Žiūrovų liaupsės ir pagarba, Sovietų Sąjungos valdžios dėmesys – V.Tichonovo gyvenimo kelias, rodėsi, klotas rožėmis, tačiau jis pats retai kada jautėsi laimingas. Išskyrus vaikystę.
Tokių draugiškų ir tvirtų šeimų, kokioje 1928 metų vasario 8-ąją gimė Viačeslavas, buvo ne tiek jau daug.
Netoli Maskvos, Pavlovskij Posade, jie gyveno dideliame dviejų aukštų mediniame name kartu su tėvais ir dar trimis giminaičių šeimomis.
Tėvų meilė Viačeslavui tapo pavyzdžiu visam gyvenimui.
Norėdamas atitraukti sūnų nuo dyko slampinėjimo po gatves tėvas įtaisė jį į profesinę mokyklą. Įgijęs tekintojo profesiją būsimasis aktorius pradėjo dirbti karinėje gamykloje.
Svarbiausias jo, kaip ir kitų vaikinų, pomėgis, išskyrus gatvę, buvo kinas. Ir kai Viačeslavas namiškiams pasakė, kad nori tapti artistu, tėvai pradėjo atkalbinėti. Jie norėjo, kad sūnus būtų automobilių mechanikas. Tik senelė palaikė Viačeslavą: „Neprieštaraukite, tegu bus artistas, kitaip jums visą gyvenimą priekaištaus.“
Į stojamuosius egzaminus Maskvoje susirinko daug vaikinų ir gražių merginų. Bet V.Tichonovas nepateko tarp išrinktųjų.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs jo tolesnis likimas, jei ne Valstybinio kinematografijos instituto profesorius Borisas Bibikovas. Antrojo aukšto aikštelėje jis pamatė į kampą įsikniaubusį verkiantį vaikinuką.
Ašaros per priėmimą į institutą nebūdavo retenybė – profesoriai ir dėstytojai buvo regėję dar ne tokių scenų. Bet B.Bibikovui į akis krito vaikino veidas, kuriame išryškėjo labai didelis skausmas ir neviltis.
„Paimsiu į savo kursą, o po pusės metų žiūrėsime. Jeigu parodysi, ką sugebi, liksi“, – pažadėjo profesorius.
Po pusės metų V.Tichonovas tapo visateisiu Valstybinio kinematografijos instituto studentu, o Pavlovskij Posade dūsauti liko jo pirmoji meilė Julija.
1947-aisiais režisierius Sergejus Gerasimovas pradėjo kurti „Jaunąją gvardiją“. Filmuotis jis pakvietė ir būrį studentų – būsimųjų aktorių.
Režisieriaus žmona Tamara Makarova, globojusi jaunuosius aktorius, pastebėjo, kad jos vyro akį patraukė tamsaus gymio Nona Mordiukova.
S.Gerasimovas taip susižavėjo jaunąja aktore, kad net buvo nuvažiavęs pas jos tėvus į Kubanę pirštis.
Tuomet T.Makarova ėmėsi veiksmų – suporavo N.Mordiukovą su V.Tichonovu. Netrukus jie iškėlė vestuves.
Jaunavedžių santykiai klostėsi sunkiai. Nona buvo ne tik trejais metais vyresnė už vyrą, bet ir kitokio charakterio: daugiavaikėje šeimoje užaugusi Kubanės kazokė iš prigimties buvo stipraus charakterio, aštrialiežuvė, ūmaus būdo.
Paskutiniame kurse ji jau laukėsi kūdikio. 1950 metų vasario 29-ąją gimė sūnus Vladimiras.
Jų buities sąlygos buvo sunkios – bendrabutis žiemą buvo beveik nešildomas, be patogumų. Vladimirą, kiek paaugusį, į Pavlovskij Posadą pasiėmė V.Tichonovo tėvai. Ten aktorių sūnus pradėjo lankyti mokyklą.
Kai tik Nona ir Viačeslavas gavo nuosavą būstą Maskvoje – 14 kvadratinių metrų ploto kambarį komunaliniame bute, į sostinę pradėjo plūsti Nonos seserys ir broliai, norintys mokytis Maskvoje.
Į Pamaskvį persikėlė ir N.Mordiukovos motina, kuri neslėpė simpatijų žentui. Girdėdama dukters ginčus su Viačeslavu ji palaikydavo jo pusę, o Nonai patardavo saugoti santuoką.
V.Tichonovo santūrumas ir mažakalbystė kartais sukeldavo Nonai įniršį, tačiau jos motinai šios savybės reiškė padorumą ir patikimumą.
