Gražus Hanzos laikus menantis uostamiestis pasižymintis įspūdingu senamiesčiu ir unikalia istorija – tiek senąja turtingo prekybinio miesto, tiek naujesne tarpukario Laisvojo miesto, tiek XX a. pabaigos istorija, kai miestas bu Lenkijos Solidarumo judėjimo lopšys, kuris lėmė komunizmo žlugimą Lenkijoje ir, kaip rezultatas, visos socialistinės stovyklos demontavimą Rytų Europoje – tikrai nusipelno atskiro pasakojimo.
Tačiau, būnant Gdanske – į kurį iš Vilniaus bus jau netrukus galima nuvykti tiesioginiais skrydžiais, kurie pradės pavasarį – taip pat verta susipažinti su Kašubijos istorija, jos kultūra, istorija, architektūra ir gamtos grožiu.
Sakoma, kad Dievas sukūrė Kašubiją iš to, kas liko po pasaulio sukūrimo. Jūs tikriausiai esate girdėję šią legendą įvairiomis variacijomis daugelyje Europos vietų, tiesa?
Susiję straipsniai
Tačiau Kašubijos atveju iš tiesų norisi patikėti legenda – ši žemė yra tarsi išsiuvinėta iš mažų kalvų, daugelio ežerų, paplūdimių ir upių, ir reikia pripažinti, kad vaizdas yra unikalus.
Kašubija
Šis nuostabus regionas šiaurės Lenkijoje traukia lankytojus ne tik savo gamtos grožiu, bet ir unikalia vietinių gyventojų, kašubų, kultūra, kurią galima pažinti apsilankius Kašubų etnografiniame parke Vdydze Kiševskie (Wdydze Kiszewskie) vietovėje arba Franciszeko Tiedero Kašubų muziejuje Kartuzuose (Kartuzy).
Tačiau Kašubija – tai ne tik gamta ir etnografija, bet ir gyva kultūra, kurią kašubai puoselėja iki šiol. Kašubų kalba (kaszëbsczi jãzëk) – ne dialektas, bet būtent kalba – Lenkijoje turi regioninės kalbos statusą, ja kalba apie 87 000 kašubų. Šia kalba rašoma literatūra, vaikai ją mokosi mokyklose, ja kuriamos dainos ir pjesės, o keliaujant per Kašubiją galima lengvai pastebėti ženklus su vietovardžių pavadinimais kašubiškai.
„Kašubiškumas tai pirmiausia tapatybė“, – sako Tatiana Slowi, Radio Gdańsk žurnalistė ir kašubų kultūros entuziastė, – „tapatybė, pagrįsta bendruomeniškumo jausmu, bet taip pat ir tam tikru išskirtinumu. Kašubiškumas turi daug atspalvių. Verta pasistengti bent šiek tiek apie jį sužinoti, ir atrasti tuos atspalvius, nesvarbu, ar šios žinios bus netgi paviršutiniškos, labiau susijusios su folkloru ar etnografija (tai ne visada yra tas pats), turizmu ar kalba. Šiandien kašubų tapatybė yra deklaracijos klausimas – ji neatsiranda dėl gimimo, bet dėl gebėjimo ir noro rūpintis kašubų perspektyva, istorine atmintimi, kalba ir kultūriniais skirtumais“ – yra įsitikinusi jauna kašubė.
Fachverko kraštas
Lankantis mažesniuose Vidurio Pomeranijos miesteliuose ar kaimuose neįmanoma nepastebėti vietos architektūros charakteringų bruožų. Išlikę XVIII ir XIX a. istoriniai gyvenamieji namai, ūkio pastatai, taip pat bažnyčios ir dvarai yra statyti pagal vadinamąją fachverkinę konstrukciją – mediniais tašais sutvirtinta karkasinė siena.
Simetriška medinės konstrukcijos forma, paprastai užpildyta balintu moliu, sukuria šiam regionui būdingą juodai baltą grotelių efektą. Pakrantės juosta, kurioje išliko ypač daug šio tipo architektūros pavyzdžių, driekiasi palei jūros krantą nuo Gdansko iki Lebos ir savotiškai žymi šios žemės ribas.
