Vieni iš plojančių nusileidus lėktuvui juokiasi, kiti ant jų pyksta, tačiau šiame oro uoste tai – įprasta. Į rytus nuo Everesto yra vienas iš žinomiausių pasaulyje oro uostų, o leistis čia leidimą turi vos sauja pilotų.
Paro tarptautinis oro uostas Butane, įsikūręs tarp 5 km aukščio kalnų viršūnių ir netoliese esančių gyvenamųjų rajonų, kelia pilotams tokį iššūkį, kad tik 50 pilotų visame pasaulyje buvo pripažinti gebančiais atlikti būtinus paskutinės minutės manevrus, kad galėtų nusileisti.
„Paro yra „sudėtingas, bet ne pavojingas. Tai iššūkis piloto įgūdžiams, bet tai nėra pavojinga, kitaip ten neskraidyčiau“, – sako kapitonas Chimi Dorji, kuris jau 25 metus dirba Butano nacionalinėje valstybinėje aviakompanijoje „Royal Bhutan Airlines“.
Geografiniai veiksniai lemia, kad Paro – ir didžioji dalis Butano – yra vizualiai įspūdingos vietos, tačiau dėl to ir skrydžiai čia reikalauja ypatingų įgudžių.
Mažesnis, tik nedideliems lėktuvams skirtas 2,3 km ilgio nusileidimo ir kilimo takas reikalauja specialaus mokymo ir žinių, įrodančių, kad pilotai geba nusileisti be radaro pagalbos. Tik aukščiausios, C kategorijos kvalifikuoti pilotai gali pasipuikuoti galimybe čia nusileisti kaip Maverickas iš filmo „Asai“.
Kaip sako Ch.Dorji, pilotams labai svarbu žinoti oro uosto apylinkes – jei suklysi net ir per milimetrą, gali nutūpti ant kažkieno namo stogo.
„Paro tikrai reikia turėti vietinių įgūdžių ir žinių apie vietovę. Mes tai vadiname vietos kompetencijos arba maršruto mokymu, kai skrendama iš bet kurios vietos į Paro“, – pasakojo jis CNN Travel.
Kitas svarbus veiksnys yra oras. Kiekvienas, kuris skraidė į Paro iš Naujajo Delio, Bankoko, Katmandu arba, nuo 2024 m. spalio mėn., Hanojo, greičiausiai turėjo labai anksti keltis, kad suspėtų į skrydį. Taip yra todėl, kad oro uosto pareigūnai dėl stipraus vėjo siekia, kad visi lėktuvai nusileistų iki vidurdienio, kad būtų užtikrintas optimalus saugumas.
„Stengiamės vengti skrydžių po vidurdienio, nes tada susidaro daug terminių vėjų, temperatūra pakyla, o lietūs dar neprasideda. Taigi žemė išdžiūsta, o popietę slėnyje susidaro visi šie anabatiniai/katabatiniai vėjai. Rytai yra daug ramesni“, – aiškino pilotas.
Tačiau tai nėra tokia didelė problema kilimui, todėl keliautojai gali tikėtis geresnės nakties miego paskutinę naktį Butane, nes skrydžiai vyksta popietę. Visgi Paro oro uoste nėra naktinių skrydžių, nepriklausomai nuo sezono, nes čia nėra radaro.