Įsiręžę jau kelinta diena tampo sunkius tinklus įstrižai nuo vagų link kranto, klumpa, kol išvelka valksmus pakraštin. Tik džiugesiu daugelio akys nespindi – stintų laimikiai spurda tinklo dugnuose dar menki. Supylus į dėžutę, per kraštus paprastai nebyra.
Tinklais stintas žvejojantys krašto žmonės žino – smarkiau į Nemuno ir jo intakų aukštupius neršti stintos patrauks, kai vandens temperatūra kilsters bent pora laipsnių aukščiau. Tada – tik spėk suktis.
Stintmetis – pats pelningiausias metas iš verslinės žūklės duoną pelnantiems žvejams.
Žinovais save laikantys vietiniai žmonės vis tiek spėja, kad šiųmetė stintų žūklė gali būti našesnė nei pernai. Vandens lygis aukštas, priešinę srovę iš Baltijos į Kuršių marias įplaukusios žuvys pakankami stipriai jaučia, jų tiršti tuntai, atšilus orams, spėriai migruos aukštyn.
Žvejybos įmonės jau seniai pasiskirstė žūklavietes, jas išvalė, įsirengė laikinus būstus, ir dirba iš peties.
Pilkieji garniai ir kirai – čia pat, virš žūklaujančiųjų galvų. Kai vyrai nueis paryčiais poilsio – žuvelių liekanos sotins paukščius.
Jei savaitgaliui kas vyktų į Rusnę – šviežių žuvų tikrai įsigysite. Be to, virš daugelio rūkyklų penktadienį melsvi dūmai pleveno, smilkstančių alksnio pjuvenų ir pliauskų kvapas tvyrojo. Pats tas, nuo kurio rausvai apskrunda šiek tiek įpipirinti ir padruskinti žuvų šonai. Kad tik būtų pirkėjų.
Pasižvalgyti po užlietas pievas, kuriose knibžda gulbių, žąsų, ančių pulkai, dabar galima lengviau. Nes nuo daugumos kelių potvynio vanduo nuslūgo, ir rizikos jais nukeliauti į atokiausias pamario krašto vietas – ženkliai mažiau.