Iššūkio esmė yra įveikti tris nuostabaus grožio Velso viršukalnes per nustatytą laiką – 24 valandas. Laikas pradedamas skaičiuoti pradėjus žygį į pirmąją viršukalnę. Maršrutai, kurių yra ne vienas, yra laisvai pasirenkami. Keliavimo laikas tarp viršukalnių taip pat skaičiuojamas, įprastai keliaujama automobiliu.
Laisvės daug – iššūkį atlieki tiesiog dėl savęs ir taip, kaip nori. Net rezultatą interneto svetainėje fiksuoja pačios komandos. Viskas paremta tiesiog pasitikėjimu, dėl savęs, nėra tikslo kaip nors sukčiauti.
Trijų Velso iššūkio Viršukalnės yra šios – Snowdon (1085m), Cadair Idris (893m) bei Pen y Fan (886m). Pirmosios dvi yra Snowdonia nacionaliniame parke, trečioji – Brecon Beacons nacionaliniame parke. Kadangi viršukalnės yra nacionaliniuose parkuose, suprantama, vietovių gamta ypatingai graži.
Kalnai nėra patys aukščiausi – tai ne Everestas ar Monblanas, net ne Tatrai. Škotai net juokauja, kad tai kalvos. Nors ir jie patys negali pasigirti itin aukštais kalnais – jų aukščiausia viršukalnė Ben Nevis taipogi ne tokia ir aukšta – viso labo 1345m. Tačiau mums, lietuvaičiams net ir tokios „kalvos“ ir kalniukai suteikia galimybę pasimėgauti įspūdingais, neįprastais vaizdais.
Taigi, tai ne tik tam tikras fizinis iššūkis, bet ir puiki galimybė pasigrožėti gamta, vaizdus užfiksuoti fotografijose, kiek skubant jausti jauduliuką. Ir tuo pačiu gerai praleisti laiką su bendražygiais draugais.
Apie iššūkį sužinojau iš vieno iš būsimų bendražygių, slapyvardžiu Mario. Susipažinome socialiniuose tinkluose dalindamiesi kelionių, žygių patirtimi, įspūdžiais. Pats dažniau dalinausi dviračių žygių įspūdžiais, Mario labiau mėgo žygius pėstute (angl. „hiking“) kalnuose. Jaučiau, kad žygiai pėstute galėjo dar labiau paįvairinti laisvalaikį ir būtų nuostabu įtraukti ir juos.
Buvo keistas jausmas, kad lyg ir nebuvome pažįstami, bet besidalinant įspūdžiais jautėsi, kad esame bendraminčiai. Taip su juo ir kitais draugais įšsiruošėme į šį ir ne vieną kitą iššūkį bei žygį.
Iššūkis prasidėjo anksčiau nei pradedant įveikti viršukalnes Velse. Be jo juk reikia ir viską susiorganizuoti, nuvykti iki pačio Velso. O ir gyvename atskirose vietovėse (aš – Londone, kiti draugai kiek už Londono, Mario ir dar kiti draugai ir visai nuotoliau). O ir Velsas dar už panašiai trijų šimtų kilometrų.
Taigi yra nemaži atstumai, organizaciniai dalykai. Tačiau siekiant iššūkių ir ieškant būtų kaip aktyviai praleisti laiką, tai nėra didelė problema.
Taigi, susirinkome iš skirtingų kampelių, kas su kuo pakeliui ir dar naktį atvykome į Velsą. Laiką planavome taip, kad užlipus į pirmą viršukalnę, Snowdon, pradėtų švisti. Ne paslaptis, kalnai saulėtekio ar saulėlydžio metu gražiausi.
Bendrai tai vienas gražiausių reiškinių. Kas be ko, užfiksuoti vaizdus, visi turėjome kas fotoaparatus, kas mobilius telefonus, kurie šiais laikais taip pat sėkmingai padaro puikias nuotraukas.
Kadangi kiek taupėme laiką, visgi tai ir laiko iššūkis, pasirinkome Pyg Track kelią. Tai gan nesudėtingas ir kiek trumpesnis nei kiti kelias, vedantys į Snowdoną. Bet kartu pakankamai vaizdingas, nuo kurio net matosi ežeras. Taigi, besišnekučiuodami per panašiai pusantros valandos užlipome į pirmąją viršukalnę.
Buvo šalta, temparatūra netoli nulio, o pučiantis vėjas šalčio pojūtį tik stiprino. Užlipome prieš pat tekant saulei, dar tamsoje. Tuo pačiu užslinko didžiulė žemų debesų banga, kuri liko kiek žemiau viršukalnės.
O horizonte virš debesų pasirodė raudona saulės linija. Vaizdai tiesiog pakerėjo, galite tuo įsitikinti iš padarytų nuotraukų. Likome tiesiog be žado ir negalėjome nustoti fotografuoti.
Kaip nuostabu dieną pradėti taip! Žiūrėjau su šypsena ir jauduliuku, kaip gi tai nuostabiai gražu! Nesinorėjo niekur eiti toliau, bet reikėjo, nes visgi dalyvavome iššūkyje. Lipant žemyn toliau žaidė debesys, formavo neįtikėtus vaizdus. Vėlgi, daugybė, daugybė įspūdingų vaizdinių ir prisiminimų, kuriais dalinuosi ir su jumis.
