Trumpai apie šalį. Islandija – geologinių kontrastų sala, turinti didžiausius ledynus Europoje, 35 aktyvius ugnikalnius, apie 800 šiltų versmių, daugybę įspūdingų krioklių, slėnių. Dėl savo kontrastų ne be reikalo vadinama ledo ir ugnies šalimi. Reljefas savotiškas, turbūt pagrįstai dažnas šią salą pavadina Marsu. Ypač, kai dažnai juntamas sieros kvapas.
Plotu Islandija ne tokia ir maža, kaip galėtum pagalvoti – ji trečdaliu didesnė už Lietuvą. Tiesa, dideliu gyventojų skaičiumi pasigirti negali – jų tik kiek daugiau nei Kaune. Dar vadinama šviesos ir tamsos šalimi, kadangi vasarą šviesu vos ne ištisą parą, tuo tarpu trumpiausią metų dieną – vos 4 valandas.
Islandijos grožis vertinamas visame pasaulyje – ji susilaukia nemažai turistų ne tik iš Europos, bet ir Kanados, Amerikos, Azijos šalių, net iš tokių tolimų kraštų kaip Australijos. Šalį itin mėgsta fotografai, filmų kūrėjai – dažnai šalis įvardinama kaip mėgstamiausia.
]Ne vienas, apkeliavęs pasaulį ir matęs išties daug, galiausiai pasirinko salą ir joje net ir apsigyveno, apie ką pagalvoju ir aš. Na, bent kuriam laikui. Saloje filmuota ir nemažai garsiojo serialo „Sostų karai“ scenų.
Beje, rašant straipsnį kaip tik atidariau vieną keliautojų grupių ir radau apklausą apie gražiausią lankytą šalį. Vėlgi, viršūnėje neatsitiktinai karaliavo Islandija. Atrodytų keista, kad šalis vėjuota, dažnai niūri, šalta (vasarą temperatūra pakyla viso labo iki 20 laipsnių), bet netgi be visų šių trūkumų gauna tiek daug turistų simpatijų.
Keliauti reikia atsargiai
Keliaujant įprastai siūlomi du pagrindiniai maršrutai – „Auksinis apskritimas“ bei „Žiedas“. Pirmasis yra vienos dienos kelionė, rekomenduojama keliaujant trumpesnį laiką. Tuo tarpu salą juosiančiam „Žiedui“, kurio ilgis virš 1300km, siūloma ir 10-14 dienų.
Tuomet aplankoma itin daug nuostabių Islandijos vietų. Šią kelionę rekomenduojama atlikti ne žiemą, o šiltesniais metų laikais, nes dėl oro sąlygų žiemą vairuoti gali būti sudėtinga ar netgi nepravažiuojama.
Orai šalyje būna net labai atšiaurūs. Dažnas stiprus vėjas, gausūs lietūs, sniegas. Kaip minėjau, nėra šilta net ir vasarą. O ir pavasaris, vasara – trumpi. Pavasaris, beje, ateina liepos mėnesį. Tačiau kartu nėra ir taip šalta kaip galėtumėt pagalvoti, nors Islandija tolėliau šiaurėje. Pasirodo, salą šildo šiltoji Golfo srovė.
Žiemą galimas gausus sniegas, ypač rytinėje dalyje, apledėję keliai. Todėl keliaujant žiemą rekomenduojama vykti keturiais ratais varomais automobiliais. Jei nuspręsite keliauti žiemą ir turėsite tikslą pamatyti daugiau, dėl ko turėsite įveikti nemažus atstumus, nepadarykite klaidos, kokią padariau aš – tai yra neišsinuomokite nedidukės mašinytės. Neslėpsiu, su ja daug vargau, o ir didelio saugumo išties nejaučiau.
Tačiau sąlygos sudėtingėjo jau nuvažiavus gan toli, buvo per vėlu kažką keisti. Teko matyti ir avarijų. Vietiniai dalijosi istorijomis, kad turistai kelionės metu sudaužo ir ne po vieną automobilį. Ypač pietinių šalių turistai, kuriems vairavimas žiemos sąlygomis nėra įprastas.
Minėjau, jog Islandijoje lankiausi du kartus – vasarą ir žiemą. Vasarą lankiausi daugiau vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse, važiavau „Auksiniu apskritimu“ bei dalimi „Žiedo“. Kelionės žiemą metu keliavau pietine „Žiedo“ dalimi. Atitinkamai šių kelionių vasaros ir žiemos nuotraukomis dalinuosi su jumis.
