Unikalus kontrastų kupinas pasaulis, esantis vos 5–6 valandų skrydžio atstumu, traukia viso pasaulio keliautojus, ieškančius ne tik poilsio, bet ir autentiškų patirčių. Į tokią kelionę rugsėjį leidosi ir „Novaturo“ produkto vadovė Indrė Palaikė: „Apie šią kryptį buvau girdėjusi daug, tačiau ji vis dar atrodė neatrasta. Ieškojau kažko, kas nustebintų – taip ir buvo,“ – šypsosi ji.
Kviečiame drauge pasinerti į vaizdingą kelionę – šis kelionės į Maroką pasakojimas iš pirmų lūpų padės geriau suprasti, ką reiškia keliauti po unikalų Šiaurės Afrikos perlą, išsklaidys mitus ir atvers duris į tikrąjį, nesuvaidintą šalies veidą.
Chaotiška didmiesčių harmonijaVienas stipriausių įspūdžių atvykus į Maroko didmiesčius, tokius kaip Marakešas, Agadyras ar Fesas, – tai unikalus harmonijos ir chaoso derinys, kuris iš pirmo žvilgsnio gali gluminti, bet netrukus ima žavėti.
„Infrastruktūra čia labai gerai išvystyta – galima saugiai vaikščioti, viskas atrodo artima europietiškam supratimui: švaru, tvarkinga. Labai nustebino, kad šalis yra puikiai pritaikyta kelionėms – keliai tvarkingi, todėl drąsiai galima nuomotis automobilį ir keliauti savarankiškai. Žmonės mandagūs, neįkyrūs, saugumo jausmas tikrai juntamas“, – pasakoja Indrė Palaikė.
Maroko senamiesčiai, vadinami medinomis, primena gyvus organizmus: siaurų gatvelių labirintai, kuriuose, rodos, galima pasiklysti akimirksniu, netikėtai atsiveria į jaukias aikštes ar prabangių riadų – tradicinių marokietiškų namų su vidiniais kiemeliais – duris.
Marakešo širdis – Džema el Fna aikštė – dienos metu yra judrus turgus, o saulei leidžiantis virsta didžiule scena po atviru dangumi: čia pasirodymus rengia gyvačių kerėtojai, akrobatai ir muzikantai, o ore tvyro autentiški lauko virtuvių kvapai – garuojančių tadžinų, keptos mėsos ir saldžiųjų desertų aromatai. Tiesa, medina – ne tik turistinis objektas. Čia verda tikras gyvenimas: amatininkų kvartaluose kalviai kala metalą, odininkai triūsia senosiose dirbtuvėse, o audėjai kuria įmantrius raštus, perduodamus iš kartos į kartą. Šis nenutrūkstamas judesys, garsų, kvapų ir spalvų mišinys kuria savitą ritmą ir su niekuo nepalyginamą harmoniją. Čia ir atsiskleidžia tikroji Maroko dvasia – gebėjimas darniai suderinti tūkstantmečių tradicijas su šiuolaikiniu gyvenimo tempu.
Ramybę dovanojantys saulėlydžiai ir išskirtinė gamtos didybė
Marokas – ne vien miesto šurmulys. Vos tik žengus toliau nuo pagrindinių gatvių, triukšmą pakeičia visiška tyla, ramybė ir fontano čiurlenimas vidiniuose kiemeliuose. „Viena įsimintiniausių vietų Maroke man buvo Taghazout kaimelis – siauros gatvelės, vedančios link pakrantės, saulėlydis, bangos ir žmonės, jaukiai sėdintys kavinėse. Niekas niekur neskuba, nėra šurmulio – tai unikali, šilta ir žmogaus mažai paliesta ramybė,“ – prisimena Indrė Palaikė.
