Keliautojas pasakoja apie kontrastais alsuojančią šalį bei savo patyrimus, o taip pat dalijasi praktiniais patarimais norintiems išvysti šį pasaulio stebuklą.
– Kokie buvo lūkesčiai prieš kelionę į Peru ir ar jie pasitvirtino?
– Visų pirma, tai buvo mano pirmasis kartas Pietų Amerikoje – kažkodėl buvau apipynęs šį žemyną mitais dėl saugumo, neįdomumo, vengiau jo visais įmanomais būdais ir pats nesuprantu, kodėl. Ir netgi gėda, kad po tiek kelionių tik dabar pirmąkart ten nukeliavau, bet kartu džiaugiuosi sau paneigęs visus susikurtus mitus!
– Aplankei Amazonės džiungles, kas labiausiai įsiminė?
– Kad gyvenome visiškai atokiai – iki artimiausio kelio buvo apie tris valandas kelio laivu upe. Mūsų lodžija buvo ir mokslo centras, tad galėjau iš arti stebėti, kaip mokslininkai tyrinėja gamtą – nuo beždžionių garsų įrašų iki naujų drugių rūšių paieškų.
Įspūdingiausia buvo matyti gyvūnus laisvėje: vorines beždžiones, naudojančias uodegą lyg čiuptuvą ar tarantulą, kaip ir medyje besineriančią gyvatę, tapyrą, kapibaras, kaimaną, net jaguarą ir daugybę didžiųjų papūgų arų. Kasdien gyvūnų buvo tiek daug, kad sunku suskaičiuoti. O labiausiai užbūrė džiunglių garsai – paryčiais net žadintuvo nereikėdavo, nes prabusdavai nuo gamtos, kurios net ausų kamštukai negalėjo užgožti.
– Papasakok apie Baljestos salas, kuo jos įdomios?
– Gaila, bet būtent čia apsilankyti neturėjau galimybės – mūsų vasaros metu Peru yra žiemos sezonas, kuomet visos dienos Limoje ir aplink būna apniukusios, vandenynas pasišiaušęs, kartu tai yra geriausias sezono metas keliauti į kalnus, Maču Pikču ir Amazonės džiungles dėl mažiausios lietaus tikimybė.
Tačiau jau svajoju kitąkart nuvykti į Baljestos salas, kas yra išskirtinai gyvūnams skirtas rezervatas. Neretai Baljestos salos vadinamos mažaisiais Galapagais. Čia gyvena didžiulės kolonijos jūrų liūtų, pingvinų, pelikanų, kormoranų ir kitų paukščių. Laivais galima priplaukti visai arti uolų ir gyvūnų, bet išlipti salose negalima, nes tai yra saugoma teritorija.
– Kokį įspūdį paliko žymusis Maču Pikču bei kokių praktinių patarimų duotum norintiems jį aplankyti, žinant kiek daug žmonių jį nori pamatyti?
– Maču Pikču paliko nepaprastą įspūdį – tai vieta, kur supranti, kodėl ji laikoma vienu iš pasaulio stebuklų. Mane labiausiai sužavėjo ne tik pats miestas ant kalno, bet ir tai, kaip jis atsiveria iš viršaus – panorama tiesiog atima žadą. Ir dabar peržiūrint nuotraukas matau, kaip sunku fotoaparatu perteikti tai, ką mačiau. Labai linkiu visiems tai pamatyti gyvai!
Kelionė nėra sudėtinga – nereikia jokio fizinio pasirengimo, nes viskas pasiekiama traukiniu ir autobusu. Kadangi čia atvyksta tūkstančiai turistų kasdien, šiuo metu leidžiama iki 5600 per dieną, verta pagalvoti apie apsilankymo laiką. Ramiausia būna anksti ryte arba po pietų, kai dalis ekskursijų grupių jau išvyksta. Aš pats vykau „Hiram Bingham“ traukiniu, į kurio bilieto kainą jau įskaičiuotas pervežimas ir apsilankymas Maču Pikču, be to, lankomasi po pietų – taip išvengėme ilgo stovėjimo eilėse ir į miestą patekome gerokai patogiau.