Fachverkinės juodos grotelės ant balto fono yra būdingas daugelio Pomeranijos miestelių bruožas, lietuviams pažįstamas taip pat iš Klaipėdos krašto ir garsiųjų Neringos vėtrungių formų. Manoma, kad Kašubijoje yra daugiau nei 2000 istorinių pastatų šio tipo. Vienas įdomiausių pavyzdžių, kurį verta aplankyti yra kruopščiai rekonstruotas žvejų kaimelis Ustkoje.
Tačiau panašumai su Neringa tuo nesibaigia, nes lankydamiesi šiame regione būtinai turite pamatyti Slovincų nacionalinį parką. Žinoma kaip smėlio, vėjo ir vandens kraštas, ši vieta yra Lenkijos jūros pakrantės grožio esmė. Niekur kitur paplūdimiai nėra tokie platūs, o smėlis toks baltas ir smulkus. Ir nors čia esančios smėlio kopos, kaip ir Nidoje, gali asocijuotis su dykuma, neapsigaukite – čia taip yra be galo daug vandens. Be jūros, čia taip esama ežerų ir ežerėlių, upių ir upelių žiočių ir pelkėtų šlapynių, kurios visos yra kupinos netikėto žavesio.
Slovincų prisiminimai
Kelionė per Vidurio Pomeraniją nuo Gdansko vakarų kryptimi tai unikali proga susipažinti su slovincų, kartais vadinamų Lebos krašto kašubais, istorija ir kultūra. Tai unikali etninė grupė, kuri šimtmečius gyveno Lebos apylinkėse ir sukūrė savitą kultūrą. Slovincai kalbėjo savita kašubų kalbos atmaina, buvo liuteronai, o nuo XVIII a. buvo smarkiai germanizuojami. Jų likimą nulėmė Antrasis pasaulinis karas ir ypač jo pabaiga.
1945 m. ši bendruomenė vis dar skaičiavo apie 2000 žmonių, tačiau, kaip ir vokiečiai, kurie prieš karą gyveno buvusiose vokiečių žemėse ir kalbėjo vokiškai, slovincai buvo engiami, persekiojami ir iškeldinami iš savo gimtinės. Daugelis jų buvo priversti emigruoti į Vokietiją. Didelė slovincų dalis atsidūrė perkėlimo stovykloje Hamburgo Finkenverderio rajone, vėliau apsigyveno keliuose kaimyniniuose miesto rajonuose ir aplinkiniuose kaimuose. Tačiau ne visi slovincai buvo iškeldinti. Dėka įvairių pastangų pavyko sustabdyti gyventojų migraciją iš Klukių kaimo – kuriame pokariu liko gyventi apie 100 žmonių, tačiau dauguma jų vėliau vis tiek emigravo į Vokietiją XX a. aštuntajame dešimtmetyje.
Šiandien Lenkijoje liko labai nedaug slovincų palikuonių, kaip bendruomenė susijusi su savo gimtuoju kraštu ji išnyko. Tačiau atmintis apie juos gyva. Materialūs slovincų egzistavimo pėdsakai (liaudies architektūra, interjerui ir buičiai būdingi elementai, liaudies menas ir kt.) yra surinkti Klukių kaimo muziejaus po atviru dangumi, esančio Slovincų nacionaliniame parke, ekspozicijoje, todėl šios bendruomenės atmintis išlieka, galima apie ją sužinoti ir galbūt padaryti netikėtą išvadą, kad slovincų istorija yra stebėtinai panaši į Kuršių nerijos senųjų gyventojų istoriją.
Keliaujančių smėlio kopų žemėje
Lankantis Slovincų žemėje, verta aplankyti ir keliaujančias smėlio kopas – Slovincų nacionalinio parko simbolį ir didžiausią atrakciją. Jos gražiausios yra ruože tarp Baltijos jūros ir Lebos (Lebsko) ežero.
Norėdami tinkamai pajusti jų hipnotizuojantį grožį, suplanuokite ilgesnę kelionę, kurią geriausia pradėti Rąbkos kaime, esančiame savotiškoje nerijoje tarp ežero ir jūros prie Lebos miesto. Žygis bus vertas jūsų pastangų, nes tai didžiausia smėlio kopų teritorija Europoje, užimanti iki 500 hektarų plotą.