N.Mordiukova galiausiai ir pati suprato, kad vyras jai ištikimas. Be to, skirtis neleido ir tuometis požiūris į santuoką: susituokei – vadinasi, visam laikui, juolab kad auga sūnus.
„Jis man – pirmasis vyras, aš jam – pirmoji moteris. Bet koks jis vyras – vaikas. Kai įsižeisdavo, prapliupdavo verkti“, – taip apie savo santuoką yra pasakojusi N.Mordiukova.
V.Tichonovui nepatikdavo, kad namie nuolat būdavo svečių, amžinos išgertuvės, lydimos dainų.
Tačiau sutuoktiniai beveik nesimatydavo – abu būdavo prasmegę darbuose. Sūnų prižiūrėdavo namų darbininkės, kurios dažnai keitėsi.
V.Tichonovas pamažu suvokė, kad jo žmona šeimos nelaiko vertybe. Kartu praleidę trylika metų jie išsiskyrė. N.Mordiukovos motina jau buvo mirusi, tad nebuvo kam apsaugoti Nonos nuo klaidingo žingsnio.
Vėliau N.Mordiukova savo memuaruose rašė norėjusi išbandyti vyrą. Kino juostos „Paprasta istorija“ filmavimo aikštelėje ji užmezgė romaną su partneriu Vasilijumi Šukšinu – jaunu ir nevedusiu.
Grįžusi namo vyrui pasakė, neva V.Šukšinas norįs ją vesti. Kitą kartą grįžęs vėlai namo su kolega V.Tichonovas užtiko žmoną ne vieną. Gal ir būtų atleidęs Nonai, bet jo pažeminimą matė liudininkas, o to aktorius nebegalėjo atleisti.
V.Tichonovas susirinko daiktus ir išėjo. Darbas jam tapo tikra atgaiva.
1967-aisiais didžiuosius ekranus pasiekė Sergejaus Bondarčiuko keturių serijų „Karas ir taika“. V.Tichonovas jame atliko kunigaikščio Andrejaus Bolkonskio vaidmenį.
Kino juostai kritikai negailėjo aštrių žodžių. Nors antrasis filmas „Nataša Rostova“ buvo įvertintas „Oskaru“, visa kino epopėja triumfuodama keliavo po daugybę šalių, o Kanuose net sukėlė furorą, Sovietų Sąjungoje ši sėkmė buvo nutylėta. Dėl to V.Tichonovas labai išgyveno.
Bet su kaupu jam buvo atlyginta po metų pasirodžius filmui „Išgyvensim iki pirmadienio“. Žiūrovės ėjo iš proto dėl V.Tichonovo personažo – keturiasdešimtmečio istorijos mokytojo, kurį dar nuo mokyklos suolo buvo įsimylėjusi gražuolės aktorės Irinos Pečernikovos herojė.
Visa filmavimo grupė V.Tichonovui piršo jaunąją Iriną.
„Bet aš jam nerūpėjau. Jis nebuvo atsigavęs po skyrybų su Nona. Visą laiką buvo liūdnas, ir man jo buvo labai gaila“, – prisiminė I.Pečernikova.
Aktorė nežinojo, kad po filmavimo jos partnerio namuose jau laukė jauna žmona. Įgarsindamas pagrindinį vaidmenį žymiajame filme „Vyras ir moteris“ V.Tichonovas susipažino su jauna vertėja Tamara.
24 metų mergina laisvai kalbėjo prancūzų, ispanų kalbomis ir sužavėjo aktorių ne tik grožiu, jaunyste, bet ir erudicija. V.Tichonovui patiko, kad Tamara – ne aktorė.
Pora atšventė vestuves Maskvos restorane „Praha“, 1969 metų liepą susilaukė dukters Anios.
Po skyrybų N.Mordiukova ir V.Tichonovas nebendravo. Bet sūnumi jis norėjo rūpintis, netgi pasiimti jį auginti. Tačiau pirmaisiais metais po skyrybų N.Mordiukova draudė buvusiajam bendrauti su sūnumi. Taip buvo prarastas tėvo ryšys su sūnumi.
Vladimiras irgi tapo aktoriumi. Pirmoji jo žmona, bendrakursė Natalija Varlej, išgarsėjusi po „Kaukazo belaisvės“ ir padovanojusi jam sūnų, Vladimirą paliko.
Šis dar labiau įniko į alkoholį ir kvaišalus. Nona persikėlė pas jį stengdamasi sumažinti prastos reputacijos bičiulių įtaką. V.Tichonovas surado medikus, negailėjo pinigų sūnui gydyti.
