„Nors seniau, kai žiemos buvo šaltesnės ir sniegingesnės, potvyniai Kaune (iki kol buvo pastatyta hidroelektrinė) vykdavo reguliariai, tačiau maždaug kas 5 metus įvykdavo ir tokie, kurie pridarydavo daug žalos.
Vienas iš tokių išskirtinių atvejų nutiko pokario metais. 1946 m. kovo 23 d. vėlyvą vakarą kauniečiai pastebėjo, kad vanduo daugelyje miesto vietų pradėjo kilti. Iš Neries pajudėjo ledai. Kovo 24-osios ankstyvą rytą jie susispaudė ties Nemuno ir Neries santaka, o neturėdama kur tekėti Neris pasuko link Vilijampolės, todėl labai greitai ėmė semti gyventojų trobas.
Kovo 25 d. rytą Kauno senamiesčio vandens matavimo stotyje buvo pasiektas aukščiausias stebėjimų istorijoje vandens lygis – net 8,57 m. Net du trečdaliai tuometinio Kauno miesto ir jo priemiesčių buvo apsemta.
Žmonės puolė gelbėtis lipdami į antrus namų aukštus, o gyvenę žemesnėse trobelėse kabarojosi ant stogų. Neišvengta skaudžių nelaimių: stipri ištvinusios upės srovė su ledais nusinešė kai kurias sodybas su gyventojais, gyvuliais ir kitu turtu.
Situacija buvo nepavydėtina: daugelis žmonių prarado savo turtą, bėgo iš namų vienmarškiniai, nors dar buvo šalta. Galop miestiečiai susidūrė su maisto ir švaraus geriamojo vandens stygiumi.
Šis potvynis prisidėjo prie požiūrio, jog norint išvengti panašių nelaimių ateityje aukščiau Kauno būtina pastatyti hidroelektrinę. 1959 metais taip ir nutiko.
Tam, kad sparčiai keičiantis klimatui vis dar galintys pasitaikyti ledo sangrūdų sukeliami dideli potvyniai būtų geriau suprasti bei modeliuojami, Latvijoje ir Lietuvoje vykdomas specialus projektas ICEREG“, – apie dabar taikomą prevenciją ir praeities iššūkius rašė Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba.