Latgaloje latviai sėja, pjauna, vaišina, bet ir neslepia to, ko bijo ir dėl ko nerimauja

Rusijos siena važiuojant iš Baltinavos link Karsavos – prie pat kelio, už kviečių lauko. Natūralu, kad nerimas dėl karo grėsmės netoli sienos gyvenančius žmones tai prislegia, tai vėl atsitraukia.

Pokalbiuose su rytinės Latvijos – Latgalos – gyventojais karo tema išsprūsdavo nejučia, tačiau kartu tai – jų šalies istorija.

Kaimynai yra sudarę Šiaurės bei Rytų Latvijos – Latgalos karinio paveldo žemėlapius, kuriuose sužymėtos vietovės, susijusios su Pirmuoju, Antruoju pasauliniais karais, partizanų judėjimu, laisvės kovomis.

Karai, kaip ir istorija, turi savitą trauką. Latgaloje yra ir privačių kolekcininkų, ir muziejų, kuriuose kaupiama ir eksponuojam tai, ką paliko ir Pirmasis, ir Antrasis pasauliniai karai bei kovotojai už šios valstybės laisvę.

„Birželį atrodė, kad turizmą ištiko katastrofa. Laimei, lietui atsitraukus nuo vidurvasario lankytojai grįžo.

Bet turizmo pobūdis keičiasi. Anksčiau pas mus turistai atvykdavo didelėmis grupėmis, o pastaruoju metu žmonės nori individualumo – keliauja šeimomis arba su draugais“, – apie tai, kokias tendencijas regi Šiaurės Latvijos turizmo specialistai, prašnekome su Balvų apskrities muziejaus darbuotoja Janyna Vyksna.

Pasak jos, estai Balvuose yra dažni svečiai, o lietuviai retai kada pasiekia šį regioną – per toli.

Nuo arčiausiai Lietuvos ir Latvijos sienos esančių Zarasų iki jo yra apie 200 kilometrų, tačiau nė toks atstumas neturėtų gąsdinti – latgaliai yra ypač svetingi ir vaišingi. Jie turi daug ką parodyti, apie daug ką papasakoti, neišvengiamai vietos jie skiria ir savo valstybės istorijai.

„Muziejuje dalis ekspozicijų yra keičiamos. Šiuo metu viena jų yra skirta 7-ajam Siguldos pėstininkų pulkui, kuris buvo suburtas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o po jo dar labiau sustiprėjo. Šio pulko įgula aprėpė Balvus ir Viliaką, o ekspozicijoje pasakojame šiuose pulkuose tarnavusių žmonių istorijas.

Vieną salių esame skyrę ir 1919-aisiais suburtam Šiaurės Latgalos partizanų pulkui. Vis dėlto viso to neįmanoma perpasakoti žodžiais – reikia pamatyti. Todėl labai laukiame lietuvių, kad visa tai, lydimi gido, jie išvystų savo akimis“, – pakvietė J.Vyksna.

Lyg atsvara karingai istorijai Balvų muziejuje yra ir šviesos bei spalvų salė. Šiuo metu joje surengtos dviejų negalią turinčių dailininkų tapybos darbų parodos.

Vienas jų – 48 metų Aleksandras Aivaras Rabinas. Jis – trečios kartos dailininkas, kurio tėvas ir senelis 1974-aisiais buvo išvyti iš Sovietų Sąjungos po to, kai Maskvoje kartu su kitais menininkais disidentais surengė vadinamąją „buldozerinę“ parodą.

„Aleksandras – autistas, jis gyvena Paryžiuje, o menas jam padeda bendrauti su žmonėmis. Dailė tokią pat galimybę suteikia ir 30-metei Marijai Leinai, kilusiai iš mūsų miesto. Atidarant parodą ji buvo atvykusi pas mus iš Prancūzijos“, – užsiminė Janyna.