Daug lietuvių
Buvau maloniai nustebintas sutiktais tautiečiais, kurių šalyje pasirodė esama nemažai. Pirmoji pažintis įvyko ieškant nuomai automobilio (elementari pamoka man ir patarimas jums – rezervuokitės iš anksto, tuomet bus pigiau ir greičiau, mažiau streso).
Pradėjau pašnekesį su vienos automobilių nuomos konsultante, šalia kurios stovėjo ir mums talkino jos vadovas. Kurį laiką šnekučiavomės, įdėmiai klausiausi merginos akcento, kuris skambėjo rytų europietiškai. Galbūt lietuvaitė? Vyras paklausė manęs ar pats nebūsiu lenkaitis. Pasakė, nes mergina buvusi lenkaitė, galbūt tuomet būtų galima šnekėti lenkiškai. Pasakiau, kad lietuvaitis ir išaiškėjo netikėtumas – jis pats buvo lietuvis!
Tuomet prašnekome lietuviškai, mažiau formaliai. Jis pasiūlė nueiti dar į kitas nuomos įmones, ką ir padariau. Kitoje įmonėje sutiko kitas vyras, su kuriuo taip pat pasišnekėjom apie automobilių išsinuomojimo galimybes. Jis, pasirodo, taip pat esąs lietuvaitis. Papasakojau jam apie pašnekesį praeitoje įmonėje su lenkaite ir taip pat lietuvaičiu, pasijuokėme.
Jis mane nukreipė į automobilių paėmimo vietą, kur, pasirodo, irgi mane sutiks kita jo draugė lietuvaitė. Taip pat paminėjo, kad kitose nuomos įmonėse dirba daugiau lietuvaičių. Žodžiu, pradinė pažintis su Islandija buvo itin lietuviška.
Dar viena netikėta pažintis įvyko prie vietovės Dyrhólaey, kur užlipus ant kalniuko, atsiveria vaizdai į tamsius vulkaninės kilmės paplūdimius, skylėtas uolas, saleles jūroje bei besidaužančias į uolas bangas.
Taip pat matome uolas-trolius, kuriuos vietiniai vadina broliais troliais, nespėjusiais grįžti namo iki vėlumos ir sušalusiais. Pažintis įvyko žiūronais stebint dūžtančias dideles bangas. Ar stebėjote kaip dūžta didelės bangos?
Tiesiog negalėjau atsigrožėti – tai vyksta taip ypatingai, lėtai, lyg stebint sulėtintai. Stebėjau bangas, kaimynystėje stovinti moteris su vyru taip pat grožėjosi vaizdais. Moteriai pasiūliau pažiūrėti į bangas su žiūronais, ką ji ir padarė. Tuomet persimetėm keliais žodžiais apie Islandiją, keliones, vaizdus. Ir vėlgi paklausėme iš kur atvykę, o gal esame vietiniai?
Ir ką galvojate, moteris taip pat buvo lietuvė, gyvenanti Islandijoje jau daugybę metų bei dirbanti gide, kurią buvo labai malonu sutikti! Dar daugiau, jos vyras – islandas, IT specialistas, taigi tuo pačiu pašnekėjome keliais žodžiais ir apie IT Islandijoje. Moteris buvo labai maloni, paslaugi, kiek išgalėdama pakonsultavo mane kokius objektus aplankyti, kur apsipirkti, susirasti nakvynę.
Taip pat papasakojo apie bangas-žudikes, pavojus vaikščiojant uolomis bei prie jų. Taigi, nors mano kelionė nebuvo labai suplanuota (jei atvirai, planavau tik kryptį ir nieko daugiau), vis daugiau detalių pridėjo tiesiog eigoje sutikti žmonės. Dar maloniau, kai padėjo netikėtai sutikti tautiečiai. Ir argi neverta pašnekinti atsitiktinį žmogų? Vėl ir vėl įsitikinu, kad taip! Kviečiu tai daryti ir jus.
Su vietiniais – šilti santykiai
Šiltus prisiminimus paliko namai, kuriuose viešėjau dalį kelionės laiko. Šeimininkai buvo labai malonūs žmonės, pasakojo prieš eilę metų įsigiję patalpas, kurios buvo ūkinės. Patalpas pakeitė neatpažįstamai – namelis buvo itin jaukus, turėjo vitrininius langus, daugybę lempučių, dekoracijų, islandų kultūrai būdingų trolių. O už lango gražiai snigo, pūtė vėjas. Jausmas buvo lyg būtų Kalėdos. Su šeimininkais ir kitais svečiais juokavome, kad iki Kalėdų aplinkos tetrūksta tik eglutės ir kiek dekoracijų.