Iš pragaištingo liūno Vladimiro nepajėgė ištraukti ir antroji žmona, pagimdžiusi jam sūnų. Du insultus patyręs Viačeslavo ir Nonos sūnus mirė būdamas vos 40 metų. Per jo laidotuves V.Tichonovas verkė.
Aktoriaus V.Tichonovo triumfo metais tapo 1973-ieji. Kaip ir daugelis aktorių, vaidinusių „Septyniolikoje pavasario akimirkų“, jis nelabai tikėjo serialo sėkme.
„Mums, vokiečių kareivius vaidinusiems aktoriams, kartais atrodė, kad filmuojamės kažkokiame prastos rūšies koviniame filme. Uniformos, pistoletai... Manėme, kad serialas bus parodytas per mažai žiūrimą kanalą.
Aktoriams teko kruopščiai lipdyti vaidmenis, sugalvoti, ką daryti. Sunkiausia buvo V.Tichonovui, kuris turėdavo tylėti po šešias septynias minutes“, – pasakojo bardas, žurnalistas, rašytojas ir aktorius Jurijus Vizboras, suvaidinęs Martiną Bormaną.
V.Tichonovo kuriamam herojui iš pradžių trūko žmogiškųjų savybių: jis buvo pernelyg profesionalus. Tuomet aktoriui buvo surengtas susitikimas su užsienyje dirbusiais KGB darbuotojais, kuriems svarbi bendravimo dalis buvo tylėjimas.
Būtent išraiškingas tylėjimas V.Tichonovui ir padėjo sukurti žvalgo Isajevo-Štirlico vaidmenį.
Po „Septyniolikos pavasario akimirkų“ V.Tichonovui atsiverdavo bet kokių parduotuvių ir valdininkų kabinetų durys. Aktorius padėjo kitiems gauti butą ar kelialapį į sanatoriją.
Negalėjo jis atsisakyti ir pasiūlymo iš viršaus: įgarsinti dokumentinę juostą pagal tuomečio Komunistų partijos vadovo Leonido Brežnevo memuarus. Jis pats panoro, kad tai darytų V.Tichonovas.
Aktorius suprato, kad šis darbas – ne jam, bet kaip atsisakyti?
Be to, V.Tichonovui buvo užsiminta, kad imantis tokių svarbių darbų reikia įstoti į Komunistų partiją. Ir aktorius tai padarė.
Kai jam buvo suteiktas socialistinio darbo didvyrio vardas, į bičiulių sveikinimus jis atsakinėjo liūdnai šypsodamasis: „Na, tiek to. Dabar tik priešų padaugėjo.“
Sovietų Sąjungoje prasidėjusi „perestroika“ V.Tichonovui buvo ne prie širdies. Apie tai su juo bandė pakalbėti žurnalistai, bet ką aktorius galėjo pasakyti, kai sugriuvo daugelis dalykų, kuriems jis buvo ištikimas.
„Viską pasakiau savo vaidmenimis. Žiūrėkite mano filmus“, – atsakinėjo aktorius.
V.Tichonovas buvo kviečiamas filmuotis reklamoje, serialuose, o vienas politikas, žadėdamas aukso kalnus, net kvietė į savo partiją. Į šį pasiūlymą V.Tichonovas atsakė: „Esu patyręs infarktą, bet ne smegenų sukrėtimą.“
Su antrąja žmona Tamara jis gyveno daugiau nei 40 metų.
Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje V.Tichonovas įsigijo nedidelę vilą ant Maskvos upės kranto, kuri iki pat mirties liko jam mėgstamiausia poilsio vieta. Žmona Tamara liko gyventi Maskvoje.
Kai V.Tichonovas patyrė infarktą, duktė Ania su vyru ir dvyniais sūnumis persikėlė gyventi pas jį. Didelį tėvų namą Pavlovskij Posade aktorius padovanojo miestui.
N.Mordiukova mirė 2008-aisiais, V.Tichonovas – po metų, gruodžio 4-ąją, sulaukęs 81-erių. Aktorius palaidotas Novodevičės kapinėse.
Vos negavo didvyrio vardo
V.Tichonovas taip įtaigiai suvaidino žvalgą Isajevą, kad Komunistų partijos generalinis sekretorius L.Brežnevas, pažiūrėjęs „Septyniolika pavasario akimirkų“, davė nurodymą surasti žvalgą Isajevą ir suteikti jam Sovietų Sąjungos didvyrio vardą. Jam buvo paaiškinta, kad Isajevas – viso labo vaidmuo. „Gaila“, – palingavęs galvą ištarė L.Brežnevas.