Kurie iš eksponatų įdomiausi? Atsakydamas į šį klausimą privačios kolekcijos „Abrenes istabas“ (liet. „Abrenės kambariai“) kūrėjas 52 metų Dzintaras Dvinskis į rankas paėmė didžiulę Pirmojo pasaulinio karo tūtą. „Ją radę žmonės sugebėjo padaryti aparatą samanei varyti“, – šyptelėjo vyras.

Tačiau ne ji, bet žiebtuvėlis, priklausęs kovų už Latvijos laisvę legionieriui, Dzintarui yra daug mielesnis. „Velnias tegriebia Rusiją“, – išgraviruota vienoje jo pusėje, kitoje – „Dievas telaimina Latviją“.

Nuo lentynos jis paėmė į dvi iš signalinių raketų tūtelių padarytas taureles, ant kurių kareiviai, sėdėdami apkasuose 1943-iaisiais, įdegino lapkričio 18-osios datą – Latvijos valstybės įkūrimo dieną ir valstybės laisvės simbolius.

Kolekcijoje ant šovinių dėžių uždėtas ir aliumininis maisto katiliukas, ant kurio – 1945-ųjų data ir įrašas „Tegul Latvijos laisvė būna tavo svajonių gėlė“, kurį pasirašė trys partizanai.

„Vienas paskutinių daiktų kolekcijoje – didžiulė medinė dėžė nuo vokiečių aviacijos bombų. Žmonės po karo, ką tik rasdavo, parsitempdavo namo, ir toje dėžėje kelis dešimtmečius laikė grūdus“, – paaiškino D.Dvinskis.

Pasak Dzintaro, jis yra tiesiog kolekcininkas, pastaruosius penkerius metus skyręs daugybę laiko eksponatų paieškai. Vienintelis asmeninis sąlytis su kariuomene – Latvijos armijoje jis pasieniečiu tarnavo 1992–1993 metais, per pirmuosius šaukimus.

Namą Viliakoje, Balvų apskrityje, su šeima jis nusipirko prieš penkerius metus – per COVID-19 pandemiją.

„Iš pradžių svarsčiau, kad reikėtų jame įrengti viešbutį, nes mieste nebuvo jokios vietos svečiams apsistoti. Bet kai pradėjau domėtis šio namo istorija, supratau, kad tai ne vieta viešbučiui.

Caro laikais, XIX a., ties pastatu buvo turgaus aikštė, vėliau jame iki 1941-ųjų gyveno žydai ir turėjo jame savo krautuvėlę. Antrojo pasaulinio karo metais jame buvo Latvijos savigynos, vėliau – gestapo, o sovietmečiu – KGB štabai. Vėliau jame veikė poliklinika, galiausiai buvo įrengti 6 butai.

Tad ėmiausi kurti tai, kas susiję su namo istorija. Taip atsirado „raudonasis kambarys“ – 1945–1949 metais Viliakos apskrities KGB štabas, taip pat KGB vado kabinetas.

Vėliau pastate įkurdinau žydų krautuvėlę, kuri veikė nuo 1925-ųjų. O paskutinės ekspozicijos tema tapo karas, kai 2022-aisiais agresorė Rusija užpuolė Ukrainą“, – pasakojo D.Dvinskis.

Ieškodamas eksponatų jis ne tik naršo internete. Ne kartą Dzintaras buvo pasiekęs ir sendaikčių turgų Kaune, ir panašias prekybos vietas Estijoje.

„Tokia istorija – čia viskas keitėsi. Negaliu ignoruoti ir to, kad čia kadaise šmirinėjo kagėbistai“, – pratarė vyras ir palydėjo į vienintelį jo paties įrengtą svečių kambarį, kuris turi didelę paklausą.

„Skaičiau informaciją, kad tam tikras žemės plotas pasienyje bus paimtas valstybės gynybos reikmėms“, – nerimo neslėpė dailės mokytoja ir dailės istorikė Rudytė Kaša. Jos vyras Janis Kašas – profesionalus karys, tačiau būtent jis ir atitraukė pokalbį nuo karo temos.

Taip, karo grėsmė slegia, bet ar verta sutelkti mintis į tai, ką dar baisaus gali sumanyti Rusija, ir nieko nedirbti – nesėti, nepjauti, nestatyti, nekurti?

Tad šie žmonės kuria. Janio tėviškėje Baltinavoje, nuo kurios iki Rusijos sienos nėra nė 10 kilometrų, jie įrengė nedidelius, bet ypač jaukius „Kadikugas“ svečių namus ir dailės studiją.

Pats Janis šiemet vos per porą mėnesių pastatė karkasinį pastatą, kuriame Rudytė atvykstantiems svečiams rengia piešimo pamokas.

„Jeigu žmonės neturi idėjų, esu paruošusi piešinių eskizų – galima ką nors panašaus nupiešti prisėdus prie molberto“, – paaiškino Rudytė.

Ji pati mieliausiai piešia šaržus, bet tuo metu, besišnekučiuojant ir draugiškam vilkšuniui zujant apie kojas, ant audinio pagal trafaretą ji padėjo man nupiešti „Kadikugas“ namų ženklą.

Apie karą pakaks, nes Latgaloje yra gausu tokių vietų, kurios atgaivina.

Viena jų – keramikos studija Balvuose „Pie Eglites“, kurią menininkė Elita Eglytė įrengė savo namuose. Jų duris moteris atveria ir nedidelėms iki 6 žmonių grupėms, ir pavieniams žmonėms.

„Neseniai lipdėme puodus su keista kompanija. Viena moteris iš Balvų, kita – ukrainietė iš Suomijos, trečia – latvė iš Airijos. Joms puikiai sekėsi, – nusijuokė E.Eglytė. – Iš Lietuvos iki šiol dar nieko nebuvau sulaukusi, jūs – pirmoji.“

Kai baltas molis, kurio gabalą Elita įdavė į rankas, minkant pamažu suminkštėjo ir virto sniego gniūžtės didumo rutuliu, ji parodė, kaip įspausti jame nykščiais duobę ir formuoti dubenį. Buvo nelengva, bet smagu, nes neįgudę pirštai molį maigė anaiptol ne taip, kaip keramikės Elitos.

E.Eglytė šiuo metu daro tai, ką geriausiai moka, – lipdo keraminius indus ir veda edukacijas. Tai puikus būdas užsimiršti ir pailsėti, tereikia dėl viešnagės laiko su Elita susitarti iš anksto.

„Dar sovietmečiu meno mokykloje mokiausi keramikos, paskui ją studijavau, tapau meistre. Bet laikai keitėsi, visokiausios krizės nustūmė keramikus į šalį, ir šis amatas tapo nepopuliarus.

Viskas pasikeitė, kai žmonės „atsivalgė“ niekniekių. Prasidėjo mugės, ir amatininkai su savo darbais stojo prie prekystalių“, – pasakojo Elita.

Į jos pačios būtį keramika grįžo per COVID-19 pandemiją. „Man atsibodo visokie nuotoliniai pokalbiai internetu. Pamaniau, kad reikia imtis to, ką moku, – vėl ėmiau kurti. O kai prieš trejus metus pasitaikė proga gauti paramą verslui, nusipirkau keramikos degimo krosnį ir štai dabar namuose turiu dar ir keramikos studiją“, – pasidžiaugė ji.

Po edukacijų žmonės palieka savo lipdinius Elitai, ji juos išdega krosnyje, nuglazūruoja ir po viskam išsiunčia juos autoriams kurjerių paštu.

Šeimos ūkis „Stablovas Kiploks“ („Stabliovos česnakai“) pačiame Latvijos pasienyje, netoli Upytės kaimo, svečiams duris atveria ne tik per namų kavinių dienas, kurios Latvijoje yra ypač populiarios.

Iš anksto susitarus šeimininkai Ilzė ir Juris Supės juos priima visada ir surengia produktų iš česnakų degustacijas. Ūkyje galima įsigyti ir česnakų, ir iš jų laiškų su sviestu pagaminto pagardo, ir džiovintų česnakų produktų.

