JAV geologijos tarnybos (USGS) paviešintuose vaizduose matyti, kaip priešais oranžinę magmos sieną sukasi tamsus oro ir pelenų stulpas. Šis stulbinantis reiškinys susiformuoja tada, kai nežmoniškas ugnikalnio karštis susimaišo su vėsesniu oru.
„Apie ugnikalnį visi esate girdėję, o kaip dėl „vulkanado“? – ironiškai klausė USGS, dalindamasi vaizdais socialiniuose tinkluose.
Turistams, stebėjusiems šį reiškinį, tai buvo tarsi žvilgsnis į pačią žemės gelmių stichiją – gamtos galybė, kurios žmogus nesugeba pažaboti.
Nuo praėjusių metų gruodžio Kilauea, vienas aktyviausių ugnikalnių pasaulyje, beveik kas savaitę spjaudosi lavos fontanais, virstančiais įspūdingu, bet pavojingu reginiu.
Šią savaitę lavos stulpai vėl šovė į orą – jų aukštis siekė net 150 metrų. Per 13 valandų išsiveržimą Kilauea išspjovė apie 9,5 mln. kubinių metrų magmos, o raudonai švytintys srautai užliejo iki pusės kraterio dugno.
Mokslininkai perspėja, kad nors lavos proveržiai apsiribojo tik Havajų ugnikalnių nacionalinio parko teritorija, pavojus toli gražu nedingo. Vien sieros dioksido į atmosferą pateko apie 55 tūkst. tonų – ši nuodinga duja sukuria „vulkaninį smogą“, galintį kelti rimtų sveikatos problemų.
Dar viena grėsmė – nematomos, bet pavojingos vulkaninio stiklo dalelės, kurias vėjas gali nunešti net už 15 kilometrų nuo kraterio. Anksčiau jos yra nusileidusios ir ant pagrindinių Havajų kelių.
Retas „vulkanado“ reiškinys tapo simboliu – Kilauea ugnikalnis primena, kad žemė po mūsų kojomis gyva ir galinga. Kas turistams – neįtikėtinas reginys, mokslininkams – vertingi duomenys, o vietos gyventojams – nuolatinė grėsmė.