Liublinas – įkvėpimo teikiantis miestas

Kiekvieną kartą, kai čia atvykstu, klausiu savęs: ką man primena šis miestas? Vis dar neturiu aiškaus atsakymo į šį iš pažiūros paprastą klausimą.

Stovėdamas Lietuvos aikštėje miesto centre arba priešais Krokuvos vartus, vedančius į senamiestį, negaliu atsikratyti jausmo, kad esu Vilniuje.

Kai stoviu priešais atidengtus buvusios pagrindinės miesto parapijos (vadinamos faros) bažnyčios pamatus ir žvelgiu į pilį nuo senamiesčio gynybinės sienos aukštumos arba einu Krokuvos Priemiesčio gatve (Krakowskie Przedmieście) gatve link Saksonų sodo (Ogród Saski), vieno seniausių parkų Lenkijoje, įkurto 1837 m. anglų stiliumi, jaučiuosi tarsi būčiau Varšuvoje. Kai kurios senamiesčio vietos man gan ryškiai primena Krokuvą. Kai einu Pilies (Grodzka) gatve senamiestyje link to paties pavadinimo vartų, jaučiuosi tarsi vaikščiočiau Città Alta – viršutinėje Bergamo miesto dalyje Italijoje. Kai kurie Liublino architektūros paminklai savo stiliumi taip pat labai primena Ukrainos miestą Lvivą. Taigi, kas iš tiesų yra Liublinas?

Sakyčiau Liublinas savyje turi po truputį iš kiekvieno iš šių miestų, tuo pačiu išlaikydamas savo unikalią dvasią, kuri lemia, kad jis išlieka išskirtiniu, netgi magišku miestu.

Liublinas yra vienas seniausių miestų Lenkijoje, tuo pačiu tai miestas, tiesiog persmelktas buvusios Lenkijos-Lietuvos bendros Abiejų Tautų Respublikos, daugiatautės ir daugiakultūrinės valstybės, kuri XVII a. Europoje buvo gana unikalus pavyzdys, kur bajorų demokratija buvo derinama su rinkamąja monarchija, dvasia.

Šis miestas ir jo architektūrinis kraštovaizdis tarsi leidžia mums pažvelgti atgal ir įsivaizduoti alternatyvią Lenkijos, bet taip pat ir Lietuvos istoriją. Kaip atrodytų kiti miestai, jei nebūtų buvę Lenkijos-Lietuvos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje ir juose neįsiviešpatautų užsienio įtakos – pirmiausia Rusijos didžioje Lenkijos dalyje, bet taip pat Vokietijos vakaruose ir Austrijos pietuose – kuri formavo daugelio Lenkijos miestų architektūrinį vaizdą per visą XIX a.

Išlaikęs savo originalius bruožus ir nesugriautas per karą Liublino senamiestis yra puikus pavyzdys, kaip kadaise atrodė Lenkijos (ir daugeliu atveju ir kai kurie LDK) miestai šios bendros valstybės klestėjimo laikotarpiu.

Be abejo, miestas yra garsus ir dėl ko gero reikšmingiausio šios valstybės istorijos eigoje įvykio. Būtent čia, Liubline, 1569 m. buvo pasirašytas garsusis Unijos aktas, kuriuo iš dviejų Jogailaičių dinastijos valdomos monarchijos dalių – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – buvo sukurta dviejų dalių federacinė valstybė su sostinėmis Krokuvoje ir Vilniuje.

Liublinas buvo įsikūręs pusiaukelėje tarp jų. Miesto pilyje tuomet vykusios diskusijos dėl Unijos sutarties iš tiesų buvo karštos, o Lietuvos delegacija, vadovaujama Mikalojaus Radvilos Rudojo, Lietuvos didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados, netgi paliko miestą taip išreikšdama savo nepritarimą susitarimui.

