Leido išsirinkti spalvą
Elektra varomą keturratį vežimėlį J. Šlekienė gavo dovanų per 80 metų gimtadienį. Jį sukaktuvininkei įteikė sūnus Ričardas su marčia.
J.Šlekienė ilgus metus gyveno Rokiškio rajone, Salų miestelyje, dirbo kolūkio fermose, pieno supirktuvėje. Su vyru jie užaugino penkis vaikus. Kai prieš 20 metų liko našle ir suaugę vaikai pradėjo skirstytis iš namų, atsikraustė į Panevėžį.
Ilgai dirbtas sunkus fizinis darbas senatvėje atsiliepė, reikėjo keisti abu klubų sąnarius. Po operacijos pensininkė negalėjo vaikščioti.
„Viena gyvenu, sėdėt namie labai nuobodu, be kojų niekur išeit negali. Sūnus ir marti sugalvojo man palengvinti dalią. Važiavo, ieškojo, apžiūrinėjo vežimaičius. Prieš pirkdami atvežė man nuotraukas, norėjo, kad spalvą išsirinkčiau. Buvo raudonas, geltonas ir mėlynas, tas patiko labiausiai“, – pasakojo J. Šlekienė.
Liejo baimės ašaras
Nors gimtadienio dovana pensininkei nebuvo netikėtumas, šventės dieną, išvydusi kieme stovintį transportą, ji labai nervinosi.
„Ir džiaugiausi, ir verkiau. Dėl skaudančių kojų mažai begalėjau judėti, bet labai bijojau vairuot. Gyvenime tik su dviračiu buvau važiavusi, automobilio nevairavau ir teisių neturiu, o man liepė iš karto sėsti ir važiuoti“, – išskirtinį gimtadienį prisiminė J. Šlekienė.
Galiausiai svečiai jubiliatę prikalbino pasisukioti nors po savą kiemą.
„Aš važiavau, o sūnus ėjo iš paskos, vis prašiau, kad tik vienos nepaliktų“, – dabar iš senų baimių juokiasi J. Šlekienė.
Moteris porą dienų pavažinėjo aplink savo namelį, o tada jau išriedėjo ir už vartų. Dabar miesto gatves maišo jau šešti metai. Dažnai panevėžiečiai ją palydi šypsenomis ar į viršų iškeltu nykščiu.
Sudomino sporto reporterius
Kai J. Šlekienė pirmą kartą skuteriu pravažiavo ramia privačių namų gatvele, iš paskos bėgo būrys vaikų. Mažesnieji anūkai irgi prašėsi pavairuoti močiutės transportą.
„Vyresniems anūkams skuteris neįdomus, jie gyvena užsienyje ir pasakoja, kad ten gatvėse pilna elektriniais vežimaičiais riedančių pensininkų“, – sakė kalbi moteris.
Pernai per triatlono varžybas J. Šlekienė su skuteriu sukiojosi Senvagėje. Ją apspito sporto rungtis sekę reporteriai. Panevėžietę filmavo, kalbino ir net prašė pabūti reklamos veidu. J. Šlekienė fotografams pozavo viena ranka sukanti vairą, kita mėtanti krepšinio kamuolį.
Grąžino gyvenimo džiaugsmą
Iki šiol vis atsiranda smalsuolių, kuriems maga pakamantinėti senolę apie išskirtinio transporto techninius duomenis.
Kai J. Šlekienė miesto turgelyje išsidėlioja daržoves, ją apspinta ne pirkėjai, o norintys pasišnekėti apie transportą.
„Klausia, kaip įsigijau, kiek kainavo, pasakoja, kad tokio daikto labai reikėtų uošvei, sesei ar žmonai. Visiems patariu žiūrėt internete, ten visokių modelių ir įvairių kainų yra. Už mano skuterį prieš 6 metus mokėjo 6 tūkstančius litų. Dabar gal kainos kitokios“, – sako moteris.
Smalsuoliams J. Šlekienė kantriai aiškina, kad skuteris pakraunamas kaip mobilusis telefonas: baterijų užtenka nuvažiuoti 50 kilometrų.
Elektriniame transporte spidometro nėra, tad J. Šlekienė nežino, kokiu greičiu važiuoja. Transporto priemonės pase rašoma, kad jis gali riedėti 8–10 kilometrų per valandą greičiu.
„Čia mano visas gyvenimas, visas džiaugsmas. Kai išmokau važinėti, pradėjau lankyti neįgaliųjų integracijos klubą. Jis nuo mano namų toli, savom kojom niekaip nepasiekčiau. Kai pirmąkart atvažiavau su skuteriu, buvau įžymybė. Ir direktorius, ir jo žmona norėjo pasivažinėti“, – laiminga šypsojosi J. Šlekienė.
Būtent bendravimo su žmonėmis pensininkei labiausiai ir trūko, kai dėl sudilusių sąnarių nebegalėjo išeiti iš namų.
Turi ir specialų garažą
J. Šlekienė apgailestauja, kad jos skuteris pasnigus važiuoti netinkamas, neturi žieminių padangų.
„Gal dabar jau ir tokių būna? Reiks sūnaus pasiteirauti“, – svarstė senoji.
Iki šiol panevėžietės vežimaitis nebuvo sugedęs.
Kol skuteris buvo naujas, sūnus ir anūkas buvo nuėmę dangtį ir pažiūrėjo, kas viduje, o ten prikimšta elektronikos. Vyrai nutarė, kad gedimo atveju jie nepagelbėtų, reikėtų ieškoti specialisto.
Grįžusi namo J. Šlekienė skuterį įvaro į specialų jam skirtą garažą. Jį irgi atgabeno sūnus Ričardas.
Kupiškietė irgi moderni
„Panevėžio rytas“ pernai rašė apie skuteriu važinėjančią Kupiškio rajono Šimonių seniūnijos Migonių kaimo gyventoją 88 metų Vladą Petrulienę.
Senolė savo transportą vadina elektrine mašinyte, ja važiuoja į parduotuvę, pas kaimynes. Skuterį V. Petrulienei susidėję nupirko vaikai. Kasmet vis sunkiau vaikštančiai pensininkei jis nemenka paspirtis.
Kai pirmą kartą išriedėjo į kaimą, visi irgi bėgo žiūrėti lyg į stebuklą.