Kiti svečiai, amerikiečiai ir australai, buvo labai įdomūs, bendravimas buvo kultūringas, malonus. Šeimininkai itin šiltai, su didele meile, detaliai, pristatė pateikiamus pusryčius. Kelių rūšių duona, mėsos, jogurtas, pienas, net padažai buvo namų gamybos.
O ir pristatė taip gražiai, dėmesingai ir pagarbiai, jog pasijaučiau, lyg būtume prabangiame restorane. Viskas buvo labai skanu. O ir apie ūkį, Islandiją, požiūrį į gamtą, orus, gyvenimo būdą šnekėjo su didele meile. Buvo labai malonu pasisvečiuoti, tiesiog negalėjau šeimininkams nepadėkoti už tokį išskirtinį dėmesį ir šiltumą.
Tikslas – Šiaurės pašvaistė
Labai tikėjausi pamatyti Šiaurės pašvaistę – tai buvo vienas kelionės tikslų. Išties nuoširdžiai galvojau, kad man sekasi ir per šias penkias dienas ją neabejotinai pamatysiu! Tam reikia giedro dangaus, didesnio saulės aktyvumo, tamsos bei šiek tiek kantrybės.
Nežinojau, kaip vyksta pašvaistės stebėjimas. Naiviai galvojau, kad jei saulės aktyvumas prognozuojamas aukštokas (4 ir aukštesnio lygio), dangus giedras, tuomet išeisi naktį į lauką ir didelėmis akimis stebėsi pašvaistę. Bet tai buvo naivu.
Pasirodo, reikia apsiginkluoti ir kantrybe, laukti, bei... tikėtis sėkmės. Taigi, nemažą dalį nakties stebėjome, laukėme. Man šis laukimo ir žiūrėjimo į dangų jausmas kažkuo priminė Naujuosius metus ir pirmų fejerverkų laukimą danguje.
Tiesa, su pašvaiste sėkmė nėra negarantuota, nepasisekė ir mums. Prie krioklio laukė ir nemažai kitų automobilių, bet palaipsniui nemažos jų dalies kantrybė išseko ir publika nieko nepešusi pradėjo skirstytis. Galbūt kitą kartą...
Kadangi pašvaistės išvysti neteko ir dėl to asmeninėmis pašvaistės fotografijomis ir įrašais pasidalinti negalėsiu, pasiūlysiu pažiūrėti filmuką, kuriame matomas neapsakomas pašvaisčių grožis. Kas įdomu, tai kad šiame filmuke yra nufilmuotas epizodas ir prie Skógafoss krioklio, prie kurio laukėme pašvaistės.
Todėl bent iš filmuko galima įsivaizduoti kaip viskas galėjo atrodyti. Beje, pastebėsiu, kad šis krioklys turbūt vienas žinomiausių, jei ne žinomiausias Islandijoje. Taip atsitiktinai pasisekė, kad ir apsigyvenome visai arti šio krioklio, net vandenį gėrėme iš vandentiekio, kuris tiekia švarų šio krioklio vandenį.
Taip pat sužinojau, kad garsusis ugnikalnis Eyjafjallajökull, išsiveržęs 2010 metais ir išderinęs lėktuvų skrydžius, buvo visai netoli gyvenamos vietos. Kaip minėjau, Islandijoje yra 35 aktyvūs ugnikalniai, todėl jei nuspręsite pabuvoti Islandijoje, neatmeskite galimybės, kad nuostabia Islandija jums gali tekti pasigrožėti ir ilgiau nei manėte, nes tarptautinis oro uostas Islandijoje visgi tėra vienas.
Pašvaisčių filmuko nuoroda:
Įkvėptas nuostabių Islandijos vaizdo klipų ir besipraktikuodamas darbui su vaizdo medžiaga, sukūriau ir kiek kitokią šio filmuko versiją. Jei kam įdomu, kreipkitės asmeniškai per mano feisbuko paskyrą.
Įspūdžiai – neišdildomi
Daug dalykų paliko įspūdį. Slenkantys ledynai, jų uolos, kriokliai, apšalę varvekliai, ledo gabaliukai – deimantai, paplūdimyje ir daug viso kito. Buvo nuostabu važiuoti keliu, pučiant besikeičiančiam, stiprokam vėjui. Vėjas su nedidele pūga greitai kirsdavo kelią tai iš vienos pusės, tai iš kitos, dažnai regis lyg valytų priešais tave kelią.