„Stabliovoje, žmonos Ilzės močiutės sodyboje, pradėjome kurtis prieš aštuonerius metus – remontuoti ją. Prie namų yra 6 hektarai žemės, tad sumanėme joje auginti česnakus, o vėliau – ir moliūgus. Deja, ši vasara moliūgus sunaikino, o česnakai visai gerai užderėjo“, – sakė Juris.

Vis dėlto česnakai, anot Jurio, yra ne šeimos verslas, bet „rangus pomėgis. Jis dirba vairuotoju Viliakos greitosios pagalbos stotyje, o Ilzė maždaug 5 tūkst. hektarų brolio ūkyje rūpinasi įvairiais projektais.

Tiksliau – rūpinosi, nes šiuo metu Gretai – jauniausiai iš trijų Supių vaikų – vos daugiau nei metai.

„Mūsų česnakus ir net jų kompozicijas interjerui papuošti išperka turistai. Lietuvių kol kas nesulaukėme, tačiau brolio ūkyje ir šiuo metu dirba du lietuviai – įmonė iš Lietuvos jam nuomoja kombainus, o kartu ir mechanizatorius, kurie nuimant derlių gyvena ūkyje“, – užsiminė Ilzė.

Nuo Ilzės ir Jurio namų iki grūdininkystės ūkio „Kotini“ – vos kelios minutės kelio. Jo šeimininkas Aldis Luocmalis, jei tik tuo metu darbuojasi ne laukuose, pats pasitinka svečius ir su jais pasisveikina.

Visa tai, ką regi į ūkį užsukantys žmonės – o tokių pernai buvo net apie 5 tūkstančius – yra sukurta Aldžio ir jo šeimos.

Aldis kartu su savo tėvu Vitalijumi ūkininkauti pradėjo 1992-aisiais turėdami vos 14 ha žemės, kurią įdirbdavo arkliais ir apsėdavo rankomis.

Šiuo metu grūdininkystės ūkis valdo per 5,6 tūkst. hektarų žemės, jame dirba 56 žmonės, o pagrindinė „Kotini“ ūkio veikla – sertifikuotų javų ir žolių sėklų auginimas bei grūdų perdirbimas. Sertifikuotas sėklas ūkis augina ir pagal sutartis su įmonėmis „Baltic Agro“ ir su „Agrolitpa“.

„Pas mus pirmuosius Europoje pateka saulė“, – nusijuokė ūkio darbuotoja Sandra, atsakinga už tai, kad visi žmonės, kurie kaip turistai atvyksta į ūkį, suprastų, ką reiškia frazė „nuo laukio iki stalo“.

„Mūsų tikslas – parodyti žmonėms, ką užauginame ir kaip tai tampa maistu. Penktadalį turistų srauto sudaro vaikai ir mes juos žaisdami mokome suprasti, kaip atsiranda miltai, kruopos, žirniai ar pupos“, – užsiminė Sandra.

Kruopos bei miltai ūkyje buvo pradėti malti 2017-aisiais, o šiuo metu iš viso gaminama apie 30 produktų.

Ūkiui priklausančiame senojo malūno pastate „Rekovas dzirnavas“ yra įrengta ir produktų krautuvėlė, ir restoranas.

Iš anksto užsisakius – dažniausiai tai ir daro edukacijų dalyviai ir renginiams vietą pasirenkančios įmonės – jame galima pasivaišinti latgališkais patiekalais iš „Kotini“ produktų, pagamintų ir pagal senus, ir pagal naujus receptus.

Patiekalai, kurių jame galima paragauti, – smulkių perlinių kruopų košė su sezoninėmis gėrybėmis, žirnių „burgeriai“, pupų „kotletai“ ar perlinių kruopų desertas.

Dar viena vieta Latgaloje, kurioje kvepia namine duona ir kurioje niekada nebūna tokių pačių patiekalų, – tai namų restoranas Malnavoje „Dziles“. Jis priklauso Latgalos kulinarinio paveldo tinklui.

„Viešnagę pas mus reikėtų užsisakyti prieš 3–4 dienas iki atvykstant. Kita sąlyga – svečiai turi leisti, kad juos nustebinčiau, o tai reiškia, kad jie iš anksto negali žinoti, ką pagaminsiu.

