Viršūnėje triumfas ateina ne kaip sprogimas, o kaip tyli banga
„Viršūnėje supranti, kad tai ne tik aukštis. Tai visas kelias – pasirengimas, disciplina, klaidos ir gebėjimas nepasiduoti, kai tampa sunkiausia“, – pasakoja A. Milašius.
Pasak jo, kopimas tapo vienu sudėtingiausių per visą asmeninę aukštikalnių patirtį. Aukštis, deguonies trūkumas, stiprūs Andų vėjai ir itin sausas klimatas pareikalavo maksimalios koncentracijos.
Įspėja dėl pasivaikščiojimų prie Olando kepurės: teks žiūrėti, kur dedate koją
„Aukštyje nebelieka perteklinių minčių. Organizmas dirba taupymo režimu, o kiekvienas žingsnis tampa sąmoningu veiksmu“, – kalbėjo verslininkas.
Papildant kopimo istoriją, A. Milašius teigia, kad aukštikalnės jam tapo ne tik fizinio iššūkio erdve, bet ir vidinės pusiausvyros dalimi. Pirmuosius 21 gyvenimo metus praleidęs Lietuvoje, o pastaruosius 22 metus gyvenantis Londone, jis šiandien derina verslą, keliones ir aktyvų gyvenimo būdą.
„Esu be galo mylintis gyvenimą žmogus. Mane įkvepia judėjimas, patirtys, kelionės. Kalnai man – tai vieta, kur viskas sustoja į savo vietas.“
Kalnas, kuris keičia taisykles
Ojos del Salado išsiskiria ne tik savo aukščiu. Tai viena sausiausių aukštikalnių zonų pasaulyje, kur beveik 7000 metrų aukštis susilieja su dykumos klimatu. Tokiose vietose gamta diktuoja savas taisykles, o žmogaus planai tampa tik nuolatiniu prisitaikymo procesu. Pasak A. Milašiaus, ekspedicija pareikalavo ne tik fizinės ištvermės, bet ir ilgo, disciplinuoto aklimatizacijos etapo.
„Tai nebuvo tiesiog kopimas. Tai buvo trylika dienų nuoseklaus darbo su savo organizmu. Vaikščiojome pirmyn, atgal, žemyn, aukštyn. Kiekvieną dieną. Organizmas turėjo priprasti prie aukščio, prie deguonies trūkumo, prie nuolatinio krūvio.“
Susiję straipsniai
Pasak keliautojo, būtent šis etapas tapo viena sudėtingiausių ekspedicijos dalių. Visgi iššūkį kėlė ir orai. Ojos del Salado regione itin stipriai jaučiamas ekstremalus klimato kontrastas. Dienos metu temperatūra gali pakilti iki +35 °C, o naktį nukristi iki –35 °C, p situaciją papildomai sunkino itin sausas oras ir stiprūs Andų vėjai.
„Tai nuolatinis organizmo testas – karštis dieną, ledinis šaltis naktį“, – neslėpė keliautojas.
Aukštis: fiziologija prieš ambiciją
Dideliame aukštyje žmogaus organizmas susiduria su hipoksija – būkle, kai dėl sumažėjusio deguonies kiekio ore ima keistis tiek fizinė savijauta, tiek psichologinė būsena. Beveik 7000 metrų aukštyje net paprasčiausi veiksmai reikalauja neproporcingai daug pastangų.
„Net elementarios užduotys tampa sudėtingos. Judesiai lėtėja, pulsas kyla, o protas turi dirbti dvigubai atsargiau. Kartais atrodo, kad kūnas pereina į išgyvenimo režimą.“
Pasak A. Milašiaus, aukštikalnėse itin svarbus tampa ne greitis, o gebėjimas išlaikyti stabilų,disciplinuotą tempą: „Kalnas baudžia ne silpniausius, o nekantriausius.“
Didelis aukštis daro poveikį ne tik fiziškai. Deguonies trūkumas, nuovargis ir aplinkos atšiaurumas veikia koncentraciją, emocinę būseną bei sprendimų priėmimą.
Tokiose sąlygose disciplina, gebėjimas klausyti savo organizmo ir racionaliai vertinti situaciją tampa ne pasirinkimu, o būtinybe.
Kelias į aukštikalnes – nuo Jungtinės Karalystės iki Andų
Andriaus Milašiaus kalnų istorija prasidėjo 2019 metais Jungtinėje Karalystėje. Pirmasis rimtas iššūkis – aukščiausias Anglijos kalnas – tapo patirtimi, kuri iš esmės pakeitė požiūrį į kalnus.