Vienas iš apčiuopiamų šių istorinių įvykių padarinių, kurį galima matyti iki šiol, yra dabartinė valstybės siena tarp Baltarusijos ir Ukrainos, kuri karaliaus Žygimanto Augusto sprendimu tapo siena tarp Lenkijos karūnos, į kurios sudėtį jis įtraukė Ukrainos žemes, anksčiau priklausiusias Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, ir pačios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Mieste yra dar daugiau istorijos pėdsakų, siejančių Liubliną su Lietuva. Lietuvos aikštėje (plac Litewski) stovi obeliskas, skirtas šiam istoriniam įvykiui atminti, o šalia jo – visiškai moderni instaliacija – portalas, per kurį galima pamatyti Vilnių ir pamojuoti praeiviams kitoje ekrano pusėje, kurie matys mus per portalą esantį Rotušės aikštėje Vilniuje.

„Liublinas yra labiausiai lenkiškas iš visų mūsų šalies didžiųjų miestų“, – sako Liublino metropolijos turizmo organizacijos vadovas Krzysztofas Raganowiczius, o aš klausydamas jo, manau, kad tuo pačiu metu jis yra ir ko gero vienas labiausiai lietuviškų.

„Priimant pastarųjų 81 metų perspektyva – kurioje Liublinas yra matomas kaip „Rytų Lenkijos sostinė“ – nuo turistų pasislepia miesto, kuris didžiąją savo istorijos dalį buvo įsikūręs pačiame bendrosios Lenkijos-Lietuvos valstybės centre, jungiančio Vakarų ir Rytų Europos, Bizantijos ir Skandinavijos, o svarbiausia – dviejų pagrindinių Jogailaičių monarchijos, o vėliau ir bendros Lenkijos-Lietuvos valstybės dalių sostines istorija.

Be to, būtent čia gyveno ir kūrė pagrindiniai besiformuojančios literatūrinės lenkų kalbos pradininkai, tokie kaip Mikalojus Rejus ir Janas Kochanowskis, ir iki šiol gyvoji šnekamoji lenkų kalba Liublino regione yra artimiausia bendrinės kalbos standartui, be didelio tarmių įtakos.

Senoji Liublino architektūra taip pat skiriasi nuo, pavyzdžiui, Krokuvos ar Poznanės architektūros tuo, kad ją palyginti mažai paveikė vokiečių ar austrų architektūrinė įtaka – renesansinis senamiestis geriausiai atspindi, kaip galėjo atrodyti kiti Lenkijos miestai jei nebūtų buvę padalijimų ir karų įtakos. Liublinas taip pat yra vienintelis miestas Lenkijoje, kuriame atsakymas į klausimą, ar jis buvo sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą, nėra toks akivaizdus.

Didžioji dalis „krikščioniško“ miesto istorinės struktūros iš tiesų išliko, todėl pirmasis atsakymas paprastai yra neigiamas. Tačiau tuo pačiu metu tai buvo vienintelis miestas, kuriame vokiečių okupantai metodiškai nugriovė ir visiškai sunaikino ištisą istorinį žydų rajoną, kuris praktiškai sudarė trečdalį viso tuometinio miesto pastatų. Visi šie faktai lemia labiausiai neakivaizdžią Liublino išskirtinę savybę tarp kitų Lenkijos miestų žvelgiant iš mūsų dienų perspektyvos.

Įdomu ir tai, jog miestas, kuris beveik visą savo istoriją buvo valstybės centre, padėjo pagrindą kalbai ir unikaliai architektūrai, o po II a. tapo etnine prasme vienalytis, nėra lenkų nacionalizmo lopšys. Priešingai, Liubline susiformavo itin atvira visuomenė, kuri mielai priima ukrainiečius, čia studijuojančius, dirbančius ar bėgančius nuo karo. Čia taip atvyksta žydai, ieškodami savo šeimų istorijos pėdsakų, ir studentai iš viso pasaulio, nes miestas yra vienas iš labiausiai internacionalizuotų akademinių centrų šalyje. Be to, jis jau daugelį metų yra vienas iš saugiausių Lenkijos didmiesčių.

