Vingrių šaltiniai
Pirma stotelė – prie miestiečių troškulį iki pat 1914 m. malšinusio Vingrių šaltinio. Anksčiau jis tekėjo upeliu, aplink kūrėsi gatvės formuodamos dabartinį Senamiesčio gatvių tinklą. Dabar čia vanduo čiurlena atviru kanalu skvere, o atgaivina nebent šalta kava.
Už Vilniaus šaltinius turėtume dėkoti paskutiniam ledynmečiui. Atgal į šiaurę traukiantis ledyno liežuviams ir aižėjant šimtus metrų siekiančioms ledo sienoms ledynų tirpsmo vanduo formavo kalvynus ir atvėrė itin vandeningus tarpmoreninius žemės sluoksnius.
Geografė Nijolė Balčiūnienė sakė, kad šiuo atžvilgiu Vilnius – išskirtinis: „Čia susiformavo išskirtinis reljefas su eroziniais raguvynais ir kraštovaizdis, kurio neturi joks kitas Europos vidutinių platumų miestas. Vilniaus reljefo išskirtinumas – 100 metrų santykinis aukščių skirtumas nedidelėje teritorijoje ir palyginti arti paviršiaus esantys požeminiai vandenys. Todėl iš visur su didžiule jėga tryško vandenys, Neries ir Vilnios slėnių šlaitų šaltiniai beveik penkis šimtmečius girdė miestelėnus.“
Kur? Tarp Vingrių g. 5 ir 11 namų
Žiupronių šaltiniai
Vandenį vilniečiams tiekė ir Aušros vartų bei Žiupronių šaltiniai, tačiau dabar galima rasti tik pastarųjų likučių. Dviračiu nusileidęs stačia Onos Šimaitės gatve ir žvalgydamasis jų matau tik iš žemės besiveržusio šaltinio paliktas žymes.
Žiupronių šaltiniai, vardą gavę dėl į Žiupronių miestelį vedusio vieškelio, oficialiuose dokumentuose paminėti dar 1534 metais, kai jų vandenį leista naudoti miestiečiams.
Šaltinis buvo svarbus ir Paplaujos, kuri, galima sakyti, tapo pirmuoju pramoniniu Vilniaus rajonu, plėtrai. Dabar randu tik gaiva vasaros dienomis džiuginančius tvenkinius.
Kur? Kūdrų parkas
Sluškų slėnio šaltinis
Toliau – Maironio gatve ir Trispalvės alėja link Antakalnio šaltinių. Palei Nerį mindamas dviratininkams pritaikyta Sluškų gatve vos nepravažiuoju nedidelio japoniškojo Tyrosios širdies (jap. „Sei Shin En“) sodo. Iki jo iš Kalnų parko atiteka dar XVIII amžiuje minimas Sluškų slėnio šaltinis.
Šio sodo idėja kilo su Japonija savo kūrybą ir gyvenimą susiejusiai dailininkei Daliai Dokšaitei. Ji šioje Antakalnio dalyje praleido kone visą gyvenimą ir pamena, kad augo lyg kaime: „Tai buvo labai šaltiniuota vieta. Prie Sluškų rūmų tyvuliavo tvenkiniai, o šioje vietoje, kai buvau maža, tekėjo nemažas upelis. Vienąkart prasiveržęs vanduo užliejo Neries krantinėje stovėjusį namą.“
Statant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą ir už jos esančioje teritorijoje šeimininkaujant kariškiams po žeme buvo slepiami upeliai, ant jų tiesiamos gatvės.
Pro medinius vartelius patekęs į sodą pasijuntu kaip gamtos oazėje – riogso dideli akmenys, veša žemaūgiai augalai ir dailiai čiurlena upelis.
Kur? Šalia Sluškų g. 7 namo
Spalvotieji šaltiniai
Vilniuje jau tris dešimtmečius sekmadieniais žygius smalsuoliams vedanti ir panašiai tiek laiko Antakalnyje gyvenanti geografė N.Balčiūnienė girdėjo senuosius gyventojus kalbant apie šalia Neries telkšojusius nuo Šveicarijos, Lyglaukių ir Sapieginės erozinių kalvynų atitekančių šaltinių suformuotus tvenkinius. Dabar juos maitinę šaltiniai nuseko ar paslėpti po žeme.
Kelias išsišakoja. Kairėje – iki šių dienų išlikusi natūrali ir sunkiai prieinama šaltiniuota pelkė. Aliuviniu mišku vadinamame lėkštame Neries terasos šlaite gausiai srūva gruntinio vandens srovelės ir giliai įsigraužęs maždaug 100 metrų ilgio upelis.
