Atvykėliams siaubą kelia pasakojimai apie piltuvo formos įgriuvas, o su tuo susigyvenę vietiniai šmaikštauja apie žemės tuštumų keliamus pavojus.
Karstiniai ežerai – gamtos išdaiga
Nuo Kirkilų apžvalgos bokšto Biržų rajone atsiveria niekur kitur neregėtas vaizdas – karstiniai ežerėliai. Čia pat ir aplinkinės sodybos, dirbami laukai bei kaimas.
Įspūdis tuo labiau pavergia žinant, kad ten, apačioje, unikali gamtos išdaiga – žemės įgriuvos, vandens sujungtos į bendrą ežeryną.
Saulėtą dieną šių smegduobių vandenyje atsispindi medžiai, lankytojų figūros, grimztantį laivą primenantis apžvalgos bokštas. Ežerėliuose nardo žuvų pulkai, plaukioja gulbių šeimynėlė – baltaplunksniai tėvai ir pilki jaunikliai. Į mažylius besispitrijančią korespondentę gulbinas piktai apšnypščia.
Taip pat nedraugiškai gražuolis gulbinas reaguoja ir į vaikus, su mamomis sustojusius ant tilto. Moterys papasakoja, kad jos yra biržietės ir kartkartėmis atvažiuoja į Kirkilų kraštovaizdžio draustinį pailsėti nuo miesto triukšmo, pasimėgauti gamta.
Bet dar daugiau Kirkiluose – latviškai šnekančių turistų. Jie atvykę autobusu.
Ne pramogoms, o gamtai pažinti
Biržų regioniniam parkui vadovaujantis Kęstutis Baronas aiškina, kad Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje negalima pasitiesti pledų ir užkandžiauti, degintis. Bet kiekvienas gali prisėsti medžių paūksmėje ant suoliuko, pasiklausyti paukščių ar žiogų.
Draustinis skirtas ne pramogoms, o gamtai pažinti.
Įspūdingai gaiviai jis atrodo pavasarį, spalvingai – rudenį. Ypač gražu žiemą, kai iškrinta sniegas.
K.Baronas pasakojo, kad karstinių ežerėlių Kirkiluose – ne mažiau nei trisdešimt. Vandens sujungtų ir pavienių.
Smegduobių skersmuo gali siekti apie 35 metrus. Tai gamtos stebuklas, taip pat būdingas Pasvalio rajonui ir kaimynams latviams, ypač Skaistkalnės rajonui.
Vanduo lyg pienas
K.Baronui pasisekė plika akimi išvysti, kaip archajinio laikotarpio gyventoja – egzotiškoji purpurinė sieros bakterija nudažė smegduobės vandenį raudona spalva.
Dėl šio unikalumo ežerynas įtrauktas į Europos Sąjungos saugotinų teritorijų tinklą „Natura 2000“. Tokių bakterijų dar randama Italijoje.
Lyg bičių spiečiai – vienas, antras, trečias – K.Barono akyse į rausvus debesėlius yra būriavęsi smulkūs gyviai dafnės.
Viena iš smegduobių ypatinga dėl vandens spalvos. Pavasarį jis būna visiškai skaidrus, vasarą – nešvariai pilkas, o yra buvęs baltutėlis lyg pieno puta. Kodėl – nežinoma.
Kitas ežerėlis neužšąla net per didžiausius šalčius. Bet čia priežastį galima nuspėti, turbūt jame daug šaltinių.
Latviai dairosi pirties
Kitų regionų gyventojams pasakojimai apie prasiveriančią žemę kelia siaubą. Kaip įmanoma su tuo susigyventi?
K.Baronas aiškina, kad smegduobės rajone glemžėsi pasėlius, kopūstus, per jas virto statiniai, įgriuvose strigo kombainų, traktorių ratai. Karvės oloje, kaip pasakojama, pražuvo karvė, o gal tai tik legenda.
Bet niekur nėra parašyta, kad į smegduobę būtų įgarmėjęs ir pražuvęs žmogus.
„Matyt, Aukščiausiasis saugo. Ir žmonės saugosi, šiose vietovėse niekas niekuomet nelinki: „Kad tu prasmegtum.“ Supykus liežuvį geriau prikąsti, nes baisusis palinkėjimas gali išsipildyti“, – pasakojo K.Baronas.
Betgi karstinio reiškinio pavadinimas daugeliui asocijuojasi su mirtimi. Galbūt jis reiškia: bėk nuo įgriuvos, nes ji taps karstu?
Regioninio parko direktorius ramina, kad viso labo tai tik žodžių žaismas. Šio geologinio proceso terminas kilęs nuo Karsto regiono Slovėnijoje pavadinimo.
