Suplanuota, kad pasienio vietovėje rugpjūtį turėtų būti išardyta trečioji, paskutinė, upę perkirtusi hidroelektrinės užtvanka, o jos vietoje suformuota nuožulni riedulių sraujymė. Projekto įgyvendintojai yra įsitikinę, kad gamtai tai suteiks didelę naudą, o vaizdinga upė ir jos apylinkės taps turistų traukos objektu.
„Idėją išlaisvinti upę nuo hidroelektrinių pirmieji iškėlė vietos gamtos entuziastai ir žvejai daugiau nei prieš 20 metų. Iš vyresnės kartos gyventojų pasakojimų vietiniai žmonės žinojo, kokia turtinga lašišų kadaise buvo Hiitolanjoki upė. Visa laimė, kad ekosistema griežtais įstatymais buvo laiku apsaugota nuo medienos pramonės teršalų.
O dabar žengiame svarbų žingsnį, nes atkuriame upės vientisumą ir natūralią ekosistemą – laisvo vandens kelio svarbos neįmanoma pervertinti. Tikimės, kad ateinančiais metais lašišinių žuvų populiacija upėje smarkiai pagausės. Nelikus užtvankų, žuvims nebebus kliūčių kilti aukštyn – iki pat Ladogos ežero Rusijoje“, – sako Pietų Karelijos rekreacinių teritorijų fondo vykdomoji direktorė Hanna Ollikainen.
Žuvims atveria daugiau kaip pusšimčio kilometrų kelią
Suomijoje augant medienos perdirbimo, celiuliozės ir popieriaus gamybos pramonei hidroelektrinės buvo vertingas ir patogus energijos šaltinis. Ant Hiitolanjoki upės elektrinės atsirado maždaug prieš 100 metų.
Pirmoji 2021 metų rudenį buvo išardyta Kangaskoski hidroelektrinės užtvanka, po metų pašalinta Lahnasenkoski užtvanka, o šiemet ateina trečiosios – Ritakoski hidrotechnikos statinio eilė. H. Ollikainen tikisi, kad jau rugsėjį žuvys galės laisvai migruoti nuo pat ištakų iki žiočių 53 km ilgio upe.
Vietoj trijų kliūčių, kurių bendras aukštis siekė net 18 metrų, Hiitolanjoki vagoje iš akmenų bus suformuoti laipsniški nuolydžiai, sraujymės, kurios niekuo nesiskiria nuo natūralių. Žuvys, kiti vandens gyvūnai ir organizmai galės lengvai kilti ir leistis upe.
Nevyriausybinės organizacijos „WWF Finland“, kuri yra Pasaulio gamtos fondo (WWF) tinklo dalis, programų vadovas dr. Sampsa Vilhunenas sako, kad užtvankų šalinimas yra svarbus praktinis sprendimas, siekiant stabdyti natūralios bioįvairovės nykimą, vykstantį pasauliniu mastu. „Tai leidžia atkurti žuvų išteklius, nes nelikus kliūčių šie gyvūnai ima daugintis labai efektyviai. Aktyvus nykstančių rūšių žuvų veisimasis gamtoje pirmiausia buvo pastebėtas tik upėse, kuriose nėra kliūčių“, – dėsto S. Vilhunenas.
Ekspertų vertinimu, projekto ekologinės naudos perspektyvos upės atkarpoje Suomijoje yra labai didelės. Lašišų ir upėtakių skaičius turėtų smarkiai išaugti. Tikimasi, kad per metus aukštupiu migruos apie 5–11 tūkst. šių žuvų jauniklių, kai prieš projektą jie buvo skaičiuojami tik dešimtimis. Atkūrus Hiitolanjoki vientisumą, upė taps svarbiausia nykstančių lašišų buveine Suomijoje.
Pasak H. Ollikainen, praėjus vos pusmečiui po pirmosios iš trijų elektrinių pašalinimo, ant Kangaskoski slenksčių vasarą suskaičiuota apie 200 žuvų jauniklių.
„Tekančio vandens buveinės, tokios kaip upės ir upeliai, yra būtinos migruojančių žuvų reprodukcijai. Jaunikliai migruoja į jūrą ar ežerus, kur užauga, subręsta ir galiausiai sugrįžta į savo gimtąsias vietas daugintis. Suomijoje migruojančios žuvys buvo atsidūrusios ties išnykimo riba dėl paprastos priežasties – žmogaus pastatytų užtvankų, pralaidų ir kitokių kliūčių, kurios užtveria kelius į nerštavietes.