Liublinas yra netoli trijų valstybių – Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos – sienų sankirtos. Viena iš tarptautinio politinio bendradarbiavimo tarp Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos iniciatyvų vadinasi „Liublino trikampis“, o mieste taip pat yra įsikūręs „Litpolukrbrig“ – šių trijų šalių bendras karinis dalinys.

Ar Liublinas tikrai gali atlikti kultūrinio dialogo ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo vietos vaidmenį? – paklausiau Krzysztofo.

„Liublino gyventojai yra geriausias kultūrinio dialogo ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo įrodymas, nepriklausomai nuo politikų pastangų. Geriausias to pavyzdys buvo 2022 m. vasario–kovo mėnesiais, kai vos per kelias valandas nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios mieste buvo įsteigtas visiškai savanoriškas, tačiau labai profesionalus Socialinis komitetas pagalbai Ukrainai, kuris pabėgėlių krizės pirmosiomis dienomis de facto perėmė visą Lenkijos valstybės vaidmenį šiuo klausimu.

Ukrainiečiams pagalba buvo teikiama per 17 specializuotų skyrių – nuo skambučių centro, apgyvendinimo, maisto, materialinės pagalbos ir transporto teikimo iki kovos su prekyba žmonėmis ir smurtu. Tuo metu niekas nekėlė nereikalingų klausimų – visi miesto gyventojai jau pažinojo ukrainiečius, dirbo ar studijavo su jais, arba turėjo jų tarp savo draugų ar pažįstamų. Nepanaudoti tokio socialinio kapitalo organizuotoms, oficialioms partnerystės iniciatyvoms su Ukraina ir Baltarusija būtų nesuprantama“, – atsako Raganowiczius.

Kas lemia tokį spartų Liublino populiarumo kaip turistų lankomos vietos augimą? Ar tai tik „atvirukinis“ žavesys Senamiesčio, kuris nuosekliai atgaivinamas ir palaipsniui atgauna savo unikalų charakterį?

Pasak Raganowicziaus, miesto populiarumo tarp turistų augimas daugiausia susijęs su transporto jungčių atkūrimu ir susisiekimo su miestu pagerėjimu. Patogi 1,5 valandos kelionė iš Varšuvos arba 3 valandos iš Krokuvos (nepriklausomai nuo transporto priemonės), vietoj varginančių dvigubai ilgesnių kelionių prieš 6–7 metus, reiškia, kad daugelis lenkų – kaip ir užsienio turistų atvykstančių į du didžiausius Lenkijos miestus – dabar pradeda lankytis ir Liubline, kuris anksčiau visada likdavo nuošalyje.

Ir kai jau turistai atvyksta į Liubliną, esame įsitikinę, kad miestas juos nudžiugins ir, kaip skelbia miesto reklaminis šūkis, įkvėps juos vėl čia sugrįžti – pabrėžia Raganowiczius.

Netoli miesto taip pat yra sparčiai besivystantis oro uostas, kuris nuolat siekia plėsti savo skrydžių pasiūlą. Apie turinčio jaukų keleivių terminalą ir geležinkelio susisiekimą su miestu Liublino oro uosto plėtros ambicijas ir miesto buvimą Europos oro transporto žemėlapyje liudija ir tai, kad 2026 m. vasario mėn. Liubline vyks vienas didžiausių aviacijos pramonės renginių – CONNECT konferencija, kuri beje 2016 m. vyko Vilniuje.

Tiems, kurie lankosi mieste pirmą kartą, Krzysztofas Raganowiczius rekomenduoja 5 populiariausias Liublino ir jo apylinkių lankytinas vietas:

1. Nuostabus renesansinis senamiestis su Karališkąja pilimi, kurioje įsikūręs Liublino nacionalinis muziejus su išskirtine Šventosios Trejybės koplyčia, unikaliu Vakarų ir Rytų sąjungos simboliu.

