Pūvančios Kuršių marios kelia pavojų visam Lietuvos pajūriui

Pačios marios geba išvalyti tik iki 40 proc. teršalų, tad be žmogaus įsikišimo laukia liūdnos pasekmės, tvirtina mokslininkai. Tačiau Lietuvoje su sprendimais delsiama, skelbia portalas „Delfi“.

Kuršių marių ekologinė būklė jau eilę metų kelia didelį susirūpinimą aplinkosaugininkams. Tai, kad marios tampa purvinu, nendrėmis apžėlusiu vandens telkiniu, vasarą nesunku pastebėti ir specialių žinių neturintiems poilsiautojams – vanduo dėl dumblių atrodo purvinas, nuo marių sklinda puvėsių tvaikas.

Šiuo metu Kuršių mariose ir pakrantėse yra apie 5 tūkst. ha nendrynų ir jų plotai nuolat plečiasi. Viena tokio įsigalėjimo priežasčių – marių eutrofikacija. Tai cheminių maistinių medžiagų, ypatingai azoto ir fosforo, perteklius, kuris skatina nevaldomą biomasės, ypač fitoplanktono, dauginimąsi.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad viename nendrynų hektare susikaupia iki 160 kg azoto ir iki 15 kg fosforo.

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto Pajūrio aplinkos ir biogeochemijos laboratorijos vadovas dr. Mindaugas Žilius žiniasklaidoje yra pareiškęs, jog Kuršių mariose dėl biomasės pertekliaus jau stebimi itin pavojingi reiškiniai.

Maistinių medžiagų perteklius skatina nevaldomą dumblių dauginimąsi, dėl ko fiksuojamas neskaidrus vanduo, itin gausus marių žydėjimas, biomasės sankaupos krante, nemalonus pūvančios dumblių biomasės kvapas. Dar grėsmingesni procesai vyksta po vandeniu, į kurį dėl drumstumo nepatenka dienos šviesa. Tamsoje dumbliai ne gamina, bet naudoja vandenyje ištirpusį deguonį, jo pradeda trūkti, dūsta žuvys ir moliuskai, mažėja visų Kuršių marių biologinė įvairovė.

Be to, tokia situacija sudaro palankias sąlygas, kad azotas ir fosforas pradėtų išsiskirti iš marių dugne susikaupusio dumblo.

Jei problema nebus sprendžiama, galime pasiekti tokią situaciją, kad mums net visiškai neteršiant marių, jos pačios išskirs pavojingas medžiagas. Ir šį procesą sustabdyti būtų labai sunku.

Pasak aplinkosaugos konsultavimo įmonės „Senasis ežerėlis“ vadovo biomedicinos mokslų daktaro Aušrio Balevičiaus, nuo eutrofikacijos kenčia dauguma Lietuvos vandens telkinių. Tačiau marios, į kurias suteka praktiškai visi Lietuvos vandenys, o su jais ir teršalai, kenčia labiausiai.

Šio proceso neigiamos pasekmės yra negailestingos ir gamtai, ir žmogui.

Anksčiau palei Neringą sodinę nendres, kad šios apsaugotų krantus nuo erozijos, dabar aplinkosaugininkai pastebi ir neigiamas jų sąžalynų pasekmes. Užkariaujančios vis didesnius plotus nendrės mažina biologinę įvairovę ir išstumia ne tik kitus augalus, bet ir gyvūnus. Prie Neringos beveik nebeliko anksčiau čia gausiai perėjusių urvinių ančių, o kitame krante smarkiai sumažėjo visoje Europoje saugomos meldinės nendrinukės populiacija.

Anot mokslininkų, azoto ir fosforo perteklius vandenyje susidaro dėl Kuršių marias labiausiai teršiančio žemės ūkio bei komunalinių nuotekų, dėl ko nevaldomai auga visa vandens flora. Ekosistemą blogina ir klimato kaita.

Apie 96 proc. vandens ir teršalų į Kuršių marias patenka net tik Nemunu iš žemyninės Lietuvos ir Baltarusijos, bet ir iš Kaliningrado srities.

Vienas iš pasaulyje pripažintų efektyviausių metodų išvalyti vandens telkinius nuo perteklinio azoto ir fosforo – nendrynų šienavimas.

Tai leidžia ne tik efektyviai valyti vandenį nuo taršalų, bet ir padeda išsaugoti sparčiai nykstančią bioįvairovę, atkuria buveines paukščiams bei gyvūnams ir sugrąžina vandens telkinių rekreacinį patrauklumą.

Švedija ir Suomija savo pajūriui gelbėti pasitelkė net specialų Europos Sąjungos finansavimą masiško šienavimo projektui, kurio vertė siekia 3 mln. eurų. Šiuo metu baigiamas ketverių metų projektas „Baltic Reed“ liudija, kad nendrynų šienavimas sekliose akvatorijose gali sumažinti azoto koncentraciją iki 20 proc., fosforo – iki 12 proc.

Tuo tarpu Lietuvoje valstybės lygiu jokie Kuršių marių valymo projektai nevykdomi, tik vis svarstomos įvairios galimybės, o privačios iniciatyvos nesulaukia palaikymo.

Nacionalinio vandenų srities 2022–2027 metų plano įgyvendinimo veiksmų plane eutrofikacijai mažinti numatyta nendrių šienavimas Kuršių marių pakrantėse, tačiau ši priemonė iki šiol neįgyvendinta.

Tiesa, siekiant išsaugoti retus ir saugomus augalus, atkurti atviras buveines Kuršių marių pakrantėse, nendres jau keletą metų nedidelėmis apimtimis šienauja Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.

Konkrečius žingsnius daro ir uostamiesčio bendrovė „Grigeo Klaipėda“. Nelaukdama, kol teismas išnagrinės galimos taršos bylą, bendrovė siekia gauti sutikimą aplinkos atkūrimo priemonių programai.

2021–2022 metais bendrovė jau įgyvendino pilotinį projektą, kurio metu išpjauta apie 55 hektarai nendrynų, išvežta 210 tonų nendrių, tuo pačiu iš marių išėmus 466 kg azoto ir 72 kg fosforo.

„Grigeo Klaipėda“ skaičiuoja, kad, šienaujant nendrynus, per metus iš Kuršių marių realu pašalinti iki 2,2 tonų fosforo bei iki 27 tonų azoto.

Be to, kokybiškiausios nendrės naudojamos stogų gamybai, kitas tinkamos naudoti kaip biokuras, taip pat laukų trešimui ar kompostui.