Važiuojant keliu iš Mažeikių Skuodo link, pravažiavus Mažeikių miesto ribos ženklą netrukus ženklai parodo kryptį į Kurmaičių gyvenvietę, o taip pat ir senojo tilto statinių komplekso link.
Laikydamiesi pagrindinio kelio ir nuorodų vos už kelių kilometrų pasieksite Ventos upę ir jos krantus jungiančius geležinkelio tiltus – naująjį, prieš kelis dešimtmečius statytą, ir senąjį geležinį – tarsi vaiduoklį bei dvi sargines šalia jo.
Medinius tiltus per Ventą statė kelis kartus
Pirmasis, dar medinis, Mažeikių geležinkelio tiltas per Ventą pastatytas apie 1871-1873 m. tiesiant geležinkelį Liepoja – Romnai, per Lietuvos teritorijoje esančius Mažeikius, Šiaulius, Radviliškį, Kaišiadoris, Vilnių, Naująją Vilnią ir Šumską su atšaka nuo Radviliškio iki Daugpilio.
Kaip pasakojo istorikė ir paveldosaugininkė Aida Stankevičiūtė, tai buvo strategiškai svarbios geležinkelio linijos, norint padidinti carinės Rusijos eksportą ir importą per vienintelį neužšąlantį Liepojos uostą ir atverti kelią Ukrainos grūdų pardavimui į Vakarų Europą.
Tiesiant geležinkelį per upes nusidriekė tiltai, prasidėjo reguliarus traukinių eismas. Ilgainiui, dėl atsirandančių galingesnių ir sunkesnių riedmenų buvo keičiama skaičiuojamoji apkrova geležinkelio tiltams, tad ir tiltai buvo perstatomi. Prie Mažeikių esantis tiltas apie 1904-1905 m. buvo pakeistas kitu, gerokai tvirtesniu mediniu tiltu.
Per karą reikėjo itin tvirtų tiltų
Aplink Mažeikius tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metu vyko mūšiai. 1915 m. balandžio mėn. vokiečių kariuomenė kaudamasi su Carinės Rusijos kariais sudegino netoliese buvusios Pumpurų geležinkelio stoties namą, prekių sandėlį ir, susprogdinę šalia esantį medinį geležinkelio tiltą per Ventą, pasitraukė į Ylakius. Pirmojo tilto liekanos matomos po dabartiniu tiltu.
„Mažeikiuose senasis metalinis geležinkelio tiltas atidarytas tik apie 1918 metus, po to, kai šalia stovėjęs medinis tiltas 1915-iasiais buvo susprogdintas. Nors tai buvo karo pabaiga, tiltą ir sargines pradėjo statyti vokiečiai, tuo metu užėmę visą dabartinės Lietuvos teritoriją.
Nors karo pabaigoje jau buvo prasidėjęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, vokiečiai tiltą vis tik pabaigė statyti, mat dar tikėjosi čia būti ir stiprino pafrontę“, – sakė pavelgodaugininkė A. Sinkevičiūtė.
Todėl vokiečiai atsivežė savo geležines tilto santvaras, pastatė du storasienius bokštus su visą perimetrą dengiančiomis šaudymo angomis. Antrojo pasaulinio karo metu tiltas buvo labai stipriai saugomas, jo strateginė svarba buvo itin didelė.
Tilto ir sarginių kompleksas – saugomas
Išlikusių istorinių statinių kompleksą Kurmaičiuose sudaro geležinkelio tiltas, rytų ir vakarų sarginės. Anksčiau tiltas vadinosi Pumpurų tiltų, nes buvo netoli Pumpurų geležinkelio stoties.
2007 metais Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė, kad tilto kompleksas yra Nekilnojamoji kultūros vertybė. Vertingosios šio komplekso savybės yra tūrinės erdvinės kompozicijos – kniedytas plieninis santvarinis vieno tarpatramio tiltas su dvejomis sarginėmis tilto pietryčių ir šiaurės vakarų kampuose. Tilto laikančiosios konstrukcijos – keturios tašyto rustuoto akmens mūro atramos su betoniniais karnizais.
Dvi abiejuose krantuose esančios sarginės – mūrinės, raudonų plytų, 4 aukštų, bokštinės, su tašyto akmens konstrukcijos cokoliu, kapitalinės sienos ir sienų angos su pleištinėmis mūro sąramomis, sienų storis apie 1 metrą.
Sarginėse ir gyveno, ir sandėliavo
Kaip pasakojo Mažeikių muziejaus istorikas Vytautas Ramanauskas, senasis išlikęs geležinkelio tiltas per Ventą buvo naudojamas viso sovietmečio metu, iki kol XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje nebuvo pastatytas naujas gelžbetoninis geležinkelio tiltas.
