Turniškių miškais gali kilometrus keliauti nebrisdamas sniegu. Mat kažkas pasirūpino, kad pasivaikščiojimai gryname ore būtų vienas malonumas.
Suprantama, kad miško takų neprižiūri nei „Mano aplinka“, nei „Stebulė“ – įmonėms užtenka darbo tvarkyti miesto šaligatvius. Tačiau net nuo siaurų takelių Turniškėse sniegas nugrandytas iki miško paklotės.
„Savaitgalį susodinome vaikus ant rogučių ir pasileidome miškais. Radę nuvalytą taką nutarėme juo eiti.
Tačiau jis pasuko į miško tankmę, tad teko kelionę nutraukti“, – pasakojo Antakalnyje gyvenanti Aistė.
Vilnietė stebėjosi: kam šovė į galvą mintis valyti miško takus, kiek laiko tai trunka. Ir apskritai kokia prasmė taip elgtis?
„Sostinės“ žurnalistai tokiais Turniškių takais nužingsniavo 2,8 kilometro.
Prasidėjęs ties Grybautojų gatve takas miške ne kartą išsišakojo, kilo į stačius kalnus.
Kita atšaka pasuko į saugomą Turniškių kvartalą. Čia takas įsuko į gatvę.
Kad ant takų liko ne plastikinio padėklo, žargonu vadinamo „pašikniuku“, žymė, liudija tai, jog įrankiu perbraukta ir per krūmokšnius, net nedidelius šalia tako augančius medelius.
Kuris tėvas, pasisodinęs ant plastikinio padėklo vaiką, rizikuos? Juk tempiant per šakas mažylis gali išsibadyti akis.
Tai ir ne rogių paliktos žymės. Kai kurios įkalnės joms būtų per stačios. O ir takeliai tokiai technikai per siauri.
Be to, rogių nepertempsi per išvartas. Kai kurie nuo vėtrų išvirtę medžiai pakilę per pusmetrį.
„Negali būti!“ – stebėjosi Liepynės girininkas Ivanas Kuklys, negirdėjęs, kad jo valdose kas nors valytų takus.
Apžiūrėjęs takus jis spėjo, kad kažkas ėjo priekyje savęs stumdamas kastuvą.
„Visokių keistuolių būna. Gal žmogus augina šunį ilgomis kojomis. Kad jos neklimptų, nusivalė takus. Gal juos grandė taksų veislės šeimininkas, kad šunelio pilvas sniego nekabintų“, – spėliojo I.Kuklys ir pridūrė, kad Turniškėse gyvena turtingi žmonės, nestokojantys laiko.
Girininkas pasiūlė tokiam miško tvarkdariui užsukti ir į girininkiją – darbo jam tikrai atsirasią.
