Šilutės rajono savivaldybės projektas „Pažink Pamario kraštą keliaudamas paukščių keliu“ ne tik kviečia geriau pažinti šio krašto miškus, bet ir pateikia apie juos įdomių, tačiau mažai žinomų faktų.
Žalgirių miškas – bioįvairovės sala
Beveik kvadratinės formos Žalgirių miškas, iš visų pusių juosiantis Rupkalvių aukštapelkę, nepasidavė žmonių norui paversti jį šienaujamomis pievomis.
Kelis kilometrus į pietvakarius nuo Šilutės nutolęs miškas užima 1231 ha plotą.
Po Antrojo pasaulinio karo bandyta Žalgirių mišką ir jame esančią Rupkalvių pelkę paversti pievomis.
Tačiau gamta nepakluso žmonių įgeidžiams iškasti kanalai pamažu užako.
Dabar galime grožėtis natūraliu, sunkiai prieinamu mišku, kurį kiekvieną pavasarį užlieja polaidžio vanduo.
Mišką, įtrauktą į saugomų ES teritorijų tinklą ir Nemuno deltos regioninį parką, gamtininkai bei ornitologai vadina bioįvairovės sala.
Pavasarį šis miškas sunkiai pasiekiamas, tačiau paukščių stebėjimo entuziastai randa kelių ir galimybių pasiklausyti čia tuksenančių genių ir kitų miško paukščių balsų.
Pelkininkų istorijas pasakojantis miško takas
Užlietas ir pelkėtas Žalgirių miškas atrodys dar paslaptingesnis, kai sužinosite pelkininkų istoriją.
XIX amžiuje čia buvo įsikūrusios vienintelės Lietuvoje pelkininkų kolonijos.
Dabar pagrindiniai miško gyventojai – žvėrys ir reti paukščiai. Atsiradus galimybei, aplankykite pažintinį taką, esantį Žalgirių miške: daugiau sužinosite ne tik apie čia gyvenusius pelkininkus, bet galbūt pasiseks pamatyti didįjį ar mažąjį erelį rėksnį, perkūno oželį ar margąjį genį, o temstant išgirsti didįjį apuoką.
Senolis H. Zudermano ąžuolas
Tarp daugelio Žalgirių miške augančių šimtamečių ąžuolų galite pamatyti ir vieną iš saugomų Lietuvos gamtos paminklų – trikamienį Hermano Zudermano ąžuolą. Medį išvysite eidami jau minėtu Žalgirių miško pažintiniu taku.
Šis įspūdingo dydžio senolis (medžio aukštis – 17,6 m, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 4,62 m) buvo pavadintas vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano, gimusio Macikuose, Šilutės rajone, garbei.
Rašytojas dažnai aplankydavo čia gyvenusius Bismarko kolonijos pelkininkus, ieškojo įkvėpimo, stebėdamas jų gyvenimą.
Vėliau visa tai kūrėjas aprašė savo apysakose. Tik įsivaizduokite, kiek istorijų dar galėtų papasakoti senasis ąžuolas, jei prabiltų žmogaus balsu. Tačiau dabar jį aplankę, ko gero, išgirsite užburiančių strazdų ir svilikų giesmelių.
Įspūdingas kelias tarp Sakūčių ir Bundalų miškų masyvo
Daugiau kaip 6 km ištįsusį Sakūčių – Bundalų miškų masyvą per vidurį kerta kelias „Sakūčiai – Žemaitkiemis“.
Važiuodami šiuo keliu, į šiaurę nuo jo matysite Bundalų mišką, o į pietus – Sakūčių. Užlietas pievas ir miškus kertantis kelias virsta tarsi įspūdingu tiltu, nuo kurio galima stebėti didžiulius būrius čia susitelkusių migruojančių ančių, žąsų, gandrų, gervių ir kitų paukščių.
Kiekvieną pavasarį Minijos ir Tenenio vandenys užlieja pievas ir miškus. Kartais šie plotai būna apsemti ir kitu metų laiku.
Tačiau tarp Sakūčių ir Bundalų miškų masyvo esanti Alkos polderio sistema nusausina užliejamas pievas kiekvienais metais, todėl paukščių stebėtojai gali mėgautis ten perinčia viena iš didžiausių meldinių nendrinukių populiacijų.
Daugiau apie Pamario kraštą sužinosite apsilankę interneto svetainėje www.pauksciukelias.lt.