Pavažiavus dar toliau – gilios erozinės griovos ir takelis link Neries. Palikęs dviratį leidžiuosi žemyn į medžių tankmę. Iš vieno šlaito sruvena vanduo, vėliau prie jo jungiasi dar viena srovelė, tada – dar kita. Tai – gamtiniu požiūriu ypač vertingi Spalvotieji šaltiniai.
„Tokį pavadinimą šie šaltiniai gavo dėl to, kad upeliukų dugno smėlis ir akmenys pasipuošė molio plytos spalva – vandenyje netirpstančių geležies junginių nuosėdomis. Tai viena didžiausių požeminių versmių visame Vilniuje ir neįkainojama gamtos vertybė, kurią būtina išsaugoti“, – sakė N.Balčiūnienė ir pridūrė, kad prieš penkiolika metų vandenį čia buvo galima semti kibirais.
Kur? Prie Antakalnio g. 138 pastato
Kairėnų šaltinis
Dar keli kilometrai ir pasiekiu Kairėnų šaltinį. Jis – šaltiniuotoje didžiausio šalyje Vilniaus universiteto Botanikos sodo teritorijoje.
Anksčiau šaltinis suko XIX amžiaus viduryje įrengto vandens malūno ratą, o dabar maitina net dvylikos tvenkinių sistemą. Pačios versmės ištryškimo vieta išgrįsta ir apdėta akmenimis, o vandens tėkmė suformavo upeliuką.
Kur? Kairėnų g. 43
Verkių šaltinis
Mindamas link Jeruzalės dar vieno šaltinio ieškau miške, kuriame vingiuoja Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias.
Šaltinio vanduo, anot legendų, turi gydomųjų savybių, todėl jį nuolat semia maldininkai. Jei ir nepagydys, tai bent atgaivins.
Kur? Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias
Pasislėpę šaltiniai
Vilniuje gausu ir mažesnių, neišvaizdžių, uždengtų ar tik po stipresnių liūčių pasirodančių šaltinių. Vienas tokių – Bernardinų sode trykštantis šaltinis „Minutė“.
Turbūt neįprasčiausia vieta šaltiniui – Lietuvos nacionalinės filharmonijos vyrų tualetas. Per remontą išardžius grindis buvo rastos net kelios iš Vingrių šaltinių atitekančios vandens atšakos.
Dvarčionių šaltinis
Minu link Dvarčionių šaltinio. Prie jo kartais netgi rikiuojasi vilniečių su vandens talpyklomis eilė. Šįkart laukti prie vandens netenka.
Ar tikrai šis vanduo saugus gerti? 2024 metais buvo atlikti keliolikos šaltinių hidrocheminiai ir mikrobiologiniai tyrimai.
Pagal bendruosius cheminius rodiklius visų šaltinių vandens kokybė visai gera.
Tiesa, tik dviejuose šaltiniuose – Spalvotuosiuose ir Žvėryno – neaptikta žmogui kenksmingų bakterijų. Tačiau ir šių šaltinių vanduo bet kurią akimirką gali tapti bakteriologiškai nesaugus.
Kur? Plytinės g., šalia restorano „Miško užeiga“
Šaltiniuotas Žvėrynas
Labai šaltiniuota anksčiau buvo ir šiaurinė Žvėryno dalis. Čia tekėjo ir nedidelis Šaltupio upelis, kuris XVII amžiuje buvo patvenktas ir panaudotas sukti Žvėryno malūno ratą. Išliko malūno pastatas (Latvių g. 64) ir tvenkiniai, tačiau šaltinį mena tik nedidelė išdžiūvusi vaga.
Žvėryne tekėjęs šaltinis – puikus įrodymas, kad šaltiniai Vilniuje nėra amžini. Kaip aiškino Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos ir ekogeologijos skyriaus patarėja Jurga Arsutienė, šaltinių išnykimą gali nulemti gamtinės priežastys arba žmogaus veikla.
„Dėl to, kad žmogus reguliuoja ir kitaip keičia natūralų požeminio vandens srautą, atskirose teritorijose šaltiniai gali ir išnykti. Tokia veikla ir tai, kad vandens srautas gilesniuose sluoksniuose randa silpną vietą dengiančiame sluoksnyje, gali lemti ir naujų šaltinių atsiradimą.
Pavyzdžiui, po Vingio parko pėsčiųjų tiltu (Žvėryno pusėje) buvo atsivėręs šaltinėlis, vanduo jame kunkuliavo, o po kelerių metų versmė išnyko“, – sakė specialistė.
Tiesa, Vingio parke, gilioje griovoje, rasite dar neišnykusį saugomo gamtos paveldo objekto statusą turintį šaltinį.