Upės žolių augimo sparta priklauso nuo vandens lygio ir deguonies kiekio. Lietingais metais, kai vandens lygis būna aukštesnis, augalai veša prasčiau, o nusekusioje upėje jie suželia daug sparčiau.
Karščių nualintoje Šešupėje ties miesto centru beveik nebeliko srovės. Meldų džiunglėse sukiojasi gulbės, ramiai plaukioja antys su ančiukais.
Per senosios – privatizuotos – užtvankos šliuzus jau seniai nebešniokščia vanduo.
Pašešupys yra mėgstama marijampoliečių pasivaikščiojimo vieta, todėl pastaruoju metu daugelis piktinosi, kad per žoles nebematyti upės vagos.
Marijampolės savivaldybės aplinkosaugos specialistas Jonas Kurtinaitis teigė, kad upės augalų negalima šienauti, kol peri paukščiai ir neršia žuvys.
Šiomis dienomis Šešupėje jau burzgia žoliapjovė, upės dugnu riedanti lyg akmenuotu vieškeliu, nes plaukti nepakanka gylio.
„Žolės šienaujamos nuo senosios užtvankos iki Sūduvos gimnazijos, maždaug tris kilometrus. Ši upės atkarpa labai nusekusi, vietomis vandens tėra iki čiurnų, tik nuo seno esančiose maudyklose giliau.
Žoliapjovė yra amfibijos tipo: jei giliau, ji plaukia, seklesnėse vietose rieda dugnu. Nusekusioje upėje užkliuvę už akmenų dažniau lūžta žoliapjovės dantys.
Nupjauta žolė kraunama ant kranto, o vėliau išvežama kompostuoti. Už miesto upėje yra pastatyti tinklai, kurie sugaudo nupjautų augalų liekanas“, – apie kasmetį Šešupės šienavimą pasakojo J.Kurtinaitis.
Aplinkosaugininkai tvirtina: sužėlusi augalija upei jokios žalos nepadaro. Vandens telkiniai miestų ribose šienaujami dėl estetinio vaizdo.