Ir nors Marakešas – tikra kultūros sostinė, spalvų, kvapų bei skonių miestas, kuriame būtina aplankyti „Yves Saint Laurent“ muziejų, Mažorelio sodus ir, žinoma, pasinerti į turgaus šurmulį, vis dėlto „jei tik turite galimybę, nepraleiskite progos apsilankyti Taghazout kaimelyje: pasivaikščioti siauromis gatvelėmis ir pasitikti saulėlydį jaukioje kavinėje prie vandenyno.“
Nors Maroko miestai palieka neišdildomą įspūdį, šalies didybė atsiskleidžia už miesto ribų. Kelionė per Atlaso kalnus – tai kvapą gniaužianti panorama, kur gamta atrodo tarsi tapytojo drobė. Aukščiausia Šiaurės Afrikos kalnų grandinė stebina įvairove: nuo vešlių žalių slėnių, kuriuose įsikūrę berberų kaimeliai, iki atšiaurių, raudonų uolų ir snieguotų viršukalnių. Vingiuoti keliai čia nuolatos stebina unikaliais vaizdais, o sustojimai kalnų kaimeliuose leidžia akies krašteliu pažvelgti į tikrą vietos gyvenimą.
Persiritus per Atlaso kalnus, kraštovaizdis staiga pasikeičia – prasideda dykumos peizažai, o netrukus prieš akis iškyla beribiai Sacharos smėlynai. Erg Chebbi kopos ties Merzouga – tai reginys, pranokstantis bet kokius lūkesčius. Jojimas kupranugariais leidžiantis saulei, kai smėlis nusidažo auksiniais ir rausvais atspalviais, – tai patirtis, kurios neįmanoma apibūdinti žodžiais. O naktis berberų stovykloje po žvaigždėtu dykumos dangumi, kai atrodo, kad ranka gali paliesti žvaigždes, sukuria magišką, beveik mistinę atmosferą.
Skonių paletė: nuo tadžino iki mėtų arbatos
Kelionė po Maroką neatsiejama nuo kulinarinių atradimų. Vietos virtuvė – tai turtingas berberų, arabų, Andalūzijos ir prancūzų kulinarinių tradicijų mišinys. Pagrindinis nacionalinis patiekalas, kurio tiesiog neįmanoma išvengti, yra tadžinas. Tai specialiuose moliniuose induose ilgai ant mažos ugnies troškinta mėsa (dažniausiai aviena) su daržovėmis, džiovintais vaisiais ir gausybe prieskonių, tokių kaip ciberžolė, imbieras, cinamonas ir šafranas. Kiekvienas regionas, kiekviena šeimininkė turi savo unikalų receptą, todėl kaskart ragaudamas tadžiną patiri vis naują skonių gamą.
Tačiau Maroko virtuvė – tai ne tik tadžinas. Būtina paragauti kuskuso, tradiciškai valgomo penktadieniais, tirštos harira sriubos ar aštrių dešrelių merguez. Valgymas čia yra socialinis ritualas, o svetingumo išraiška – mėtų arbata. Šis saldus, gaivus gėrimas, vadinamas „berberų viskiu“, yra siūlomas visur: turguje, parduotuvėse, svečiuose. Arbatos ruošimo ir pylimo iš didelio aukščio ceremonija yra atskiras spektaklis, simbolizuojantis pagarbą svečiui.
Marokietiškas svetingumas ir derybų menas
Vienas ryškiausių Maroko bruožų – žmonių bendravimo kultūra. „Žmonės čia draugiški, neįkyrūs, paslaugūs – mielai bendrauja, jei pats juos užkalbini. Atmosfera rami, išlaikyta, viskas vyksta lėtai, tarsi nuolatinėje relax nuotaikoje. Beje, labai daug prancūzų turistų – galbūt dėl to aplinka dar ramesnė, jaukesnė,“ – pastebi Indrė Palaikė.
Svetingumas čia – ne paviršinis mandagumas, o giliai įsišaknijusi kultūros dalis. Marokiečiai mėgsta priimti svečius, pasiūlyti arbatos, pasiteirauti, iš kur atvykote, ir nuoširdžiai išklausyti. Bendraudamas jauti, kad viskas vyksta natūraliai, be skubos, su pagarba ir nuoširdumu. Tiesa, keliautojui iš Lietuvos, ypač apsilankiusiam turguje, gali tekti susidurti su dar vienu vietos ypatumu – derybų menu. Čia prekyba virsta pokalbiu, o derybos – bendravimo menu.