Tėra nekonkretus meniu – užkandžiai, sriuba, pagrindinis patiekalas, desertas ir naminė duona“, – paaiškino „Dziles“ šeimininkė Aina Barsukova.

Ir išties nusakyti tai, ką ji padėjo ant pusryčio stalo, buvo neįmanoma. „Pjaustyti pomidorai aplieti padažu iš vyšnių žiedų. Greta – eklerai su trinto avokado ir mango įdaru, ant viršaus – krevetė ir rožės žiedlapis“, – pamačiusi klausiantį žvilgsnį paaiškino Aina.

Tai, ką gamina Aina, yra jos kūryba ir ji nenustūmė į šalį karta iš kartos perduodamo talento.

„Kaime gyvename 36 metus, bet tik 2010-aisiais sugalvojau, kuo galėčiau užsiimti. Tad garažą pavertėme virtuve, vėliau už projekto lėšas nusipirkome duonos kepimo krosnį ir pastatėme pastatą svečiams priimti.

Mano sūnus Rygoje turi restoraną „Snor“ ir, būdamas vyriausiuoju virėju, gamina daniškos virtuvės patiekalus. Jeigu man pritrūksta sumanymų, pasiskambinu sūnui. Pakanka vos kelių jo žodžių, kad suprasčiau, ką turiu pagaminti“, – nusijuokė Aina.

Buvo šeštadienis, rugpjūčio 16-oji, kai Preiliuose, ties miesto parke esančia blynine „Pampukas“, trys vyrai pasistatė sportinius dviračius ir ten pat lietuviškai užsisakė tai, ką apsisprendė valgyti.

„Vakar įveikėme 140 kilometrų, šiandien – 150, ryt teks numinti 170. Iš Vilniaus traukiniu atvažiavome iki Turmanto, atmynėme į Latviją, o po to grįšime į Visaginą. Miname dviračius ir savo malonumui, ir kančiai“, – taip savitą treniruotę Latvijoje apibūdino lietuviai Karolis, Adolis ir Mindaugas.

Anot Adolio, planuotos kelionės 500 km ilgumo trasa Lenkijoje jie turėjo atsisakyti, nes nebegavo nakvynei vietų, o štai Latvijoje pavyko tai padaryti.

„Latviai labai draugiški. Mojuoja mums minant dviračius, net ledais pavaišino“, – užsiminė jis.

Blyninėje jie neatsitiktinai maistą užsisakė lietuviškai. Nes vienas jos darbuotojų, Markus Martinkus, gana gerai moka mūsų kalbą. Nors Markus gyvena Latvijoje ir Rygos universitete studijuoja teisę, jo tėvas yra kilęs iš Mažeikių, tad vaikinas geba bendrauti lietuviškai.

„Preiliuose yra didelė sūrio gamykla ir mes kepame blynus būtent su Preilių čederio sūriu“, – paaiškino M.Martinkus.

Preilių dvaro kompleksas ir parkas. Tai didžiausias Latvijoje mieste esantis parkas, kuris dar XIX a. buvo pradėtas formuoti kaip romantiško kraštovaizdžio sodas. Kartu su tvenkiniais ir kanalais jo plotas siekia 48 ha. Parke yra išlikę to amžiaus neogotikinės arklidės, parko vartai, vartininko namas ir koplyčia.

„Pats dvaras šiuo metu galutinai baigtas restauruoti ir netrukus bus atvertas lankytojams, – patikino Preilių turizmo informacijos centre dirbanti Marta. – Pilies restauravimo prieš 10 metų ėmėsi savivaldybė. Tai brangu, bet juk tai svarbi istorija, kurią iki 1864-ųjų kūrė didikai Borchai (von der Borch).