2. Valstybinis muziejus Majdaneke – vokiečių nacių koncentracijos ir naikinimo stovykla, pirmasis pasaulyje muziejus, skirtas Antrojo pasaulinio karo aukoms, tai žiauri istorijos pamoka, kuri yra universali žmonėms visame pasaulyje.

3. Liublino regiono kaimo muziejus, tai didžiulis plotas, esantis vos už 10 minučių važiavimo kelio nuo senamiesčio, kur, praėjus pro vartus, žengiate tarsi į prieš šimtą metų buvusį Lenkijos kaimą, ir kur jauniausi turistai dažnai pirmą kartą mato gyvą karvę, arklį ar ožką.

4. Zamoyskių giminės muziejus Kozluvkoje (Kozłówka) yra geriausiai išsilaikiusi prabangi magnatų rezidencija Lenkijoje, kurios autentiški interjerai nebuvo sunaikinti per komunistų valdymo epochą.

Tačiau Liublinas ir jo apylinkės gali pasiūlyti lankytojams daug daugiau. Čia pat šalia prasideda žavusis Roztočės (Roztocze) kalvų apaugusiais miškais, tarp jų esančių upelių ir slėnių regionas, netoliese yra Žemutinis Kazimieras (Kazimierz Dolny) – istorinis miestelis prie Vyslos upės, kuriam miesto teises suteikė pats karalius Jogaila, šiandien miestas yra žinomas dėl gausių kultūrinių renginių ir gražios renesansinės architektūros, netoliese esantis Nalenčovo (Nałęczów) kurortas su savo garsiuoju mineraliniu vandeniu ir dar vienas puikus renesansinis miestas – Zamostė (Zamość), urbanistinio planavimo šedevras, pilnai suprojektuotas italų architekto Bernardo Morando XVI a. po to kai buvo įkurtas 1580 m. etmono Jono Zamoyskio, vadinamas dar „Šiaurės Paduva“ ir 1992 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Taip pat netoli yra Chelmas (Chełm) – buvusi viduramžių Haličo Rusios arba Rutėnijos karalystės sostinė, kuriame mieste 1253 m. (tais pačiais metais kaip ir Mindaugas) buvo karūnuotas Danielius Halicietis ir kuriame jis buvo palaidotas vietos katedros kriptoje.

Liublinas ir miesto apylinkės siūlo smalsiam turistui daugybę kitų įdomių faktų bei turistinių atrakcijų.

Dėl savo padėties ir istorinio vaidmens, Liublinas taip pat yra laikomas kultūros ir dialogo miestu, todėl neatsitiktinai būtent šis miestas buvo išrinktas 2029 m. Europos kultūros sostine, savo šūkiu šiam projektui įgyvendinti miestas pasirinko „RE: UNION“.

Liublinas, kaip Europos kultūros sostinė, pirmiausia sutelks dėmesį į kultūros galią, pabrėždamas, kaip kultūra gali pakeisti miestą – socialiniu, ekonominiu, švietimo ir net urbanistiniu požiūriu. Žinoma, tai taip pat yra galimybė ir turizmui ir patirtimi grindžiamo turizmo plėtrai, autentiškam poreikiui keliauti ir pajusti.

„Mes taip pat norime pradžiuginti Europą jos pačios rytinėmis sienomis“, – sako Maciejus Rukaszas, vienas iš EKS projekto Liubline organizatorių.

„Mes norime pažvelgti į savo vietą Europoje, praėjus 25 metams po didžiausios ES plėtros istorijoje, taip pat iš Liublino perspektyvos, miesto rytuose, miesto, kuriame buvo pasirašyta Liublino unija, miesto, kuris šiandien vėl tampa daugiakultūriu miestu (su tarpkultūriškumo potencialu) ir, svarbiausia, miesto, kuris tiek daug yra skolingas kultūrai, tiek daug jos yra įkvėptas“, – pabrėžia Maciejus.