Pradinė prekės kaina dažnai būna gerokai didesnė už realią, o derybos yra neatsiejama pirkimo proceso dalis. Svarbu tai priimti ne kaip bandymą apgauti, o kaip tradiciją. Maroke derybos – tai ne tik būdas sutaupyti, bet ir socialinio bendravimo forma. Tai procesas, kurio metu užmezgamas ryšys, parodoma pagarba pardavėjui ir jo amatui. Lietuviui, nepratusiam prie tokios prekybos kultūros, svarbu suprasti, kad tai procesas, kuriame abi pusės turi jaustis laimėjusios. Mandagus, bet tvirtas nusiteikimas ir gera nuotaika gali atverti duris ne tik į geresnę kainą, bet ir į nuoširdų pokalbį.
Praktiniai „Novaturo“ produkto vadovės I.Palaikės patarimai
Pasak Indrės Palaikės, keliaujant į Maroką svarbiausia – atidumas ir atvirumas naujai patirčiai. „Pirmiausia – neturėkite išankstinio nusistatymo,“ – pataria ji. – „Reikia išeiti iš viešbučio ir pažinti šalį autentiškiau: pasivaikščioti po vietinius kvartalus, pabendrauti su žmonėmis, paragauti gatvės maisto. Geriausia derinti poilsį su pažinimu – išbandyti įvairias veiklas, aplankyti muziejus, menininkų dirbtuves, o vakare tiesiog sustoti ir pasimėgauti atmosfera. Žinoma, verta kai ką susiplanuoti iš anksto, bet kartu palikti erdvės neskubėjimui – čia tai labai natūralu.“
Keliaujant į Maroką, Indrė rekomenduoja nepamiršti apsauginio kremo nuo saulės – net pavasarį ar rudenį čia tvyro apie 25 °C šiluma. Planuojant aktyvesnį poilsį, būtina patogi avalynė, ypač jei keliausite į Agadyrą ar Taghazout – šiuose kurortuose yra ilgos promenados, puikiai tinkančios pasivaikščiojimams.
„Ir, žinoma, pasilikite vietos lagamine lauktuvėms,“ – šypteli ji. – „Mėtų arbatai, vietiniam vynui – tarp jų ir ypatingam grey wine – prieskoniams, argano aliejui, kurį čia vadina tikruoju Maroko auksu, marokietiškai keramikai ar kilimams. Tai – dalelės šalies, kurias parsiveži namo.“ Indrė taip pat primena, kad kai kuriuos muziejus verta suplanuoti iš anksto, nes lankymuisi gali reikėti išankstinės rezervacijos. Visą kitą laiką, anot jos, galima tiesiog leisti dienai tekėti sava vaga – mėgautis, stebėti, ragauti ir ilsėtis be skubos.
Šiandien prisimindama kelionę, I.Palaikė sako, kad Marokas pranoko visus jos lūkesčius: „Tikėjausi, kad ši kryptis bus panaši į Egiptą, bet nustebino – ji daug europietiškesnė nei arabiška. Tiems, kuriems įprasta europietiška aplinka pabodusi, ši šalis tikrai nustebins, praplės akiratį ir pakeis pasaulio suvokimą.
Vieno apsilankymo čia tikrai nepakanka – norėčiau sugrįžti ir dar labiau patyrinėti šalį. Marokas stebina viskuo: puikiu oru, nuostabiais paplūdimiais, gamta, sportu, skaniu maistu. Čia susipina kalnai ir jūra, dykumos ir miestai, senosios tradicijos ir šiuolaikinis gyvenimo ritmas. Kiekvienas kampelis kupinas istorijų, kvapų ir spalvų – viskas, atrodo, kviečia sugrįžti, pamatyti ir atrasti dar daugiau!“