– Yra ir senasis inkų kelias, kuriuo einant galima patekti į miestą. Kokios sąlygos ir galimybės šiandien juo pereiti?
– Taip, jis yra ir tikrai daug kas klausia apie „Inka trail“. Tai yra keturių dienų žygis taku, kuriuo kadaise eidavo patys inkai, bet tai visai atskira kelionė, reikalaujanti pasiruošimo ir leidimų. Aš jo neišbandžiau, nes pasirinkau dienos vizitą – to pakako, kad pajusti atmosferą, nes pačiame Peru norėjau pamatyti gerokai daugiau, nei tik Maču Pikču. Tačiau žygių entuziastams labai rekomenduočiau išbandyti inkų taką – sutikau ne vieną žmogų, kuris dalijosi visam gyvenimui įsiminusiais įspūdžiais!
Kalbant apie aukštį, tai Maču Pikču yra apie 2400 m, tad čia daug lengviau kvėpuoti nei, pavyzdžiui, Kuske ar prie Titikakos ežero. Aš pats jaučiausi gerai, o ir aplink nemačiau žmonių, kuriems būtų pasireiškę rimti sveikatos negalavimai.
– Papasakok apie Šventąjį slėnį. Kas ten įdomaus?
– „Sacred Valley“, arba kitaip – Šventąjį slėnį, pasirinkau adaptacijai prieš kelionę aukštyn į kalnus. Tai 2800 metrų aukštyje įsikūrę keli nedideli miestai, šalia kurių stūkso milžiniški kalnai sniegu padengtomis viršūnėmis. Aš gyvenau Urubamboje – čia lankiausi vietiniame turguje, tiesiog ramiai vaikščiojau po miestą nepersistengdamas, bandydamas leisti organizmui prisitaikyti prie retesnio deguonies kiekio ore. Dažniausiai čia žmonės ilsisi prieš kilimą aukščiau į kalnus, tą patį darėme ir mes – mėgavomės viešbučio baseinu, sūkurine vonia, masažais ir tiesiog ramiai leidome laiką.
Prieš kelionę labai domėjausi, ką reikėtų daryti, norint išvengti aukščio ligos ir dažniausias patarimas buvo prieš kylant aukštyn apsiprasti Šventajame slėnyje bei tuo pačiu pailsėti kelionės viduryje. Tą ir padariau!
– Kaip apibūdintumei garsųjį inkų miestą Kuską? Ar jis nepriminė mūsų Vilniaus?
– Kuskas man pasirodė kaip nepaprastas derinys – iš vienos pusės jaučiasi aiški inkų dvasia, iš kitos – ispaniškos kolonijinės architektūros įtaka. Miestas yra tarsi gyvas muziejus po atviru dangumi: inkų sienų likučiai su tobulai sujungtais akmenimis vis dar stovi šalia kolonijinių rūmų ir bažnyčių. Labiausiai pajutau, kad inkų palikimas čia nėra tik istorija – tai kasdienis gyvenimas: žmonės gatvėse ir dabar dėvi tradicinius drabužius, kalba kečua (inkų) kalba, švenčia senąsias šventes.
Pastebėjimas apie Vilnių labai taiklus – man irgi Kuskas priminė kultūrų susiliejimą: kaip Vilnius turi gotiką, baroką, modernumą, taip Kuskas jungia inkų, kolonijinį ir šiuolaikinį pasaulius.
Beje, šiame mieste buvo ne tik daug kultūrinių atradimų, bet ir labai skaniai valgiau, ne itin gerai miegojau dėl esamo aukščio, nes jis įsikūręs 3400 metrų virš jūros lygio, tad šiek tiek trūko oro, lankiau bažnyčias, stebėjau mokyklos paradą. Tik štai nespėjau pamatyti katedroje esančio „Paskutinės vakarienės“ paveikslo, kur vietoje įprastų patiekalų lėkštėse buvo... jūros kiaulytė, kurią valgo Peru gyventojai.