Vėliau nuvykome į antros viršukalnės, Cadair Idris, papėdę. Tai visiems buvo naujas kelias. Jis pakerėjo aplinkinių miškų rudeniška gamta. Vaizdai buvo tiesiog ypatingi, pernoko visus lūkesčius.
Lipant link viršūnės, užslinko rūkas, kuris viską dar paįvairino. O viršukalnėje radome nediduką namelį, kuriame trumpam prisiglaudėme. Vėlgi, buvo kiek šalta. Grįžome kiek kitu keliu, nulipę statoku skardžiu ir praeidami ežerą. Labai džiaugėmės atrastu naujuoju keliu bei įspūdžiais.
Dar vėliau atvykome į Brecon Beacons nacionalinį parką, prie Pen y Fan viršukalnės papėdės. Atvykome jau beveik sutemus ir buvo kiek gaila, kad nebesugebėsime sutikti saulėlydžio, saulė jau buvo pasislėpusi už kalvų. Ėjome įprastu keliu, kuris didesnę kelio dalį veda tieisiog tiesiai.
Jei atvirai, tai bene nuobodžiausias kelias ir niekam niekakada nesiūlau juo eiti, ir pats neinu! Ypač kai sutemo ir nesimatė aplinkinių vaizdų, tik prožektorių apšviestas kelias. Užlipę vėlgi pamatėme nuostabiai gražų, žvaigždėtą dangų. O ir kelias palapines, kurių... pagal parko taisykles ten neturėtų būti.
Bet keliautojai keliautojus supranta ir sutaria, kad jie šaunuoliai, gerai leidžia laiką.. Dar reikėjo nulipti žemyn, bet jau jautėme, kad iššūkis beveik atliktas. Pamažu grįžomoe prie automobilių ir pasisveikinome vieni kitus, kad mes ir tai padarėme. O gamta padarė viską, ką galėjo – sąlygos ir metų laikas buvo tiesiog nepakartojami.
Tai yra vienas iš trijų žinomų panašių Jungtinės Karalystės iššūkių. Pėstute įveikėme virš 30km. Automobiliais, įskaičiavus ir nuvykimo kelią, apie 800-1000km, priklausomai kam kur reikėjo grįžti. Pačiame iššūkyje užtrukome kiek mažiau nei 20 val.
Be šio iššūkio yra ir Yorkshire Dales iššūkis, kuriame taip pat įveikiamos trys kiek mažesnės Yorkshire viršukalnės, o įveikus nueinama apie 40km. Taip pat yra garsusis nacionalinis Jungtinės Karalystės iššūkis, kurio viršukalnės – trys aukščiausios Jungtinės Karalystės regionų viršukalnės (Škotijos, Anglijos bei Velso).
Su draugais įveikėme ir juos. Bet tai yra atskiros istorijos, pasakojimai, kuriais pasidalinsiu kituose straipsniuose. Jie verti to – iš anksto pasakysiu, kad įspūdžiai buvo tokie, kurių nepamiršime visą gyvenimą. Ypač kai naktį kalnuose užtklupo didelė audra. Bet kaip minėjau, tai bus kiti pasakojimai.
Apie mane
Esu IT specialistas, gyvenu ir dirbu Londone. Gyvenu aktyviai, turiu nemažai hobių, veiklų – tokių kaip važinėjimą dviračiu, bėgimą, jogą, keliavimą, muzikos klausymąsi ir kitų. Ypatingai mėgstu iššūkius, kurių metu mėgaujuosi naujomis patirtimis, vaizdais.
Įvairūs iššūkiai man yra varikliukas, be jų gyvenimas atrodytų tiesiog pilkas. Todėl iššūkių ne tik kad nevengiu, bet netgi kaip tik provokuoju, kad jie gyvenime atsirastų. Stengiuosi išnaudoti laiką, naudotis galimybės ir jas kurti. Kadangi turiu nemažai veiklų, stengiuosi gerai ir aktyviai leisti laiką – keliauti, ieškoti, šypsotis žmonėms, šnekinti juos, džiaugtis net mažiausiais dalykais ir atradimais. Tokį matau teisingą gyvenimo būdą.
Gyvenimas, ypač gamta, mums nepagaili pačių nuostabiausių akimirkų. Tereikia jomis pasinaudoti, pagal galimybes gyventi aktyviai. Ir svarbiausia – gyventi ir žiūrėti plačiai atvertomis akimis, būti smalsiems, ieškoti, augti, nebijoti iššūkių. Toks gyvenimas pilnas jaudulio. Prisimenate jauduliuką vaikystėje? Argi nebuvo šaunu? Ar kiek nepamiršote kas tai yra? Gera žinia, kad to vėl galima išmokti ir taip gyventi. Gyvenimas yra tiek puikus, kiek jį pasidarome patys. Savo pasakojimais bandysiu tai perteikti ir tikiuosi vienas, kitas ras ką iš to pasiimti.
Jei norite, galite pasekti mano Facebook profilį, gal net tapti draugais. Nemažai keliauju, dalinuosi įspūdžių fotografijomis ir pamąstymais.
Taip pat pradėjau Londono Tower Bridge tilto Facebook projektą. Dažnai anksti ryte pravažiuodamas dviračiu fotografuoju garsųjį Tower Bridge tiltą. Jis kasdien vis kitoks, savaip, ypatingai gražus. Ypač gražus rytais tekant saulei. Projektą pradėjau, nes dalinausi fotografijomnis ir jos daug kam paliko nemažą įspūdį. Taigi noriu tai parodyti visiems.
