„Idėja papildomai šviesti mūsų jaunąją kartą gamtos apsaugos temomis gimė praėjusiais metais. Susitarę su švietimo įstaigomis gamtosaugos specialistai važiuoja į įvairias šalies mokyklas ir per kelias pamokas pasidalija savo patirtimi ir žiniomis su moksleiviais ir darželinukais “, – sakė Aplinkos ministerijos viešųjų ryšių specialistas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Anot jo, kiekviename Lietuvos regione specialistai pateikia tam kraštui būdingą medžiagą, aktualią informaciją apie gamtą.
Šių metų akcentas – klimato kaita
Šioje veikloje dalyvauja aštuoni Aplinkos ministerijos regionų departamentai, Aplinkos apsaugos agentūra, Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus, Lietuvos zoologijos sodas, Valstybinė miškų tarnyba ir kt.
Šių organizacijų atstovai praėjusiais metais skirtingose mokyklose ir darželiuose pravedė 197 pamokas. Šiemet tikimasi dar didesnio aktyvumo.
„Nors tėra skirtos tik 45 minutės, per jas specialistai susirinkusiems pasakoja apie pasaulį ir gamtą. Tai tarsi geografijos, pasaulio pažinimo pamoka. Na, o šiemet pagrindinis pamokos akcentas – klimato kaita“, – pasakojo gamtininkas S. Paltanavičius.
Stebisi gamtos turtais
Jo teigimu, moksleiviai dažnai nustemba sužinoję, kokius gamtos turtus turi Lietuva. Pavyzdžiui, ypatingai švarų vandenį ir miškus. Nepaisant to, kad tiek vanduo, tiek miškai naudojami žmonių poreikiams, specialistai akcentuoja, kad visa tai reikia saugoti.
„Pagrindinis mūsų tikslas – šviesti. Tai, kas yra rašoma vadovėliuose ir mokymo programose nėra pakankama. O atvykęs gamtosaugos specialistas gali papasakoti daugiau subtilybių apie gamtą, miškus, vandenį, gyvūniją ar klimato kaitą. Juk vaikai turi suprasti, kad, tarkime, medis, ne tik pats sau auga, bet jis ir deguonį mums, žmonėms, gyvūnams, gamina, o miškai yra ir kertami, ir sodinami“, – teigė S. Paltanavičius.
Pamokas veda ir gamtoje
Kiti gamtosaugos švietimo akcijos dalyviai, pavyzdžiui, regioninių ar nacionalinių parkų atstovai, moksleivius kviečiasi į gamtą, kur rodomi gyvi pavyzdžiai, išradingiau pateikiama gamtosaugos problematika.
„Tai bendra mūsų gera valia. Juk aplinkosauginio, gamtinio švietimo nebus per daug. Tos pastangos yra graži šios akcijos užuomazga. Tikimės, kad laikui bėgant plėsime savo veiklos sritį, kursime atitinkamą metodiką, kad galėtume šviesti dar daugiau ir profesionaliau. Tačiau tai niekada nebus privaloma užduotis mūsų specialistams, nes tada ši akcija praras savo nuoširdumą ir jautrumą“, – kalbėjo S. Paltanavičius.
Anot jo, tikimasi, kad tokiose pamokose sudalyvavę moksleiviai ims labiau domėtis gamtosauga, geografija, biologija, gamtos mokslais, gal būt pasirinks savo gyvenimą sieti su gamta.
Žemės diena
XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėta kalbėti apie oro ir kitų gamtos išteklių tausojimą ir apsaugą, būtinumą išsaugoti parkus ir poilsio zonas. Šios problemos jaudino tik aplinkosauginio judėjimo lyderius ir paprastus Amerikos žmones. Tačiau idėjų šalininkų buvo aktyviai ieškoma ir tarp politinių lyderių. Vienas jų – Gaylordas Nelsonas, buvęs JAV Kongreso narys bei Viskonsino valstijos senatorius. Jis stengėsi atkreipti savo kolegų dėmesį į aplinkos problemas, tačiau jomis domėjosi tik nedaugelis Kongreso narių. Važinėjant po JAV valstijas, didžiulį įspūdį jam paliko paprastų žmonių ryžtas spręsti aplinkos apsaugos problemas savo miestuose, todėl 1969 m. G. Nelsonas įkūrė organizaciją, kurios pagrindinis tikslas buvo sukurti pamatus ekologiniam švietimui visoje šalyje.
1969 m. aplinkos apsaugos koordinatoriumi JAV tapo Denisas Hayesas. Netrukus jis kartu su vienminčiais, daugiausia studentais, ėmė ruoštis Žemės dienos renginiams. Žmonės reagavo labai energingai, į judėjimą įsitraukė daugiau ir daugiau žmonių. 1970 m. vasarį „New York Times“ išspausdino kvietimą visiems JAV piliečiams balandžio 22 d. dalyvauti visoje šalyje vyksiančiose demonstracijose už švaresnę aplinką.
Balandžio 22 d. demonstracijos už švaresnę aplinką vyko beveik visuose didžiuosiuose Amerikos miestuose. Įspūdingiausia ši diena buvo Niujorke, kur ją organizuoti padėjo pats miesto meras. Tokie laikraščiai kaip „New York Times“ ir „Washington Post“ Žemės dienos renginiams paskyrė po visą puslapį, apie tai buvo kalbama per televiziją. Pirmosios Žemės dienos koordinatoriaus Byrono Kennardo teigimu 1970 metų Žemės diena buvo viena iš didžiausių taikių demonstracijų žmonijos istorijoje.
1970 m. Žemės dienos organizatoriai savo tikslą pasiekė – dar po metų jau 25 procentai amerikiečių pripažino, kad aplinkos apsauga turi tapti vienu iš valstybės politikos prioritetų. 1970 m. gruodžio mėn. JAV buvo įkurta Aplinkos apsaugos agentūra. Jau tuomet tapo aišku, kad aplinkos problemų negalima išspręsti vienoje valstybėje, jas reikia spręsti tarptautiniu lygiu.
1971 m., praėjus lygiai metams nuo pirmosios Žemės dienos, Jungtinės Tautos oficialiai įteisino kovo 20-ąją kaip Pasaulinę Žemės dieną. Žemės dienai minėti buvo pasirinktas pavasario lygiadienis – laikas, kai dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio taškuose.
Žemės diena Lietuvoje
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Žemės dienos iniciatorius John McConnellas kreipėsi į mūsų tautą, ragindamas tapti Žemės globėjais, o pavasario ekvinokciją, kuri skirtingose planetos vietose yra kovo 20 – 21 d., minėti kaip Pasaulinę Žemės dieną. Atsiliepiant į šį kreipimąsi, Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas (tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba) 1992 m. Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje.
Nuo 1992 m. Lietuva kasmet mini pasaulinę Žemės dieną. Minėti kovo 20-ąją esame įsipareigoję sau ir kitoms tautoms, o palaikyti balandžio 20-ąją reiškia prisijungti prie milijonų žmonių, neabejingų mūsų Žemės likimui.