„Sovietiniais laikais kai kurie geležinkeliečiai tose sarginėse gyveno, dar vėliau pastatai buvo naudojami ir kaip sandėliai. Vėliau tos sargybinės buvo apleistos ir buvo naudojamas tik tiltas“, – teigė V. Ramanauskas.
Pasak V. Ramanausko, nors išlikusių sarginių mūro sienos išvarpytos kulkų ir mena aktyvius karo veiksmus, jokių didesnių radinių nuo karo laikų aplink teritoriją nebuvo rasta. „Nebent dabartiniai nelegalūs lobių ieškotojai yra ką nors radę, tačiau mums tai nėra žinoma“, – sakė istorikas.
Statė netaupydami, bet išliko nedaug
Kaip teigė paveldosaugininkė A. Sinkevičiūtė, karų metu tiltai dažnai buvo sprogdinami, todėl jų išlikusių turime nedaug.
„Senasis nebenaudojamas Mažeikių geležinkelio tiltas yra apleistas ir tarsi užmirštas, nors vertas dėmesio ir išsaugojimo. Senieji Lietuvos geležinkelio tiltai dažniausiai yra su metalinėmis kniedytomis perdangomis ir akmeninėmis atramomis“, – teigė A. Sinkevičiūtė.
Statant šiuos tiltus, nebuvo taip griežtai laikomasi ekonomiškumo, todėl to laikotarpio tiltai pastatyti su didele patvarumo atsarga, yra vertingi paveldo objektai.
„Karo metais tokie tiltai buvo tipiniai, standartiniai projektai, pritaikomo prie aplinkos – pailginami ar patrumpinamas pagal poreikius. Toks buvo tiltų inžinierių darbas.
Konstrukcijos – vokiškos santvaros, tad karo metais geležinkelio tiltai per upes Mažeikiuose, Kėdainiuose ir Jonavoje buvo beveik identiški“, – pasakojo istorikė.
Anot jos, XIX a. Europos architektūra patyrė žymias statybos technikos permainas. Industrinė revoliucija ir staigus pramonės augimas buvo stipri paskata naujoms konstrukcijoms atsirasti. Naujų tiltų statyboje plačiai pradėtas naudoti metalas.
Lietuvos teritorijoje metalinių tiltų statyba ypač plačiai paplito pradėjus tiesti geležinkelius. Tuo metu geležinkelis buvo techninės pažangos stebuklas, ši nauja transporto priemonė paveikė ekonominį šalies gyvenimą.
Per Antrąjį pasaulinį karą Mažeikių geležinkelio tiltas stipriai nenukentėjo. Po karo, sovietmečiu, daugelį metų jis buvo aktyviai naudojamas.
Žmonių pasakojimai – nejaukūs
Vietiniai kalba, kad dvi tilto sarginės gali būti sujungtos požeminiais tuneliais po žeme ir po upe. Anot paveldosaugininkės A. Sinkevičiūtės, taip gali būti, tačiau tai patvirtintų arba dokumentai, kurie galimai neišlikę, arba archeologiniai kasinėjimai.
„Jokių dokumentų ar brėžinių, liudijančių apie tunelius po Ventos upe ir jungiančius sargines – nėra. Gal būt galima rasti archyvuose Maskvoje, kur visi dokumentai išvežti. Tačiau tunelių versija tikėtina, mat tos sarginės ir tiltai buvo labai svarbūs strateginiai objektai, tad ir apsauga galėjo būti labai didelė, galėjo būti ir įrengtos slėptuvės“, – sakė istorikė A. Sinkevičiūtė.
Anot jos, nors ir buvo atlikti konservavimo projektai, tačiau jokie archeologiniai tyrimai nebuvo daromi. „Juk tai kainuoja didelius pinigus, tam reikalingas finansavimas. O kad kas neišdraskytų tų bokštų ir tilto, tai ir užkonservavo – langus užkalė, duris užvirino“, – teigė paveldosaugininkė.
Tad nieko nuostabaus, kad tokios vietos, ypač, lengviau prieinamos, kelia didelį žmonių susidomėjimą. Ypač, jei vieta apgaubta mistiškų pasakojimų.
Vietiniai žmonės netgi tiki, kad prie tiltų vaidenasi, o vakarais galima išvysti kareivių dvasias, išgirsti šūvių garsus. Kalbama, kad šalia tilto buvo sušaudyti keli tūkstančiai žmonių.
Tad kai sumanysite atvykti pasigrožėti šiuo tilto ir sarginių kompleksu, atminkite šios vietos istoriją.
Žemaitijos metai
Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl 2019-aisius nuspręsta paskelbti Žemaitijos metais. Portalas lrytas.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo savitu kraštu, atrasti stulbinančias Žemaitijos vietoves, pažinti žymiausius žemaičius ir net ėšmuokt žemaitėškā rokoutėis. Pasinerkite į vasaros nuotykius, istorijas ir pramogas interaktyviame Žemaitijos žemėlapyje kartu su lrytas.lt!