O kartais pavydavo iš paskos ir kurį laiką važiuodavau pūgos maiše. Buvo taip gražu ir ypatinga, atrodė lyg pūga ir vėjas žaidė, negalėjau tuo atsigrožėti. Sąlygos buvo sudėtingos – kelias buvo paklotas ledu, šiek tiek sniego, tačiau besišypsodamas filosofiškai juokiausi, kad vėjas, valydamas kelią, man padeda, rūpinasi, kad saugiai grįžčiau namo. O kelias buvo ilgas, daugiau nei 200 kilometrų, kas tokiomis sąlygomis atrodė dar daugiau.
Islandijai tinka net ir gan atšiaurios sąlygos, skurdoka gamta. Klausiau vietinių žmonių kaip jiems patinka tokios oro sąlygos. Dažnas atviravo, didžiai nuostabai, sąlygas mylintis. Juokavau ir aš, kad šalį įsimylėjau – ne dieną ir ne dvi po kelionės vis apie ją įkyriai tebegalvojau, ir dabar tebeprisimenu. Argi tai ne meilė ar susižavėjimas? Draugai net juokavo, kad visi su trūkumais, o aš tiesiog įsimylėjau salą...
Prieš išvykstant medžioti pašvaistės juokavau, kad šalį įsimylėjau ir jeigu ir Islandija myli mane, lauksiu ženklo – pašvaistės. Tikėjau, kad ją pamatysiu ir šypsosiuosi. Bet taip nenutiko – pašvaistės nepamačiau. Tačiau nutiko kitas dalykas. Kažkurio momentu, spėju viename Islandijos paplūdimių, į kišenę įkrito keletas nedidukų, juodų akmenukų. Sakiau tų akmenukų neišmesiu. Kažkada, kai vėl atrasiu, bus nuostabus prisiminimas, staigmena. Ir ką jūs galvojate? Rašydamas straipsnį skalbiau drabužius ir pastebėjau, kad iškrito nedidukas, juodas akmenukas.
Greitai prisiminiau iš kur jis galėjo būti. Tai buvo labai nedidukas akmenukas, o jo forma buvo ypatinga – širdelė. Taigi, nors ir Islandija man pašvaistės neparodė ir taip neprisipažino mylinti mane, meilę parodė kitaip – prisiminimui į kišenę įdėjo nedidukę širdelę!
Žinoma, visa tai juokeliai, tam tikra filosofija, suteikianti gyvenimui dar daugiau spalvų, šarmo. Bet šalis ypatinga, unikaliai graži ir dar grįšiu, manau, ne kartą ir ne du. Kviečiu pasvarstyti keliavimo šalyje galimybę ir jums.
Kaip minėjau įžangoje, turiu nemažai veiklų, stengiuosi produktyviai išnaudoti laiką – keliauti, ieškoti, šypsotis žmonėms, šnekinti juos, džiaugtis net mažiausiais dalykais ir atradimais. Stengiuosi į viską žiūrėti kiek filosofiškai, su šypsena. Net ir į neigiamus dalykus, kurie neišvengiamai nutinka, žiūrėti kaip į pamoką ir investiciją ateičiai. Tokį matau jaudinantį gyvenimo būdą.
Gyvenimas mums nepagaili pačių nuostabiausių akimirkų. Mums tereikia būti smalsiems, žiūrėti plačiai atvertomis akimis. Pagal galimybes būti pozityviems, ieškoti ir tas akimirkas įžvelgti ar susikurti. Gyvenimas yra tiek puikus kiek jį pasidarome patys, ieškome ar kuriame. Savo pasakojimais bandau tai perteikti ir tikiuosi vienas, kitas ras ką pasiimti.
Ačiū, kad radote laiko paskaityti.
Trumpai apie mane: esu IT specialistas, gyvenu ir dirbu Londone. Gyvenu aktyviai, turiu nemažai hobių, veiklų – tokių kaip važinėjimą dviračiu, bėgimą, jogą, keliavimą, muzikos klausymąsi ir kitų. Mėgstu iššūkius, kurių metu mėgaujuosi naujomis patirtimis, vaizdais. Sakyčiau man iššūkiai ir ieškojimas yra varikliukas, be jų gyvenimas atrodytų kiek pilkas.
Todėl iššūkių ne tik kad nevengiu, bet netgi provokuoju, kad jie gyvenime atsirastų. Stengiuosi išnaudoti laiką, naudotis galimybėmis ir jas susikurti.
Jei norėtumėte, galite pasekti mano profilį feisbuke, gal net tapti draugais. Nemažai keliauju, dalinuosi įspūdžių fotografijomis ir pamąstymais. Kontaktai žemiau:
Facebook: Skirma Mackevicius
Instagram: beautiful.excitement
Linkedin: Skirmantas Mackevicius
Email: skirmamack@yahoo.com
