– Praėjo daugiau nei trys savaitės nuo premjeros Lietuvoje – kokios emocijos dabar? Ar pateisino lūkesčius žiūrimumas?
– Pačioje pradžioje buvo labai neramu, kai ruošėmės paleisti filmą. Mąstėme, kad tai labai keistas filmas, nes nėra užkadrinio balso, kuris nuolat pasakoja, nėra muzikostad koks žiūrovas gali eiti į tokį filmą. Tad nežinojome, kiek žmonių ateis – na, tikėjomės, kad kokių 3 tūkst. žiūrovų sulauks. Bet vien per ilgąjį Velykų savaitgalį atėjo 8300 žmonių. Jau tada galvojom – „oho“! Kurdami filmą nenorėjome pataikauti žiūrovams, nuolat palaikyti dėmesį, todėl tai turbūt ir suveikė. Kūrėme taip, kaip mums atrodė. Ir dabar jau beveik 29 tūkst. žmonių pamatė šį filmą (iki balandžio 23-iosios buvo peržiūrėję daugiau nei 33 tūkst. – aut.). Manau, kad kaip lietuviškam dokumentiniam filmui tai – labai geri skaičiai. Mes labai džiaugiamės, kad sulaukėme daug teigiamų atsiliepimų.
– Net ir trečiąją filmo rodymo savaitę kino teatrų salės pilnos – vos galima rasti vietų seansuose.
– Kalbėjomes su kino teatrų vadovais ir paaiškėjo, kad į filmą ateina įvairaus amžiaus žmonės – vaikai, mokiniai, dirbantys, senjorai. Negaliu paaiškinti, kodėl visi taip eina pažiūrėti. Kūrėme filmą, kad paaiškintume, kas yra sengirė. Todėl džiaugiamės, kad daug žmonių jį žiūri.
– Kodėl miškas ir apskritai gamta jus taip traukia? Tai jūsų svajonė – sukurti filmą?
– Aš pats esu iš Utenos rajono. Nuo vaikystės vaikščiojau po apylinkės miškus ir man tai labai patikdavo. O jau penktoje klasėje, kai manęs klausė, kuo būsiu užaugęs, sakiau, kad būsiu gamtos fotografas arba operatorius. Būti operatoriumi – labai tolima svajonė, nes kameros tuo metu kainavo kaip namas. Bet tada jau pradėjau fotografuoti, vėliau dalyvauti mokslinėse konferencijose ir labai norėjosi pasakoti apie tai, ką matau ir jaučiu. Baigęs biologijos studijas pradėjau mokytis, kaip kurti filmus, ir galima sakyti, kad tą vaikystės svajonę įgyvendinome. Tačiau ateityje bus ir kitų projektų.
– Paaiškinkite, kas yra sengirė – žodis labai patrauklus, magiškas, turbūt žmonės susivilioja juo?
– „Sengirė“ yra mokslinis terminas ir labai gražus lietuviškas pavadinimas. Tačiau sengirės apibrėžimai yra keli ir jie skirtingi. Pavyzdžiui, Rusijoje, Sibire, jei biologas randą, tarkime, nuorūką miške, tai jau nebe sengirė, nes čia buvo apsilankęs žmogus. Vakarų Europoje sengirės apibrėžimas – kai miškas yra sulaukęs 100 metų. Lietuvoje laikomės skandinavų apibrėžimo – tai reiškia, kad medis turi užaugti, išvirsti ir vėl užaugti naujas, be žmogaus veiklos, pavyzdžiui, likusių kelmų.
– Filmui ruošėtės net aštuonerius metus, dar ketverius filmavote. Kodėl taip ilgai užtruko – kas trukdė? Ar vis dėlto taip ir kuriami dokumentiniai filmai apie gamtą?