Bet gera žinia, kad pašalinus užtvankas žuvų populiaciją galima atkurti pakankamai greitai. Manau, kad Hiitolanjoki projektas yra puikus pavyzdys – labai didžiuojamės, kad Suomijoje turime naują visiškai lašišoms atvirą upę“, – dalijasi S. Vilhunenas.
Tris hidroelektrines nupirko, kad išardytų
Pietų Karelijos rekreacinių teritorijų fondo vadovė H. Ollikainen pabrėžia, kad didžiausias užtvankų šalinimo projektas Suomijoje primena ledkalnį vandenyne. Mat užtvankų nugriovimas buvo tik geriausiai matoma, bet maža darbo dalis.
Iš tiesų, įvairios valstybės institucijos, fondai, asociacijos, nevyriausybinės organizacijos, įmonės ir privatūs asmenys aktyviai veikė ne vieną dešimtmetį, kad galėtų išlaisvinti upę. Sėkmę lėmė ilgai trukęs nuoseklus bendradarbiavimas ir finansavimas, kurio reikėjo, kad visuomenė pamatytų ir suprastų, kokią žalą gamtai daro seniai pastatytos užtvankos, ir kokia upė galėtų būti, jeigu hidroelektrinių neliktų.
Gausios projekto finansuotojų pajėgos Pietų Karelijos rekreacinių teritorijų fondui leido atlikti neįprastą sprendimą – tiesiog nupirkti visas tris hidroelektrines iš jų savininkių, dviejų elektros energijos bendrovių. Sandoriai įvyko 2017 ir 2019 metais. Fondui tai atrišo rankas pagaliau imti įgyvendinti seniai puoselėtą planą. Vietoj 11 tūkst. megavatvalandžių, kurias per metus pagamino šios elektrinės, suomiai pasirinko išlaisvintą upę. Buvę elektrinių pastatai virto muziejais, kuriuose galima pamatyti dalį senovinių įrengimų ir išgirsti istorijų apie hidroenergetikos raidą.
Toks pats scenarijus laukia ir Ritakoski hidroelektrinės, o svarbiausia – nebeliks čia stovinčios 4 metrų aukščio užtvankos, žuvys galės judėti laisvai ir netrukdomai. Šis objektas yra šalia greitkelio, todėl turistams bus paprasta ir patogu jį pasiekti.
Mato didelį turizmo plėtros potencialą
Pasak H. Ollikainen, Pietų Karelijos rekreacinių teritorijų fondas rūpinasi Hiitolanjoki upės aplinka nuo 2004 metų. Įrengti pasivaikščiojimo takai, tilteliai ir kita infrastruktūra, kuri į vietovę padeda pritraukti tūkstančius lankytojų. Išlaisvinta upė su vaizdingais vingiais ir slenksčiais, gausėjanti vandens gyvūnija dar labiau sustiprins turistų trauką. „Kitos panašios vietos pietinėje Suomijos dalyje tiesiog nėra“, – tikina pašnekovė.
Fondo vadove sutiko ir Rautjärvi miestelio meras Harri Anttila, dalyvavęs Lahnasenkoski užtvankos pašalinimo iškilmėse. Miestelio savivaldybė projekte atliko svarbų vaidmenį, nes padėjo rasti būdų, kaip susitarti su įmonėmis dėl elektrinių pardavimo. Pasak mero, ekspertai suskaičiavo hidroelektrinių teikiamą naudą ir upės ekosistemos atkūrimo naudą.
Pastaroji aiškiai nusvėrė. Be to, Suomija aktyviai plėtoja šiuolaikines atsinaujinančių energijos išteklių technologijas, kurių efektyvumas yra nepalyginamai didesnis už senųjų hidroelektrinių. O tvenkinių, kaip vandens rezervuarų, funkcija, anot mero, Suomijoje nėra aktuali, nes gėlo vandens aplink visada pakanka. H. Anttila tikisi, kad projektas regione sukels turizmo proveržį – pritrauks žvejų mėgėjų, iškylautojų, žygeivių.
H. Ollikainen džiaugiasi, kad pasirinkti rangovai įrodė savo profesionalumą – dviejų užtvankų demontavimo ir vagos formavimo darbai buvo atlikti tiksliai ir be priekaištų. Nors, pavyzdžiui, pašalinus Lahnasenkoski užtvanką, upės vagai sutvarkyti ir tinkamai sraujymei suformuoti prireikė net 48 tūkst. tonų riedulių.
