Iš senųjų nuotraukų, planų ir geologinių tyrimų ryškėja ne vien gamtos procesai, bet ir žmogaus bandymai suvaldyti vandenį – tvirtinant krantus, tiesinant vagą, užpilant senvages, statant užtvankas ir malūnus, skelbia Lietuvos geologijos tarnyba.
Vilniaus gamtos fotografai – pirmieji geologinės raidos liudytojai
Pirmieji Vilniaus fotografai, dažnai atvykėliai iš kitų Europos miestų, XIX a. viduryje pradėjo fiksuoti miesto ir jo apylinkių vaizdus. Nuo pat pirmųjų dienų fotografų veiklą carinė valdžia atidžiai stebėjo, o nuo 1863 m. kontrolė dar sugriežtėjo: fotografai turėjo gauti leidimus ne tik atidaryti paviljonus, bet ir fotografuoti žmones (publikuojant portretus reikėjo dvi nuotraukas pateikti policijos cenzūrai, viena likdavo policijos bylose), pastatus, vietoves ir gamtos vaizdus.
Tarp pirmųjų leidimus gavusių fotografų buvo Vilniaus universiteto observatorijos fotografas V. Zacharčikas. 1865 m. į Vilnių atvykęs J. Čechavičius savo sukurtą albumą su Vilniaus vaizdais padovanojo imperatorei, jos dukrai ir generalgubernatoriui. Netrukus mieste išpopuliarėjo S. F. Fleury fotoateljė – šio fotografo darbai su Vilnios upės vaizdais miesto centre tapo kultūros paveldu.
Tuomet, priklausomai nuo laikotarpio, paraštės buvo rašomos prancūzų, lenkų, rusų kalbomis. Amžių sandūroje atsirado ir pirmieji įrašai lietuvių kalba – A. Jurašaitis nuo 1904 m. korteles žymėjo lietuviškai. Itin svarus J. Bulhako, pradėjusio fotografuoti 1905 m., Vilniaus dokumentinių nuotraukų palikimas
Šių meistrų nuotraukos šiandien leidžia pažvelgti į Vilnios krantų pokyčius – matyti, kaip upės vingiai, šlaitai ir atodangos per šimtmetį pasikeitė neatpažįstamai. Lietuvos nacionalinio muziejaus leidiniuose šie atvaizdai tampa ne tik kultūros, bet ir geologinės atminties šaltiniu.
Vilnios slėnis – Vilniaus geologinis karkasas
Vilnios slėnis – vienas įspūdingiausių gamtinių darinių sostinės teritorijoje. Jis giliai įsirėžęs –gylis svyruoja nuo 12 iki 63 metrų, o plotis – nuo 200 iki 800 metrų. Upė teka per paskutinio ledyno tirpsmo suformuotą senslėnį, apsuptą šlaitų su terasomis ir staigių reljefo perėjimų. Šios lietuviškos „kalnų upės“ nuolydis viršija 3,5 metro kilometrui – tai reiškia, kad jos vanduo teka greitai, o tėkmė primena kalnų upes, nors Vilnia teka per lygumų kraštovaizdį.
Nors šiandien Vilnia atrodytų gana rami, jos istorija – tai tūkstantmečius trukęs erozijos, nuoslinkių ir žmogaus veiklos rezultatas. XIX a. pabaigos nuotraukose matyti, kad tuomet upės krantai buvo atviresni, skardžiai statesni, o pati upė labiau vingiavo nei šiandien.
Vilnios vingiai ir išnykusios kilpos
Mickūnų apylinkėse Vilnia smarkiai meandruoja (vingiuoja), vietomis beveik susisiekdama su savimi pačia. Tai gerai matyti ortofotografiniuose žemėlapiuose, kuriuose užfiksuota, kaip upės kilpos laikui bėgant siaurėja, o kai kur virto užlietomis senvagėmis.
Naujojoje Vilnioje XX a. viduryje dalis upės buvo ištiesinta – kai kurios senosios vagos užpiltos, per jas nutiestos gatvės ir geležinkelis. Tai pakeitė vietos hidrologines sąlygas ir pagreitino krantų eroziją.
Pūčkorių atodanga – ledynų palikimas ir geologijos vadovėlis po atviru dangumi
Ryškiausias Vilnios slėnio gamtos paminklas – Pūčkorių atodanga. Tai nuo 1974 m. valstybės saugomas objektas. Jos beveik 65 metrų aukščio skardis atveria sudėtingą kvartero laikotarpio geologinį pjūvį: morenos, žvirgždai, smėlis, molis ir net kreidos klodai su fosilijomis byloja apie ledynų kelionę per šią teritoriją prieš 130–200 tūkst. metų.
Šie sluoksniai suklostyti ir suspausti galingo ledyno, todėl matyti raukšlės, išraityti gumulai, vertikalūs klodai – tipiškas gliaciodislokacijų (ledyno deformuotų sluoksnių) pavyzdys.
Pūčkorių aplinkoje išlikę ir kitų įspūdingų formų – Belmonto atragiai, nuošliaužos, griovos. Kai kurios jų vis dar aktyvios ir reikalauja nuolatinės priežiūros (tai užtikrina Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija).
Kai Vilnia maitino malūnus
Dar XIX a. Vilnios tėkmė buvo stipriai sureguliuota – upė maitino malūnus, o jos vaga buvo dalijama į kelis kanalus. A. H. Kirkoro duomenimis, žemupyje veikė keturi kanalai: vienas prie Karališkojo malūno, kiti Užupyje, Paplaujoje ir link Belmonto.