– Kaip pažiūrėsime. Pavyzdžiui, gamtos fotografas Marius Čepulis sakė, kad mes čia dar greitai susisukome. Nes tie, kurie dirba su tuo, žino. O užtrukome todėl, kad turėjome nusistatyti, ką norime parodyti, kokias rūšis iš tų sengirių. Po to, dirbant su mokslininkais, reikėjo išsiaiškinti tikslias vietas, kur tam tikrų rūšių atstovai gyvena, išmokti, kaip prie jų prieiti, tiems gyvūnams nesutrukdyti. Filmuojant svarbiausias dalykas buvo nepakenkti rūšiai. Jei žinojome, kad galime pakenkti, tuomet nefilmuodavome.
Užtruko ir įrangos kūrimas – norint filmuoti jūrinius erelius medyje iš anksto, rudenį, reikia išsikelti palapinę kitame medyje netoli lizdų. Tada pavasarį, kai erelis atskrenda dėti ir perėti kiaušinių, ateidavome su kolega dviese, aš užlipdavau, kolega palaukdavo ir nueidavo, o aš likdavau. Paukštis suprasdavo, kad kažkas atėjo ir išėjo, todėl jausdavosi ramiai. Skirtumas tik toks, kad vietoj iš anksto paruošo objektyvo muliažo išlįsdavo tikras objektyvas.
– Taip ilgai kuriami visi dokumentiniai filmai apie gamtą?
– Taip. Arba užsienyje kuria kelios komandos, kurios savo dėmesį sutelkia į tam tikras vietas ir gyvūnų rūšis. Manęs klausė, kodėl kitų operatorių neprašiau filmuoti? Bet kaip galiu prašyti žmogaus lipti į medį, į 20 metrų aukštį, ir sėdėti ten kone parą.
– Kiek žmonių nuolat dirbo – diena iš dienos filmavo vaizdus, gyvūnus ir sengirės gyvenimą?
– Iš viso dirbo apie 80 žmonių. Bet mes visi pirmą kartą susitikome per filmo premjerą. Juk visi dirba skirtingus darbus – vieni ruošia platformas palapinėms, kiti virina konstrukcijas. Pavyzdžiui, miške naudoti skraidyklę yra sudėtinga, todėl teko sukurti sistemą iš dviejų ištiestų lynų. Ant jų pasikabina operatorius su kamera ir gali skraidyti nuo vieno krašto iki kito. Kitas kolega tuo metu valdo judėjimo greitį. Tad reikėjo pasigaminti daug konstrukcijų iš aliuminio, apskaičiuoti jų svorį.
Kai kuriais atvejais vos 1 mm konstrukcijos sienelės sudarydavo keliasdešimties kilogramų skirtumą. Todėl reikėjo viską gerai apskaičiuoti. Nuolatos dirbo ir aštuoni mokslininkai, kurie padėjo surasti tam tikras retas gyvūnų rūšis. Tarkime, jei yra tik kelios tų gyvūnų poros visoje Lietuvoje, tai gali visą gyvenimą ieškoti ir nesurasti. O mokslininkai, kurie tyrinėja tas gyvūnų rūšis, žino apytikles koordinates. Tuomet mes važiuodavome ir ieškodavome, kur tie gyvūnai gyvena.
– Filmavimams vežėtės įvairiausios įrangos, kontrukcijų, statėte palapines medžiuose, tempėte lynus, kėlėte kameras, vaikščiojo žmonės ir pan. Kaip į visa tai reagavo gyvūnija?
– Labai jautriose vietose, pavyzdžiui, prie paukščių lizdų, slėptuves įrenginėjome rudenį arba tada, kai tų paukščių nėra. Ten, kur prireikė lynų ir elektros generatorius burzgė, filmaviome antroje vasaros pusėje, kai visi perėjimai pasibaigę ir miškas jau yra apytuštis.
– Prireikė daug laiko, daug įrangos, didžiulės filmavimo komandos. Jei galite atskleisti – kiek kainavo sukurti tokį filmą?
– Suma priklauso nuo to, kaip skaičiuotume. Oficialiai – apie 350 tūkst. eurų. Bet sumą reiktėtų dauginti iš trijų kartų, nes dirbo labai daug savanorių, prisidėjusių prie idėjos. Jei darytume tokį projektą užsienyje, tai būtų jau milijonų klausimas. Na, ir žinoma rėmėjai, be kurių šio filmo sukurti nebūtų buvę įmanoma.