– Kaip patartum pasiruošti žygiui į Vaivorykštės kalną, kad kelionė būtų saugi ir patogi?
– Vaivorykštės kalnas yra daugiau nei 5000 m aukštyje, todėl planuojant kilti iki pat viršūnės svarbiausia pasiruošti aukštikalnėms. Patarčiau prieš tai bent kelias dienas praleisti Kuske ar Šventajame slėnyje, kad organizmas priprastų prie deguonies trūkumo. Į žygį verta eiti sluoksniuota apranga – rytą būna vos keli laipsniai, bet dieną saulė svilina net jų žiemos metu. Štai mano kelionės metu pakilo iki 20 laipsnių šilumos, nors vidutiniškai tepakyla iki 12–13.
Būtina turėti kremą nuo saulės, nes kalnuose ji kaitri kaip niekur, taip pat kepurę, vandens ir patogią avalynę aukštu aulu. Jei nesijaučiate pakankamai stipriai, girdėjau, jog galima dalį kelio įveikti jojant ant žirgo. O svarbiausia – eiti lėtai, klausytis savo kūno ir mėgautis ne tik pačiu kalnu, bet ir įspūdingais vaizdais pakeliui.
– Jau kažkiek užsiminei apie Peru virtuvę bei vietinius patiekalus. Papasakok daugiau, koks jų maistas?
– Maistas buvo fantastiškas. Peru ginčijasi su Čile, kas sukūrė „ceviche“, tai yra žalią žuvį prieskoninguose padažuose ir žolelėse. Iš principo dar prieš kelionę buvau nusprendęs, kad jūrų kiaulytės ar alpakos tikrai nevalgysiu – nesu egzotiškų patiekalų mėgėjas. Bet visa kita taip skanu ir taip mums artima, ragauta Europoje – jūros gėrybės, bulvės, kurių Peru yra net 3000 rūšių, švenčiama net bulvių diena. Beje, jie turi ir vištienos dieną!
Labai skaniai gamina kiaulieną, jautieną, kuri yra gerokai pigesnė nei Lietuvoje. Man labiausiai patiko „Lomo Saltado“ – sojoje troškinta apkepta jautiena su bulvėmis, svogūnais ir pomidorais. Fantastiškas skonis! Pabandykite, kas vyksite, labai rekomenduoju. (šypsosi, aut. pastaba).
– Kalbant apie kainas, kokios jos?
– Geruose Peru restoranuose kainos panašios į įprastų restoranų Vilniuje. Tad jos tikrai neišgąsdino, labiau nustebino iš gerosios pusės. Turguje, pirkdamas suvenyrus, nesiderėjau, nes jie buvo pakankamai pigūs – euras už magnetuką, keli eurai už įdomesnius daikčiukus. Parduotuvėse pirkau saldumynus už fiksuotas kainas. Dažniausiai, kaip minėjau, perku valgomas lauktuves tam, kad, pavyzdžiui, ryte smaližiaudamas parsivežtais sausainiais vis prisiminčiau, kaip vienoje ar kitoje kelionėje buvo smagu.
– Kokie yra vietiniai žmonės ir ką reikėtų žinoti apie kultūrinius skirtumus?
– Vietiniai Peru žmonės man paliko labai šiltą įspūdį – jie kuklūs, ramūs, bet kartu labai draugiški ir linkę padėti. Gyvenimo ritmas čia lėtesnis nei Europoje – niekas niekur neskuba. Tai reiškia, kad kartais aptarnavimas vyksta lėčiau, bet kartu jauti nuoširdumą.
Labai svarbu gerbti jų tradicijas ir papročius – pavyzdžiui, daug kas kaimuose vis dar kalba kečua kalba, o ne ispanų. Nusišypsojimas, paprastas „hola“ ar rankos paspaudimas visada pralaužia ledus. Su moterimis elgiamasi pagarbiai, vengiant pernelyg artimo fizinio kontakto. Su vyrais įprastai apsikeičiama rankos paspaudimu, o vaikai dažniausiai labai smalsūs ir noriai bendrauja. Angliškai mažai kas supranta, tad keli jūsų žinomi žodžiai jų kalba dar labiau padės susidraugauti.
