkurti“, – užsiminė Lyga.
Senamiesčio gatvelės
Kiekvienas gidas, aprodęs Cėsių pilį ir šalia jos esantį parką, veda turistus į senamiestį – suka ratus jo gatvelėmis pasakodami, kur ir kaip gyveno amatininkai.
Jie stabteli ties Rožių aikšte, vandens šuliniu, dirsteli į skersgatvius, papasakoja apie senmergių namus bei vietas, kur gyveno ir dirbo žydai. Apie holokausto baisumus primena ir ties senųjų šeimininkų namais surikiuotos pasidabruotų batų poros.
Cėsyse yra ir privačių valdų, kuriose svetimi žmonės nėra laukiami.
„Ar esi?“ – Rygos gatvėje Marita pravėrė savo bičiulio dailininko kiemo vartelius. Tai privati teritorija, į kurią bet kam nedera užeiti. Bet kai Marita iš anksto susitaria, jos draugas ne tik smalsuolius palydi per namų kiemą, bet ir pavaišina šviežutėliais raugintais agurkais.
Tai išskirtinė Cėsių vieta. Dailininko namas stovi ties senamiesčio siena, tiksliau – ant jos, nes pažvelgus žemyn palei ją driekiasi naujojo miesto ribą žyminti gatvė.
Skulptūra ir autorius
Cėsių simbolį – skulptūrą „Nakties sargas“ – miestui 2006-aisiais padovanojęs menininkas Matiasas Jansonas (Matiass Jansons, - latv.) gyvena vienkiemyje netoli šio miesto.
„Matiaso barzda dabar gerokai ilgesnė nei buvo tada, kai jis kūrė skulptūrą“, – nusišypsojo Marita. Mat matininko sukurtas nakties sargas panašus į jį patį, o ir raktai, kuriais nakties sargas pasišviesdamas žibintu užrakindavo miesto vartus, yra iš inicialų M. ir J.
Pats skulptorius Matiasas retkarčiais atveria savo dirbtuvės duris tiems, kurie nori pamatyti, kaip jis dirba. Kartu jis papasakoja apie savo tėvus ir protėvius, kurie kalė granitą ir kūrė tai, ko negali sunaikinti laikas.
„Cėsių kapinės yra kaip parodų salė. Senelis Karlis žmonių prašymu kūrė originalius paminklus“, – užsiminė Matiasas.
Ruckos dvaras ir menas
Ant lankytojų staliukų – picos, krautuvėlėje – įvairios kruopos ir miltai. Tai – Ruckos dvaras, kurio šeimininkas Renaras Spruogis su šeima turi ir ekologinį 300 ha dydžio ūkį. Tai, kas jame užauginama, – grikiai, kviečiai, avižos, žirniai – yra perdirbama ir naudojama gaminant patiekalus šio dvaro virtuvėje.
„Dar prieš COVID-19 pandemiją su žmona Kristiana ieškojome nedidelės sodybos, bet kainos visur buvo neįkandamos.
Galiausiai mums pavyko iš Cėsių savivaldybės prieš porą metų išsinuomoti Ruckos dvarą.
Manėme, kad jame būtų galima rengti koncertus, tačiau vietos čia vos 50-iai žmonių. Per mažai, kad atsipirktų koncertai, juo labiau kad Cėsys apskritai yra persunkti kultūros.
Taigi šeimoje sutarėme, kad kepsime picas, ir dabar dirbame visi kartu“, – pasakojo Renaras.
Jo 19 metų sūnus Karlas, kol kalbėjomės su Renaru, pavaišino itališka espreso kava ir nuskubėjo prie svečių staliukų priimti užsakymų.
„Kadangi tai mūsų šeimos verslas, stengiuosi palaikyti ir kitas šeimas, pavyzdžiui, picoms krosnį pirkome iš italų šeimos, o ūkiui grūdų malūną užsakiau pas Austrijoje gyvenančią šeimą“, – teigė R.Spruogis.
Dar viena šios vietos ypatybė – Renaras, pats būdamas multimedijos specialistas, organizuoja išskirtines parodas. Šiuo metu dvaro svirne rodoma audiovizualinė tapytojos Baibos Feoktistovos paroda „Mano įkvėpimo sodai“.