– Pagal ką rinkotės, kur filmuoti? Kokius kriterijus taikėte filmavimo vietoms?
– Nebuvo iš daug ko rinktis, nes anskčiau – iki žmogaus veiklos – sengirių buvo apie 80 proc. Dabar telikę apie 0,6 proc. Tai ir tų retų gyvūnų beveik nebėra. Jei tas gyvūnas yra kažkur Biržų girioje ar Žemaitijoje, tai net klausimo nekildavo – važiuoti ar nevažiuoti. Paprasčiausiai jo niekur kitur nesurasi. Tai iš to ir sukūrėm tą pasaką apie sengirę, kurios Lietuvoje beveik nėra.
– Kur daugiausia yra sengirių Lietuvoje?
– Pavyžiui, Punios šilas. Jis vienas vertingiausių miškų visoje Europoje. Bet bėda ta, kad saugomi tik keli kvartalai, o visa kita yra kertama. Dabar yra atsiradusi galimybė apsaugoti visą tą teritoriją. Jei tik pavyktų įteisinti, tai būtų didžiulis laimėjimas ne tik Lietuvai, bet ir Europai, todėl, kad tai būti labai unikali vietovė.
– Ar yra vietų, kur daugiausia nufilmuota kadrų? Žiūrovams juk smalsu.
– Kiek yra kadrų, tiek yra ir skirtingų miškų. Pavyzdžiui, briedis, rupšnojantis lapus. Nufilmuoti girių karalių, kuris grakščiai ėda žolę, be jokios įtampos, kai ausys net nesuskliaustos, ir dar gražioje vietoje, prireikė trejų metų.
– Kaip rinkotės gyvūnus? Kas jums buvo svarbu – įamžinti retus, nykstančius, ar parodyti tai, kas sengirėje, miške, yra įprasta?
– Dauguma gyvūnų filme yra reti ir saugomi įstatymų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Tad norėjosi atspindėti tas tipines sengirės rūšis. Kadangi tų sengirių nėra daug, tai ir tos rūšys yra retos. Tačiau nors krankliai ir nėra reti, į filmą pateko dėl to, kad įspūdingai ir komiškai tampo reto ir saugomo jūrinio erelio uodegą. Arba briedis. Juk kiek yra miškų, tiek ir briedžių yra, bet tai yra tipiškas girios gyventojas ir norėjosi jį parodyti.
– Kai kurie įamžinti gyvūnų elgsenos vaizdai priverčia nusijuokti. Kaip pats reaguodavote į komiškas situacijas?
– Kai vasarą užlipi į medį ir jame sėdi kone parą, tai prasėdėjus kokias aštuoniolika valandų turi tikrai kas nors tokio nutikti, kad pradėtum juoktis. Būni jau labai pavargęs. Arba žiemą, kai reikia neštis 60 kg sveriančią kuprinę. Tai kol nueini, jau būni pavargęs, o tada dar turi sėdėti ir laukti kadro. Tuo metu esi maksimaliai susikoncentravęs ir turi tikslą nufilmuoti. Ir net nekeli tokių klausimų – linksma čia ar ne. Turi būti profesionalas ir dirbti, siekti tikslo.
– Na, tarkime, esate medyje kone parą. Ar filmavimų metu galėjote valgyti, numalšinti troškulį? Kaip išsprendėt šia problemą?
– Į kiekvieną atvejį reikia žiūrėti konkrečiai. Jei filmuoji paukščius, supranti, kad jie turi labai gerą klausą ir regą, tačiau prastą uoslę. Tad būdamas medyje gali valgyti nors ir dešrą, tačiau ją turi pasiruošti, nusilupti, laikyti medžiaginiame maišelyje, kad nesukeltų pašalinių garsų. O štai su žvėrimis – kita situacija. Jie labai gerai užuodžia. Tada reikia stengtis nevalgyti arba valgyti tai, kas neturi kvapo, ir stebėti, iš kur vėjas pučia.
