Tokius reguliarius – ne sezoninius – potvynius sukelia Saulės ir Mėnulio gravitacija. Mėnulio gravitacija traukia Žemę kaip ir Žemės – Mėnulį.
Tačiau tą tašką, kuris arčiausiai Mėnulio, traukia stipriau nei planetos centrą, o pastarąjį – stipriau nei priešingame krašte esantį tašką. Vanduo Mėnulio traukos skirtumams pasiduoda ir Žemėje visą laiką egzistuoja dvi vandens bangos: viena pakilusi nuo paviršiaus Mėnulio link, kita pakilusi nuo paviršiaus priešingoje Žemės pusėje.
Šios bangos Mėnulio atžvilgiu išlieka toje pačioje padėtyje, bet Žemė per parą apsisuka vieną ratą. Todėl planetos paviršiaus atžvilgiu bangos juda priešinga kryptimi, nei sukasi pati planeta.
Stovėdami bet kuriame taške matysime, kaip maždaug du kartus per parą aplink mus esantis vanduo pakyla ir du kartus nusileidžia.
Saulės gravitacija irgi kuria potvynius, bet jie apytiksliai dvigubai mažesni nei Mėnulio. Vis dėlto kai Mėnulis ir Saulė yra toje pačioje arba tiksliai priešingose dangaus pusėse, jų potvyniai susideda ir banga tampa aukštesnė.
Bet kodėl Atlanto vandenyne potvyniai vyksta, o Baltijos jūroje ne?
Potvynio aukštį daugiausia nulemia vandens telkinio plotis rytų-vakarų kryptimi.
Mėnulis kelia potvynio bangą tik tada, kai yra virš vandens telkinio. Kuo platesnis telkinys, tuo ilgiau Mėnulis skrieja virš jo, todėl ir bangą pakelia aukštesnę.
Baltijos jūra yra palyginti siaura, tad ir potvynio bangų aukštis siekia ne daugiau nei keliolika centimetrų.
Įtakos turi ir vandens telkinio gylis (kontinentinis šelfas laužia bangas ir silpnina potvynius), pakrantė (stačios uolos ir nuožulnus paplūdimys bangas laužia skirtingai), įvairūs kiti reiškiniai.