Iki XIX a. vidurio upės tėkmė buvo iš dalies kontroliuojama hidrotechniniais įrenginiais, bet paskui jų imta atsisakyti. Nugriautų malūnų, užpiltų tvenkinių bei išardytų užtvankų pasekmė – Vilnia tapo daug sraunesnė ir pradėjo greitai ardyti krantus. Bet ir anksčiau vandeningos Vilniaus upės niokojo pakrantes, štai 1802 m. potvynis nuplovė užtvanką ties Plikuoju kalnu.
Smarkiai patvinstanti Vilnia apgadindavo, sugriaudavo užtvankas, tiltus ir tiltelius, malūnus. apardydavo tiek netvirtintus krantus, tiek krantines ir amžiaus viduryje, ir pabaigoje. 1870 m. pavasarį potvynis padarė žalos Karališkojo malūno pastatui ir jis buvo nugriautas kartu su visomis užtvankomis, todėl kairiojoje Vilnios atšakoje vandens beveik nebeliko ir šis kanalas 1880–1882 m. buvo užpiltas.
Reljefo perrašymai pokariu
Dideli reljefo ir hidrografinio tinklo pokyčiai įvyko po Antrojo pasaulinio karo. Tvarkant griuvėsius ir plečiant miestą, buvo tiesinamos upės, supilami gruntai ir keičiamas natūralus reljefas. Ant Neries intakų pastatyta keletas užtvankų (Naujojoje Vilnioje, Grigiškėse ir kt.), o dalis Vilnios vagų užpiltos tiesiant kelius ir pramoninius objektus.
Pavyzdžiui, S. Batoro gatvė dabar kerta užpiltą 240 metrų ilgio Vilnios kilpą ties Pūčkorių piliakalniu, o Naujojoje Vilnioje panaikintos dar dvi upės kilpos ir jų vietoje nutiesti geležinkelio pylimai. Dirbtinai pertvarkyti ir Neries krantai – miesto centrinėje dalyje jie buvo sutvirtinti net 5,7 km ruože.
Tuo laikotarpiu išaugo ir technogeniniai dariniai: žvyro karjerai, sąvartynai, užpiltos senvagės. Didžiausias karjeras veikė Grigiškėse, dabar jo vietoje – dirbtiniai šlaitai. Aukštų šlaitų ir storo pilto grunto sluoksnių susidarė buvusių sąvartynų vietose Fabijoniškėse ir Polocko sąvartyne (anksčiau S. Batoro gatvė vadinta Polocko gatve).
Pokariu buvo užversti ir miesto vandens telkiniai. Du seniausi – Misionierių, pažymėti dar F. Gedkanto 1648 m. plane Paplaujoje prie Vilnios, XIX a. buvo didžiausi mieste. Po karo jie virto griuvėsių sąvartynu, o šiandien atgimė kaip Kūdrų parkas.
Iš pietų, vakarų ir rytų apsukdama Užupio terasas, Vilnia XVIII–XIX a. kėlė rūpesčių gyventojams – potvyniai dažnai ardė krantus. Vėliau krantai ir net aukščiau esantys šlaitai buvo sutvirtinti atraminėmis sienomis, kad apsaugotų pastatus nuo nuošliaužų.
Bekešo ir Altarijos šlaitai – nuošliaužų laboratorija
Tarp Bekešo ir Altarijos kalvų Vilnios šlaitai išlieka aktyvūs iki šiol. XIX a. viduryje čia į upę nuslinko smėlingi masyvai, o vėlesnėse nuotraukose matyti, kaip upė ardo šlaitų papėdes ir keičia savo kryptį.
Bekešo kalno šlaitas sudarytas iš smėlio, žvyro ir moreninio priemolio sluoksnių, kuriuos upė nuolat išplauna. Nuošliaužos ir griovos, čia susiformavusios per paskutinius 150 metų, atspindi nuolatinį gamtos judėjimą.
Vilnios vaga prie Gedimino kalno – tarp mokslo ir legendų
Nuo seno diskutuojama, ar Vilnia kadaise tekėjo aplink visą Gedimino kalną, jungdama jį su Plikuoju kalnu. Geologiniai tyrimai rodo, kad tarp šių kalvų galėjo būti balnakalvė – žemės kyšulys, kurį ilgainiui sunaikino upės erozija.
Senosios nuotraukos liudija, kad dar XIX a. Vilnios vaga ties Gedimino kalnu buvo gerokai vingiuotesnė. Šiandien matomas upės tiesumas – žmogaus formuojamos aplinkos pasekmė.
Ketinimai Vilnią paversti elektrinės kanalu
Vilnios sraunumas žemiau Pūčkorių galėjo būti stipriai pakeistas praėjusio amžiaus viduryje, kai sovietai planavo vandens „permetimą“ Antakalnio elektrinei. Apie šiuos planus liudija daugiau istorinę nei praktinę vertę turinti geologų Halickių 1945 m. atlikta kompleksinė geologinė nuotrauka, daryta projektuotos Antakalnio hidroelektrinės statybos plote.
Ataskaitoje pateikti geologiniai žemėlapiai ir pjūviai nuo Pūčkorių iki Antakalnio, o jos įžanga skamba grėsmingai:
„...HE rajonas parinktas Tupatiškių priemiestyje, o vandens saugyklos vandens nuvedimas pagal projektą numatomas požeminiu tuneliu, nukreiptu iš Puškarnios apylinkių link Vilijos, tekančios per Vilniaus priemiestį Antokolį. Vilnelės upės slėnyje ir numatoma HE statyba...“
Šie planai nebuvo įgyvendinti, bet primena, kad net ir XX a. viduryje Vilnia buvo laikoma naudotinu gamtos ištekliumi, o ne saugotinu gamtos paveldu.