Dauguma slovincų nacionalinio parko kopų nėra aukštos – vidutiniškai iki 35 m, o per metus jos gali pasislinkti net iki 10 m. Viskas priklauso nuo vėjo, kuris yra šios klajojančios smėlio dykumos varomoji jėga. Tam, kad kopa pradėtų savo kelionę, pakanka, kad vėjas pūstų 5 m/s greičiu.
Kopos nėra vienodos, jos suskirstytos į ruožus, kurių kiekvienas turi savo spalvą ir savybes. Arčiausia jūrai esančios kopos yra baltos, po jų eina pilkosios, dažnai padengtos viržiais, samanomis ir kerpėmis.
Trečiąją juostą sudaro rudosios kopos, kurios jau nebejuda, yra stabilios ir apaugusios medžiais, daugiausia pušimis.
Šiandien slenkančios kopos yra griežtai saugomos, o žmogaus įsikišimas į čia vykstančius procesus yra draudžiamas.
Loncka (Łącka) kopa, esanti šalia Čolpinskos (Czołpińska) kopos, yra viena iš dviejų kopų, kurios yra atviros lankytojams. Ji yra iškilusi 42 metrus virš jūros lygio, todėl yra didžiausia slenkanti kopa Lenkijos pakrantėje. Kopos pavadinimas kilęs iš Lončkių (Łączki) kaimo, kuris prieš 300 metų buvo pilnai užklotas smėliu dėl šalia esančios kopos.
Prisimenate panašias Juodkrantės ir Nidos istorijas? Kaip matote, čia esančios kopos buvo ne kiek mažiau grėsmingos nei esančios Kuršių nerijoje, be Lončkių kaimo smėliu buvo iš dalies užpustas ir pats Lebos miestas, dėl to turėjo pasistumti šiek tiek į rytus, palikdamas vadinamąją Senąją Lebą kopų grobiui. Šiandien kopos vis dar keliauja, nors tokios grėsmės kaip senais laikais nekelia, užkopę į smėlio kalną, galėsite čia pasigrožėti aplinkos panorama – Lebos ežeru, Baltijos jūra ir Rovokulo (Rowokół) kalva, buvusia pagonių garbinimo vieta, kurią slovincai laikė šventu kalnu.
Be Lebos ežero, verta paminėti ir Gardno ežerą. Tai gana seklus, bet vaizdingas vandens telkinys, kurio rytiniame krante yra ornitologinis draustinis Gardnieńskie Łęgi, o ežero viduryje stūkso Akmenų sala (Kamienna Wyspa), kuri, pagal seną slovincų legendą, yra paties velnio darbas. Ežeras yra puiki ir žinoma vieta burlenčių sportui.
Osetniko kaime, netoli Sasino, galite aplankyti Stilo švyturį – neabejotinai vieną iš vaizdingiausių švyturių Lenkijos Baltijos pakrantėje.
Su charakteringomis trijų spalvų juostomis ir šešiakampiu pagrindu jis yra beveik 34 metrų aukščio (pavyzdžiui – Nidos švyturys yra 27 metrų aukščio). Iš 10 aukšto apžvalgos aikštelės galima grožėtis kvapą gniaužiančiais Baltijos jūros vaizdais.
Savo ruožtu, Leba turi tikrąjį jūrų uostą, nors ir gana mažą. Tai puiki vieta ramiai pasivaikščioti ir pasigrožėti įvairiais laivais ir tradicine Lebos – kadaise svarbaus žvejų uosto architektūra. Jau keletą metų uoste yra įrengta ir moderni prieplauka, kurioje vienu metu gali švartuotis iki 120 jachtų ir motorinių valčių.
Keliaudami po Kašubiją ir Vidurio Pomeraniją, jūs patirsite neįprastą nuotykį – atrasdami čia daug įdomių faktų ir įspūdingų kraštovaizdžių. Galbūt taip pat pastebėsite dar daugiau panašumų su gerai žinomais pavyzdžiais ir Klaipėdos krašto architektūros, gamtos ir istorijos, bet taip pat galbūt ir daug įkvepiančių skirtumų.
Kašubų tradicinė namų apdaila ir tautinių drabužių raštai dažnai atkartoja gėles, žoles, medžius ir kitą gimtojo krašto augaliją. Kašubija ir Centrinė Pomeranija yra tarsi daugiaspalvis gobelenas, išaustas iš istorijos, tradicijų ir unikalaus folkloro. Verta jį aplankyti ir atrasti visas jo margas spalvas.