Pirmame pilies aukšte bus rodomas 5D kinas apie Latgalos amatininkus, antrame aukšte įsikurs restoranas, bokšte ateityje bus įrengta apžvalgos aikštelė.“

Adresas: Preiliai, Raina bulvaris 30; vizitpreili.lv

Ardavos dvaro rūmai. „Dabar tai mūsų namai“, – patikino pilies šeimininkė. Tai XIX amžiuje didikų Mohlų šeimos pastatyti dvaro rūmai, kuriuos prieš kelerius metus įsigijusi jauna šeima rengia parodas, koncertus ir skiria vietos draugų bei šeimų susitikimams.Lankytojams dvaras atveriamas šeštadieniais 11–16 val. ir sekmadieniais 12–16 val.

Adresas: Preilių savivaldybė, Ardava; ardavamanor.com

Inžinerijos arsenalas Daugpilyje. Tai neseniai atidaryta nauja ekspozicija Daugpilio tvirtovės teritorijoje esančiame XIX a. pastate.

Inžinerijos arsenalas yra išskirtinė erdvė, kurią dizaineriai ir restauratoriai pritaikė retro technikos ir pramoninio dizaino parodoms. Lankytojai gali aplankyti sektorius: „Industrinis dizainas ir specialiosios technikos“, „Sovietų retro“, „Motorų technika“ ir „Vakarų retro“. Adresas: Daugpilis, Imperatora iela 8; visitdaugavpils.lv

Pirmojo pasaulinio karo ekspozicija Medume. Per Medumo teritoriją karo metu driekėsi Gyvybės ir mirties fronto linija. Abiejose jos pusėse – vokiečių ir rusų – buvo pastatyta sudėtinga įtvirtinimų sistema su grioviais, apkasais, bunkeriais. Muziejuje eksponuojami aplinkiniuose miškuose rasti artefaktai, patalpose sukurta bunkerių imitacija.

Adresas: Medumas, Alejas iela 20; visitdaugavpils.lv

„Grikių rezidencija“ ūkyje „Liepkalns“. Tai ekologinis 250 hektarų ūkis, kuriame auginami kviečiai, rugiai, grikiai, avižos, žirniai ir gaminami produktai iš grikių: makaronai, grikių batonėliai, vegetariški kotletai, dribsniai, krekeriai ir kiti.

Ūkio šeimininkai „Grikių rezidencijos“ pastate rengia edukacijas, per kurias ne tik pasakoja apie grūdų kelią nuo lauko iki stalo, bet ir kartu su jų dalyviais kepa grikių paplotėlius, gamina kitus gardėsius.

Adresas: Rėzeknės savivaldybė, Klasica; griksi.com; liepkalns.bio

Sporto klubas „Vasara“. Tai kiaurus metus veikiantis uždaras paplūdimio tinklinio centras po stogu, skirtas ir sportininkams profesionalams, ir mėgėjams. Jame įrengti ir poilsio kambariai bei virtuvė.

Nuo centro „Vasara“ iki Lietuvos sienos su Latvija – vos 60 kilometrų „Tai vienintelė Baltijos šalyse vieta, kurioje tinklininkai gali sportuoti ir žiemą. Kadangi esame įsikūrę ties Zuolvo ežeru, pasirūpinome ir vandens sportui bei poilsiui reikalinga įranga.

Iki Lietuvos sienos – 60 kilometrų. Patalpose esanti aikštelė yra šildoma, joje – specialus nedulkantis smėlis, o lauko tinklinio aikštelėje – iš Anykščių atgabentas smėlis.

Adresas: Preilių savivaldybė, Zuolva; facebook.com/vasara.club

Poilsio bazė „Silmalas“. Ji įkurta prie Rušuono ežero, Silmale. „Šiemet įsigijome specialią valtį, kuri sukelia dideles bangas, ant kurių sklendžia banglentininkai. Vieninteliai Latgaloje turime vandens motociklų trasą „Wake Surf Latgale““, – sakė Zanda Stupana. „Silmalas“ yra jos šeimos įrengta poilsio bazė, šiemet atidaryta renginiams skirta kavinė, poilsiautojai arba renginių dalyviai gali apsistoti teritorijoje esančiuose nameliuose.

Adresas: Preilių savivaldybė, Silmalas, Rušuono ežeras; atputalatgale.lv