Alaus darykla ir duona
Netoli Cėsių, Raiskumo gyvenvietėje, po vienu stogu yra įsikūrusi „Raiskumietis“ alaus darykla bei sausainių ir duonos kepyklos.
Vienas alaus daryklos savininkų Donatas Čudoranas dažnai priima iš Lietuvos atvykstančius keliauninkus.
Jis palydi svečius alaus gamybos keliu, o per degustacijas vaišina ir pačių keptais sausainiais.
„Prieš dešimtį metų įsigijome šį pastatą nežinodami, kokios veiklos imsimės. Tačiau tuo metu atsirado galimybė pasinaudojant ES fondų parama įrengti namines alaus daryklas.
Saldaus mieste pasimokėme ne tik technologijos, kaip gaminti natūraliai fermentuotą alų, bet ir pas meistrą užsisakėme malkomis kūrenamą krosnį bei kitus reikalingus įrenginius“, – pasakojo Donatas.
Pasak jo, per metus čia išverdama apie 100 tonų alaus. Jis nėra eksportuojamas – viskas parduodama Latvijoje.
„Kartu mes kepame ir sausainius iš sviesto bei sūrio. Norėjome kepti ir duoną – pasistatėme malkomis kūrenamą krosnį, bet visko neaprėpėme. Dabar duoną pas mus kepa patalpas išsinuomojusi 30-metė mergina ir prekiauja ja penktadieniniame Cėsių turguje“, – užsiminė Donatas.
Štai ką dar verta aplankyti Vidžemėje
Fantazijos šalis „Neonija“. Tai, ką sumanė jos kūrėjai sutuoktiniai Indra ir Ivaras Cėriniai, yra didžiulė spalvinga garso ir vaidų kompozicija. „Visa tai kūrėme skambant konkrečiai muzikai, todėl to, ką padarėme prieš keletą metų, nenorime keisti“, – sakė Ivaras.
Cėrinių šeima turi savo verslą – gamina grūdintą stiklą virtuvės baldams, o „Neonija“ yra jų pomėgis. Šeima parodą ketina išplėtoti gerokai didesnėje erdvėje ir tam jau yra įsigijusi patalpas.
Adresas: Valmiera, Stacijas iela 49; neonija.lv
Restoranas „Akustika“. Tai „Michelin“ žvaigždutę ir 2024-aisiais, ir šiemet gavęs restoranas, kuriame gaminant patiekalus pirmenybė skiriama Vidžemės krašto ūkių užaugintiems produktams ir Latvijos žvejų sugautoms žuvims.
Restoranas įkurtas senajame Valmieros pašto ir telegrafo pastate. Savininkai daug dėmesio skiria kultūros renginiams: organizuoja parodas, kamerinius koncertus.
Adresas: Valmiera, Diakonata iela 6; akustikavalmiera.lv
Sporto centras KVARC. Tai šiemet įmonės įrengtas sporto centras jaunimui, pagrindinė jo salė yra skirta paplūdimio tinkliniui.
Taip pat jame galima žaisti paplūdimio tinklinį, biliardą, novusą, smiginį, stalo tenisą. Yra įrengtas žaidimų kambarys mažiems vaikams.
Adresas: Valmiermuiža, Vanagu iela 4; kvarc.lv
Restoranas „Janoga“. Nors jo pastatas neatrodo išvaizdus ir yra prisiglaudęs prie daugiabučių, restorano virtuvė puiki – tai paprasti, skanūs, nebrangūs patiekalai.
Adresas: Cėsys, Valmieras iela 21A; janoga.lv
Restoranas ir viešbutis „He Vanadzins“. „Michelin“ žvaigždutę turintis restoranas įsikūręs Cėsių senamiestyje, restauruotame architektūros paveldo pastate.
Antrame jo aukšte įrengtas viešbutis.
Adresas: Cėsys, Rigas iela 15; vanadzinarestorans.lv
Glampingas „DiDille“. Keliaujantiems po Vidžemę verta pasidomėti ir poilsiu gamtoje. Glampingas atokioje vietoje – viena neįprasčiausių apgyvendinimo vietų Latvijoje. Kupoliniai atostogų nameliai suprojektuoti taip, kad poilsiautojai netrukdytų vieni kitiems ir galėtų ramiai ilsėtis prie Draudzesskuolos ežero.
Adresas: Drustų apskritis, Smiltenės savivaldybė; didille.com