– O jei gamtiniai reikalai prispausdavo?
– Na, jei žmonės šią problemą sugebėjo ir kosmose išspręsti, tai galima išspręsti ir medyje sėdint.
– Ne paslaptis, kad miške žmogaus bijo beveik visi gyvi padarai. Kaip jūs jų neišgąsdinote? Juk reikia ne tik vizualiai pasislėpti, bet ir kvapą užmaskuoti?
– Yra paprasta metodika – drabužius palikti miške, kad jie prisigertų miško kvapo. Taip ir pats mažiau skleidi pašalinių kvapų. Bet visiškai užmaskuoti kvapų neįmanoma. Žinoma, reikia stebėti, iš kur pučia vėjas, iš kur žvėrys ateina. O maskuoti daiktus reikia iš anksto. Tarkime, filmuojant kurtinius jų tuoktavietėje palapines reikia pasistatyti anksčiau, kad jie priprastų ir nebekreiptų dėmesio. Nes jei per pačias tuoktuves ateisi, nieko gero nebus.
– Buvote patekęs į rimtą pavojų, kai rizikavote gyvybe? Tarkime, per audrą, kai stiprūs vėjai talžė medžius ar akistatos su žvėrimi metu?
– Su audra buvo toks atvejis, kai filmavau erelius žuvininkus Labanoro girioje. Užlipau į medį, buvo graži diena, prašvito. Tada išgirdau dundėjimus, tarsi kažkas šaudytų. Pamaniau, kad Pabradės poligone kareiviai praktikuojasi. Tačiau tas garsas vis artėjo. Supratau, kad ateina audra, o aš esu medyje. Dieną išlipti negaliu, turiu laukti nakties. Supakavau kamerą, kad nenukentėtų. Dar pagalvojau, kad ta audra gal kaip nors praeis pro šoną. Bet pataikiau per patį vidurį.
Aš sėdėjau įsikibęs ant tos platformos medyje, kurį vėjas siūbavo po du metrus į kiekvieną šoną. Kai žaibas kerta arti, tada pasigirsta šnypštimas – vieną, kitą kartą. Dar pamačiau, kad kameros stovas šalia pat. Pamaniau, gerai, bus žaibolaidis ir kartu skrudintuvas. Prisiminiau, ką gero per gyvenimą padariau...
Pagalvojau, kad, na, gerai, man nejauku, bet aš tai palapinėje medyje, o tie ereliai juk be jokios pastogės. Pažiūrėjau, kad mama erelė ant tų jauniklių tupi, apglėbus sparnais saugo. Tada padariau vieną geriausių kadrų gyvenime. Tačiau vėliau filmuodamas taip neberizikavau, gerai žiūrėdavau orų prognozę ir, jei audra artėdavo, o palapinė – medyje, pasirinkdavau kitą dieną, kai orai ramesni.
– Labai įdomu, kokia buvo jūsų filmavimų dienotvarkė – juk čia ne taip kaip su žmonėmis, kuriems pagal tvarkaraštį reikia ateiti į filmavimo aikštelę. Čia jau jūs turėjot derintis prie aktorių?
– Jei filmuoji paukščius, reikia vakare apie 22–23 valandą išvažiuoti į mišką, apie vidurnaktį užlipti į medį ir tik kitą naktį, paryčiais, išlipti. Tai tokia darbo diena – apie 30 valandų. Žinoma, po to reikia pailsėti, bet ne visada tai pavykdavo, nes būdavo kitokios veiklos ar pasiruošimo. Nelengvas naktinis darbas.
– Kaip pritraukdavote gyvūnus? Jaukais – lesindavote, šerdavoje? Ar laukdavote, kol jie natūraliai pasirodys?
– Jūriniams ereliams rinkdavome numuštus prie kelio gyvūnus ir nešdavome į tam tikrą vietą, kad jie ten lankytųsi. Taip ir buvo nufilmuota scena su jais. Galima druskos priberti žvėrims, kad jie ateitų, bet norėjosi sudaryti natūralumo įspūdį.