– Kokius praktinius patarimus duotum prieš kelionę į Peru? Jei tai pirmas kartas šioje šalyje – ką būtina žinoti? Ar saugu keliauti vienam, poroje ar geriau kompanijoje?
– Pirmą kartą keliaujant į Peru svarbiausia žinoti, kad tai labai įvairi šalis – iš vienos pusės tai yra neįtikėtinai svetinga ir spalvinga, bet kartu turinti savo iššūkių. Patarčiau pasiruošti aukštikalnėms – pirmas kelias dienas praleisti žemiau, kad būtų lengviau aklimatizuotis; turėti grynųjų dolerių ar vietinės valiutos, nes ne visur atsiskaitoma banko kortelėmis, be to, čia labai mėgstami arbatpinigiai. Kelionės maršrutą reikėtų susiplanuoti iš anksto, nes atstumai dideli, skrydžius turėti labai svarbu, taip pat žinoti, kad keliai ne visada gali būti patogūs.
Kalbant apie saugumą – pagrindinėse turistinėse vietose keliauti yra saugu tiek vienam, tiek poroje. Visgi, lankantis vietose, kur renkasi didesnės žmonių masės, reikėtų saugotis kišenvagių, o vakare vengti vaikščioti nuošaliose Limos ar Kusko miestų gatvėse. Kaimuose, atokesnėse vietovėse žmonės labai draugiški ir svetingi, todėl jautiesi ramiai.
Jei keliauji pirmą kartą ir nori jaustis užtikrinčiau – pradžioje verta rinktis kelionę bent dviese ar su grupe, nes kartu paprasčiau tiek logistiškai, tiek jaučiantis saugiau. Aš saugiausiai jaučiausi keliaudamas su kelionių organizatoriumi.
– Klausimas, aktualus vyresniems keliautojams: ar nėra nuovargio tokioje kelionėje?
– Tai, kad keliausite į kalnus, dar nereiškia, kad į juos reikės patiems ir kopti. Kelionė tikrai nėra sudėtinga. Jeigu šiek tiek judate, neturite problemų su mobilumu – Peru tikrai neišgąsdins. Taip, Maču Pikču reikės palypėti keliasdešimt laiptų, bet ten yra tiek daug skirtingų maršrutų, dalis jų pritaikyta ir sunkiau judantiems, tad miesto idilę iš viršaus tikrai pamatysite.
– Na, ir paskutinis klausimas: kas Peru pačiam įsiminė labiausiai?
Peru man labiausiai įsiminė kontrastai! Vieną dieną esi džiunglėse, kur tave žadina beždžionės ir spalvingų arų klyksmai, kitą – stovi prie inkų šventyklų, pastatytų iš milžiniškų akmenų, kurių paslaptis iki šiol neatskleista. Vieną dieną kaitina 33 laipsnių karštis, kitą – kalnuose spaudžiant šaltukui, stebi snieguotas viršūnes. Šios kelionės metu pakilau aukščiausiai į kalnus, kiek esu buvęs gyvenime – 4600 metrų virš jūros lygio. Taigi, parsivežiau ir asmeninių rekordų.
Aišku, jau minėtas Maču Pikču, kuriame jauti pasaulio stebuklo atmosferą, o Andų aukštikalnės su Titikakos ežeru palieka pojūtį, kad esi visai kitame pasaulyje.
Man labai įsiminė ir žmonės – kuklūs, nuoširdūs, vaikai, lankstantys su tradiciniais spalvingais drabužiais ir nuoširdžiomis šypsenomis. O kur dar virtuvė... nuo „ceviche“ pakrantėje iki keptų skaniausių mėsų kalnuose. Skriskite į Peru, jei tik turite galimybę, kelionė bus tikrai įspūdinga, o aš į ją tikrai dar sugrįšiu!