„Matomumas buvo praktiškai nulinis, oro sąlygos – atšiaurios. Vėjas, drėgmė ir sudėtingas reljefas labai greitai išsklaidė bet kokį romantinį kalnų įsivaizdavimą.“
„Tai buvo momentas, kai supratau, kad kalnai nėra pasivaikščiojimas. Tai aplinka, kurioje klaidos gali kainuoti labai brangiai.“
Vėliau sekė nuoseklus pasirengimo etapas – kiekvienas kalnas tapo atskira pamoka.
Mont Blanc: sunkiausia pamoka
Ypatingą vietą Andriaus Milašiaus patirtyje užima bandymas kopti į Mont Blanc – aukščiausią Alpių viršūnę, kuri, nepaisant savo populiarumo, pasižymi sudėtingomis ir dažnai nenuspėjamomis sąlygomis.Pasak A. Milašiaus, šiam kopimui buvo pasirinktas vienas techniškai sudėtingiausių maršrutų – vadinamasis „trijų viršūnių kelias“, reikalaujantis ne tik fizinės ištvermės, bet ir rimto techninio pasirengimo.
Kopimo metu komanda pasiekė maždaug 4500 metrų aukštį. Tačiau kylant oro sąlygos sparčiai blogėjo – stiprėjo vėjas, krito temperatūra, prastėjo matomumas. „Tai buvo pats sunkiausias kelias, kokį tik galima rinktis lipant į Mont Blanc. Buvo momentų, kai vėjas tiesiogine prasme stabdė judėjimą. Jauti, kad kalnas pradeda diktuoti savas taisykles.“
Nepaisant to, kad apie artėjančius oro pokyčius buvo žinoma dar prieš kopimą, sprendimas bandyti kilti buvo priimtas įvertinus tuo metu turėtą informaciją, visgi sąlygos tapo praktiškai neįmanomos. Pasak A. Milašiaus, tai buvo viena fiziškai ir emociškai sunkiausių patirčių kalnuose. Galiausiai teko priimti sprendimą grįžti.
„Kalnai labai aiškiai moko: grįžimas nėra pralaimėjimas. Tai brandos sprendimas.“
Pasak keliautojo, būtent ši patirtis tapo viena vertingiausių visoje jo aukštikalnių istorijoje.
Viršūnės simbolika ir LCCUK akcentas
Per savo ekspedicijas Andrius Milašius viršūnėse tradiciškai iškelia Lietuvos vėliavą – simbolį, kuris jam reiškia ryšį su gimtine, tapatybe ir vidiniu įsipareigojimu nepamiršti, iš kur atėjo. Tačiau šįkart situacija susiklostė netikėtai.
„Prieš kopimą supratau, kad Lietuvos vėliavą palikau Londone, biure.“
Pasak A. Milašiaus, tai buvo akimirka, kuri sukėlė ne tik nuostabą, bet ir savotišką vidinį nusivylimą. Nepaisant to, Ojos del Salado viršūnėje buvo išskleistos Lietuvos komercijos rūmų Jungtinėje Karalystėje (LCCUK) bei „Capsule Whales“ vėliavos.
„Man tai buvo daugiau nei simbolis. LCCUK – tai bendruomenė, ryšiai, žmonės, kurie palaiko ne tik versle, bet ir gyvenime“, – sakė A. Milašius, kuris ir pats yra ilgametis LCCUK narys ir aktyvus organizacijos veiklos dalyvis.
Ekspedicijos komanda: struktūra, kuri saugo gyvybes
Ekspedicijai vadovavo aukštikalnių gidas Valentinas Sipavinas – vienas žinomiausių Ukrainos alpinistų ir aukštikalnių ekspedicijų vadovų, turintis išskirtinę tarptautinę patirtį sudėtingiausiuose pasaulio kalnuose.
Valentinas Sipavinas yra aštuonis kartus įkopęs į Everestą – aukščiausią Žemės viršūnę – ir ruošiasi devintajam kopimui. Jis taip pat yra Guinnesso rekordo savininkas bei daugkartinis Ukrainos čempionas. Jo sportinėje karjeroje – pasaulio čempiono titulas ledo laipiojimo disciplinoje, kuri laikoma viena techniškai sudėtingiausių alpinizmo šakų.
Pasak A. Milašiaus, būtent vadovo patirtis ir metodinis požiūris tapo vienu svarbiausių saugaus kopimo veiksnių.
„Tokiose ekspedicijose vadovo patirtis reiškia labai daug. Aukštyje nebelieka vietos improvizacijai ar spontaniškiems sprendimams.“