Nuo retų iki invazinių rūšių
2021 m. išleistoje Lietuvos Raudonojoje knygoje saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašas sutrumpėjo ketvirtadaliu – 2007 m. leidinyje buvo aprašytos 764 rūšys. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašu, Lietuvoje nuolat mažėja retų ir nykstančių gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Tačiau kalbant šia tema J. Abraitienė skuba įspėti, jog reikėtų atskirti retas rūšis nuo Lietuvoje plintančių invazinių rūšių. Gausios invazinių rūšių populiacijos keičia vietines ekosistemas išstumdamos iš jų vietines rūšis.
Kaip pasakojo pašnekovė, Lietuvos gyvūnija labai įvairi, kuri apima nuo bestuburių iki stambiųjų žinduolių., tai 165 rūšių moliuskai, daugiau kaip 200 rūšių vėžiagyvių. Taip pat yra suskaičiuota apie 18 000 rūšių vabzdžių ir 533 rūšių stuburinių, iš kurių 69 rūšių sudaro žinduoliai, 343 rūšių paukščiai. Lietuvoje taip pat gyvena 7 rūšių ropliai, 13 rūšių varliagyviai, 81 rūšies žuvys ir 3 rūšių apskritažiomeniai.
„Kalbant apie augalus, Lietuvos miškuose nėra labai daug invazinių augalų rūšių, bet kai kuriuose VMU regioniniuose padaliniuose jų kiekis yra pakankamai didelis. Didžiausia problema yra Sosnovskio barštis, nes jų paplitimas kelia pavojų ir žmonių sveikatai. Kiekvienais metais kovojame su šiuo augalu. Jis yra geras pavyzdys ir invazinio augalo, kurį net neįtardami apie galimą žalą vietos gamtai, atsivežė žmonės.
Tai, kad retų ir nykstančių rūšių mažėja, tai mūsų visų nuopelnas. Tai tik įrodo, jog mes geriau pažįstame savo kraštą, daugiau įgyvendiname gamtotvarkos projektų, stengiamės ne tik daugiau sužinoti, bet ir sukurti, išlaikyti rūšims jų namus“, – pasakojo specialistė.
Augalams būtina priežiūra
J. Abraitienė pabrėžė, jog neteisinga manyti, kad nieko nedarydami ir leidžiant augalams laisvai augti miškuose, galėsime dar ilgai jais džiaugtis tokiais, kokius matome šiandien. Kaip ir kieme, nieko nedarant viskas apauga piktžolėmis, taip ir miške augalija reikalauja priežiūros ir specialistų dėmesio.
VMU regioninių padalinių girininkijų specialistai nuolat vykdo stebėjimą retų, invazinių augalų. Ypač didelis dėmesys skiriamas invazinėms rūšims, kokios invazinės rūšys ir kokią įtaką jos daro Lietuvoje jau augančioms vietinėms rūšims. Nauja rūšis plinta dažniausiai labai greitai, nes ji neturi čia natūralių priešų.
Pavyzdžiui, smulkiažiedė sprigė išplinta po visą teritoriją, o kitos rūšys tiesiog būna išstumiamos, nes sprigė auga aukštesnė, o po ja augantiems augalams trūksta šviesos, maisto medžiagų ir vietinių rūšių populiacija natūraliai mažėja“, – paaiškino VMU specialistė.
Girininkijų specialistai nuolatos atlieka saugomų augalų ir grybų radaviečių stebėseną ir jų apsaugą. Stengiamasi buveinę pritaikyti nykstančioms rūšims, įvertinti buveinės būklę. VMU vykdydama gamtosauginių priemonių planuose arba gamtotvarkos planuose numatytas veiklas prisideda prie stabilesnių, geresnės būklės buveinių sukūrimo, kurios užtikrina retoms ir nykstančios rūšims tinkamus namus.
Meškinio česnako dilema
Kaip vienas iš pavyzdžių, kurio padėtį ekosistemoje keitė žmonės, J. Abraitienė įvardijo miškuose augantį amarilinių šeimos česnako genties augalą meškinį česnaką. Dar prieš kurį laiką jis buvo mažai žinomas, tačiau medijose pasirodžius informacijai, kad tai naudingas vitaminų šaltinis, gyventojai pradėjo jo aktyviai ieškoti miškuose ir skinti, rauti bei taip bandyti užsiauginti ir savo namuose.
„Internetas šiuo atveju padarė meškos paslaugą. Meškinis česnakas, žinoma, yra sveikas ir skanus, bet žmonės pradėjo važiuoti į miškus jo ieškoti. Jei gyventojai skintų, o ne rautų, jo nesunaikintų. Tačiau žmonės rauna, bando parsivežti namo ir sodinti, miške tiesiog sutrypia ir tai yra tikrasis blogis. Tačiau jei saikingai skintume po saujelę, nieko blogo nenutiktų. Čia, kaip ir visur gyvenime, reikalingas saikas“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, jog retam žmogui pakanka augalu pasigrožėti, jo nerauti, o tik pažiūrėti ar nusifotografuoti.
„Palikite gamtai tvarkytis“
Kaip ir retų augalų, taip pat ir gyvūnų nereikėtų liesti ar parsinešti namo. Dažnai pamačius vieną jauniklį miške poilsiautojai skuba jį priglausti, pamaitinti ar net ieškoti jam namų. Tačiau neretai tokį jauniklį iš atokiau stebi motina, todėl artintis nepatariama.
Pasak VMU specialistės, nors pasitaiko įvairių atvejų, kaip taisyklė, šalia jauniklių būna tėvai. Tačiau žmonės neretai pajaučia globos instinktą ir skuba padėti paukšteliui ar prisijaukinti stirnos ar kitą jauniklį.
„Šiuo atveju į gamtą turėtume kuo mažiau kištis. Jei jauniklis prarado motiną ir išgyvens, bus stiprus individas, tačiau jei paauginsime, pamaitinsime ir paleisime į laisvę, padarysime jam meškos paslaugą, jis taps lengvu grobiu plėšriems gyvūnams.
Būkime atsakingi už laukinius gyvūnus ir nejaukinkime jų. Geriau palikite gamtai pačiai tvarkytis“, – patarė J. Abraitienė.
Pasiteiravus, kokios rūšys šiandien reikalauja ypatingo gamtosaugininkų dėmesio ir kurias reikia saugoti, specialistė pabrėžė, jog svarbi yra kiekviena gyvūnų ir augalų rūšis. Ekosistemos itin keičiasi ir jei šiandien šios rūšys Lietuvoje sutinkama dažniausiai, po kurio laiko gali tapti retomis ir ekosistema pasikeis kardinaliai. Turime saugoti visas rūšis neskirstydami į retas, nykstančias ar dažnas. Visos rūšys yra neatsiejamos nuo Lietuvoje sutinkamų ekosistemų, todėl turime stengtis jas išsaugoti vykdydami ūkines, gamtosaugines priemones. Tik nuo mūsų ir nuo kiekvieno asmeniškai priklausys kokius mes turėsime miškus, pelkes ar pievas.