Aleksandra Zińczuk, žurnalo „Kultura Enter“, kuris daugiausia dėmesio skiria kultūrų dialogo palaikymui Liubline, redaktorė taip pat kalba apie neįprastą miesto architektūrą, kas yra visiškai suprantama, turint omenyje, jog didelė jos profesinio gyvenimo dalis yra susijusi su Liublino senamiesčiu, kurio senoviniai miestiečių namai, kaip ji pati sako, „su girgždančiais laiptais ir vaiduokliais“ tapo jos kasdienybės dalimi.

„Man patinka natūralūs smėlėti tarpekliai, kurie kerta įvairias miesto dalis ir buvusius Lvovo priemiestį, iš kur kelias veda į rytus, į Lvovą. Iš čia matyti XIV a. gotikinė pilies koplyčia su unikaliomis bizantinėmis-rusėnų freskomis, finansuota didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos ir liudijanti simbolinį Rytų ir Vakarų susitikimą mūsų mieste prieš daugelį amžių.“

Pasak Aleksandros, šis kultūrų susitikimas Liubline tęsiasi iki šiol.

„Tai kasdienis darbas, nuoseklus žingsnis po žingsnio, kurio rezultatai kartais matomi tik po kurio laiko. Galbūt pagrindinė Liublino kompetencija yra būtent jo gebėjimas vesti dialogą su skirtingomis tradicijomis, neskirstant jų į „mūsų“ ir „kitas“, – sako redaktorė.

Pasak Aleksandros Liublinas, tai „tarsi pyragas, kuriame slypi daugybė skirtingų sluoksnių. Atrasti šiuos sluoksnius ar suteikti jiems šiuolaikinę prasmę yra įdomi patirtis.

Liubline, kaip ir kituose šio Europos regiono daugiatautės pasienio zonos miestuose, įdomiausi dalykai dažnai yra tie, kurių fiziškai jau nebėra, bet kurių daugiakultūrinė dvasinė esmė vis dar turi kūrybinį potencialą, teigia Aleksandra.

„Norint tai pabrėžti, reikia vaizduotės, atstumo ir empatijos. Galbūt Liublinas turi unikalią galimybę parodyti mūsų rytų charakterį platesnei auditorijai, taip pat ir dėka Europos kultūros sostinės projekto, kuris į miestą atvyks 2029 m. Mano nuomone, tai yra galimybė atsisveikinti su stereotipiniu, pasenusiu Rytų ir Vakarų padalijimu mūsų šiuolaikiniame pasaulyje“, – aiškina Aleksandra.

Klausydamasi pasakojimų apie Liubliną ir vaikščiodamas šio nepaprasto miesto gatvėmis, manau, kad būtent čia 700 metų istorija prabyla į lankytoją kaip niekur kitur. Ji prakalba įvairiais balsais, pasakodama skirtingas, spalvingas ir įdomias, tačiau taip pat tamsias ir tragiškas istorijas.

Stovėdamas Lietuvos aikštėje, negaliu ir vėl atsikratyti jausmo, kad esu Vilniuje – Lukiškių ar Vinco Kudirkos aikštėje, kur šalia važinėja troleibusai, o priešais driekiasi tolyn Gedimino prospektas, o tiksliau – Liublino Krokuvos Priemiestis (Krakowskie Przedmieście).

Nakties senamiesčio tyloje, šiame siaurų, vingiuotų akmenimis grįstų gatvelių labirinte, kuris taip pat labai primena Vilnių, mano galvoje nevalingai skamba Adomo Mickevičiaus žodžiai:

„Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų balsus iš Lietuvos“.

Verta atvykti į Liubliną, net jei tik tam, kad pamatytumėte, kaip vis dėlto mes, lietuviai ir lenkai, esame panašūs, kas mus – XXI amžiaus žmones – vis dar sieja ir kas skiria, bet tuo pačiu metu skatina domėtis vieni kitais ir leidžia atrasti šiuos skirtumus.