– Tai mėsa, tarkime, iš prekybos centro, netinkama, kad jūs rinkote numuštus gyvūnus ir juos nešėte paukščiams?
– Įsivaizduokite, kaip atrodytų erelis, tupintis ant „Kijevo“ kotletų, ir dar su nenuimtomis etiketėmis...
– Suprantama, bet šviežia mėsa netinkama?
– Būtų tinkama, bet koks būtų pats kadras, jei paukštis tupi ant tokio mėsos gabalo. Na, norėjosi natūralumo.
– Per tuos filmavimo metus girioje turbūt nukentėjote ir nuo smulkiųjų miško parazitų – uodų ir erkių. Kaip saugojotės kraujasiurbių?
– Lietuvoje dar yra rojus, palyginti su džiunglėmis. Jei eini žvėrių filmuoti, negali naudoti purškalų, nes žvėrys užuos. O jei medžiuose paukščius filmuoji, tai ten jau taip aukštai uodų nėra. Yra pasitaikę keletas atvejų, kai jie kažkokiu būdu aukštai pakilo ir sugėlė gana stipriai. O dėl erkių – ką ten apsisaugosi. Jei po papartyną pavaikštai, tai kasdien kokias aštuonias išsitrauki. Bet tai yra natūrali vakcinacija.
– Taip suprantu, kad nuo erkių sukeliamų ligų nesiskiepijote? Rizikuojate?
– Tos erkės per amžių amžius buvo ir žmonės kažkaip išgyveno. Yra tokia teorija, kad jei erkė įsisega ir ją laiku ištrauki, gauni mažą užkrato kiekį – lygiai taip pat kaip per vakcinavimą.
– Ką per tuos metus pastebėjote Lietuvos gamtoje? Kaip gamta keičiasi – gerėja sitacija miškuose ar, priešingai, – tik blogyn?
– Daugėja kirtimų. Bet tai vyksta nuo pat žmogaus veiklos pradžios. Ispanai savo miškus jau viduramžiais išsinaikino, nes laivus reikėjo statyti. Dabar tie kirtimai keliauja šiauriau, kur mažiau civilizacijos. Nors yra žinių, kad Lietuvoje miškų plotas didėja, reikėtų patikslinti, kad ne miškų, o atsodintų jaunuolynų. Pavyzdžiui, seneliai sako, kad tai ne miškas, o krūmynas.
Taigi oficialiai miškų plotai didėja, bet normalių miškų mažėja. Medžiai kertami net nesulaukus brandos, pavyzdžiui, pušis nukertama sulaukusi 80 metų, nors gali gyventi iki 240 metų. Viskas daroma dėl pinigų – mišką galima iškirsti per dieną. Yra tokios technikos, kuri nukirstą medį nugeni jam dar net nenukritus ant žemės. Tad vienam medžiui apdoroti užtenka kokių 30 sekundžių. Todėl miškai patys apsisaugoti negali. Kartu ir mūsų filmas yra ne tik švietėjiškas, jau seniai turėjome ir praktišką idėją, kurią pavyks įgyvendinti.
– Kokia ta idėja? Labai įdomų, pristatykite.
– Esame dėkingi žmonėms, kurie eina į filmą, nes pusę surinktų pinigų, kuriuos už bilietus gaus VšĮ „Sengirė“, bus skirta miškams pirkti. Tai bus privati fondo nuosavybė ir to miško niekas negalės iškirsti. Rudenį pakviesime dar kartą prisidėti ir žmones, ir įmones prie tokio miško įsigijimo. Dabar turime surinkę apie 20 tūkst. eurų miškui pirkti. Žinoma, užteks tik 3–4 hektarams. Bet tai yra ženklas, kad ne valstybė, ne kaimynas, o mes patys galime prisidėti prie miškų išsaugojimo.
– Kertant miškus naikinamos ir gyvūnų rūšys. Kurioms kilęs didžiausias pavojus?