„Kai atvyksta latviai ir pasakoju apie karstinius reiškinius, jie ima gūžčioti ir dairytis, kuo čia dėta pirtis. Mat šį pavadinimą supranta kaip žodį „karštas“. Arba nustebę klausinėja, nejaugi žemės įgriuvos būna karštos“, – pasakojo K.Baronas.
Neaišku, kada žemė prasivers
Korespondentei pasiteiravus, ar stovėti Kirkilų draustinyje, tarp karstinių ežerėlių, yra visiškai saugu, K.Baronas juokiasi, kad neaišku, kada bus pasaulio pabaiga. Neaišku ir kur bei kuomet gali prasižioti smegduobė.
Juk čia visur po kojomis yra tuštumų.
„Atvykę į regioninio parko lankytojų centrą mašiną palikote netoliese, aikštelėje? Jūsų laimė, kad grįžę automobilį ten pat radote, o ne smegduobės dugne“, – vis dar šmaikštauja K.Baronas.
Juokai juokais, bet regioninio parko teritorijoje per metus atsiveria nuo 10 iki 20 naujų įgriuvų.
Geologai padarė 35 metrų gylio gręžinį. Regioninio parko lankytojų centre, viename iš stendų, jie supylė į specialias talpyklas tai, ką rado – gipsą, akmenis, dolomitą, klintis.
„Vanduo pasaulyje pats galingiausias. Jis gali pragraužti netgi marmurą, tai ką kalbėti apie dolomitą? Geologų gręžinio pavyzdys parodo tuštumas gręžinyje. Tik laiko klausimas, kada ten būtų atsivėrusi duobė“, – aiškino K.Baronas.
Europoje jauniausi ežerai
Dauguma vietinių gyventojų prie smegduobių pripratę. Kirkiluose jaunimas maudosi karstiniuose ežeruose. Vanduo švarus, tai negi važiuosi šešis kilometrus iki Širvėnos ežero?
Tik krantai statoki, nes karstinės įgriuvos – piltuvo formos. Maudydamiesi gyventojai jaučia didelį vandens temperatūros skirtumą. Smegduobės gylis siekia ir daugiau nei šešis metrus.
K.Baronas stebėjosi, kad turistai dažnokai klausia, kaip nebaugu gyventi karstinių reiškinių vietovėse.
„Jiems atsakau pats klausdamas, ar jie mus pas save priims? Žemėje niekur nėra laisvos vietos. Žmonės gyvena dykumose, kur smėlis ir alinantis karštis. Taip pat gyvena nepereinamose taigose, kur meškos ir uodai. Net ledynuose gyvena. Nes ten šių žmonių gimtinė“, – kalbėjo K.Baronas.
Užtat gyvenant karstinėse vietovėse galima didžiuotis išskirtinumu.
„Ežerai yra gamtinės kilmės, atsiradę po ledynmečio. O štai karstiniai ežerėliai unikalūs tuo, kad atsivėrę galbūt vakar, o gal šiandien. Jie bent jau Europoje tai tikrai jauniausi“, – pasakojo K.Baronas.
Karvės oloje buvo rasta uoliena, kuriai 380 milijonų metų. Ar tai ne stebuklas, kad šiuos milijonus galime ranka paliesti?
Takai – ir vietiniams gyvūnams
Kirkiluose smegduobėmis nusėta kelių hektarų teritorija. Dar prieš du dešimtmečius vietovė nebuvo gausiai lankoma, o aplinka priminė džiunglynus. Karaliavo bebrai, statė užtvankas.
Biržų regioninis parkas ėmėsi darbų – išpjovė menkaverčius medelius, iškapojo krūmus, nutiesė medinius takus, pastatė pontoninius tiltus.
Į gamtos procesus kišamasi kuo mažiau, bet nenušienausi žolės metus kitus – ir krūmų tiek priaugs, kad vėl nei praeisi, nei ką gražesnio pamatysi.
Be to, takeliai pritaikyti neįgaliųjų vežimėliams. Sveikieji gal norėtų pasivaikščioti basi, bet daug kas bijo erkių.
Neskubomis žingsniuojant mediniu taku, ant jo užšoka driežas ir bėga priekyje. Uodega tik sukiojasi į abi puses!
„Matote, takais naudojasi ir vietiniai gyvūnai“, – šypsosi K.Baronas.
Jis kalbėjo, kad biržiečiai vis dar neįvertina savo vietovės unikalumo. Juk mieste naktį atvėręs langą gali girdėti, kaip dusliai baubia itin retas paukštis – didysis baublys.