– Sengirėje ir ūkiniame miške gyvūnų rūšių skaičius skiriasi dešimtimis kartų. Tačiau sengirėje yra dešimtys tūkstančių organizmų, taigi kad sužinotume, kokios rūšys yra nykstančios, reikia daryti tyrimus. Tačiau yra vienas toks pavyzdys – juodieji gandrai. Šių paukščių Lietuvoje peri net 20 proc. viso pasaulio populiacijos. Mes esame tiesiogiai už juos atsakingi. Remiantis tyrimais, nuo nepriklausomybės pradžios juodųjų gandrų Lietuvoje vis mažėja – daugiausia dėl miškų kirtimo, nes juodasis gandras yra didžiulis paukštis ir jam reikia didžiulių medžių, kad galėtų sau lizdą susisukti. Be to, šie paukščiai medžioja tik miškuose, pelkėse ir upeliuose.
– Kuo juodasis gandras skiriasi nuo baltojo, kuris dažnai matomas netoli sodybų?
– Juodieji gandrai yra visiški slapukai, savo lizdus slepia, užkiša. Juos labai retai kas pamato, jei nėra gamtininkai. Be to, jie jautrūs aplinkos trikdymui.
– Filmavote ir po vandeniu. Kokie įspūdžiai, potyriai, emocijos?
– Nebuvo lengva. Vanduo nėra ta įprasta būsena žmogui, nes esi priklausomas nuo technikos. Teko išmokti nardyti ir filmuoti nuskendusius medžius 25 metrų gylyje. Įsivaizduokite, jei vasarą virš vandens yra apie 25 laipsnius šilumos, panėrus į 10 metrų gylį jau prasideda visiška tamsa, turi pasišviesti sau kelią. Panėrus giliau aplinkos temperatūra tampa apie 3 laipsnius Celsijaus. Pavyzdžiui, automobilio padangos slėgis yra apie 2 atmosferas, o 25 metrų gylyje – apie 3,5 atmosferos.
Plaukiant po vandeniu ežere matomumas yra apie 3 metrus ir labai sunku orientuotis, rasti tuos medžius ir juos nufilmuoti. Tie potyriai nėra malonūs – šalta, esi suspaustas, plauki su 40 kg įranga. Nugarą taip paskausdavo, kad rodėsi, jog jau pelekas kalasi.
– Filmas pirmiausia apkeliavo pasaulį, dalyvavote festivaliuose. Kokie įspūdžiai iš užsienio, kur buvo parodytas filmas?
– Jei prieš aštuonerius metus manęs būtų paklausęs, kur norėčiau parodyti filmą – tai būčiau sakęs IDFA. Tai didžiausias pasaulyje dokumentinių filmų festivalis, vykstantis Amsterdame. Ir mes į jį pakliuvome. Iš 800 atsiųstų filmų buvo atrinkta 12. Tai yra labai gerai, nes į tokį festivalį svarbu pakliūti, mat į jį suvažiuoja programų kūrėjai iš kitų festivalių. Todėl vien iki liepos laukia net 8 pasirodymai užsienyje – Vokietijoje, Italijoje, Izraelyje, Australijoje.
– Kiek dar bus rodomas filmas ir kur jį galima jį pamatyti?
– Filmas bus rodomas tol, kol į jį eis žiūrovai. Kino teatruose jį dar galima pamatyti. Norinčius sužinoti, kur ir kada rodomas fimas, kviečiu užeiti į interneto svetainę sengirė.lt. Ten galima rasti visą informaciją.
– Ką darysite toliau? Ar turite naujų kinematografinių svajonių?
– Bus kuriama interaktyvi „Sengirės“ platforma. Kiekvienas filmą galės kurtis sau. Atsivertus interneto puslapį, bus galima naršyti miške, žiūrėti erdvinius vaizdus, klausytis garsų ir gauti informaciją. Ją planuojame sukurti per penkerius metus. O per tą laiką galbūt atsiras ir koks kitas naujas projektas, kad ir koks mažiukas netyčiukas.
– Ačiū už pokalbį.
