Kaip šuniui penkta koja
„Mano tėvas – tikras vokiečių karininkas, karo metais buvęs sargyboje prie geležinkelio. Mama, nors dievobaiminga, bet buvo jauna ir neatsilaikė – meilė, įsiplieskė romanas, o po to ir aš gimiau – lyg šuniui penkta koja“, – pasakojo Subačiuje gyvenanti ir pirmadienį, lapkričio 7-ąją, 95-ą gimtadienį švenčianti Bronė Maldūnienė.
Rusų kariams išvijus vokiečius, B.Maldūnienės mamai teko nelengva vienišos motinos dalia, o dukrai – aplinkinių pažeminimas. Kupiškietė sako, kad nuo mažumės nuolat jautė aplinkinių panieką, nes buvo dar ir neturtinga. To paties amžiaus mergaičiukės supykusios išvadindavo ją mergos vaiku ir „bernkartka“, nes taip girdėdavo kalbant savo tėvus namuose.
„Buvo tokios senos mergos Karazijaitės, atseit be galo dievobaimingos. Labai manęs nemėgo, o aš iki šiol nekenčiu tokių davatkų“, – rėžia B.Maldūnienė.
Jos mama taip ir nebeištekėjo. Nors sulaukdavo vyrų dėmesio, bet turbūt bijodavo, kad svetimas vyriškis nemylės jos dukros kaip savo vaiko.
B.Maldūnienės įsitikinimu, nes mama visą gyvenimą bemylėjo jos tėvą.
Kol buvo galima susirašinėti, tėvas atsiųsdavo iš Vokietijos siuntinių, įdėdavo truputį pinigų.
„Jis jau turėjo šeimą, bet buvo sąžiningas žmogus. Ryšys nutrūko tik uždarius sienas“, – nė vieno priekaišto niekad nematytam tėvui neištarė B.Maldūnienė.
Ūkininkų vergijos nekentėdavo
Būdama jau paauglė, B.Maldūnienė pradėjo tarnauti pas ūkininkus. Dirbo tai pas vieną, tai pas kitą po mėnesį, po du. Ilgiausiai ištvėrė apie metus.
„Darbas sunkus, o dauguma ūkininkų samdinių žmonėmis nelaiko. Aš tos vergijos nekentėdavau, neužsileisdavau“, – prisipažino moteris. Paklausta, ar nuo mažens buvo tokia kovinga ir tiesi, moteris atsakė, kad turėjo išmokti pakovoti už save, nes nebuvo kam apginti.
Užsidirbusi pinigų ir nusipirkusi drabužių, eidama 17-us metus, B.Maldūnienė pradėjo mokytis siuvėjos amato.
„Puponių kaime buvo du broliai Starkai – abu siuvėjai. Mokiausi pusantrų metų“, – prisimena kupiškietė. Išmokus amato, krikštamotės brolis Petras Petrulis nupirko jai siuvamąją mašiną, žirkles. Vėliau norėjo grąžinti pinigėlius dalimis, bet jis neėmė.
Šį svetimą, auksinės širdies žmogų B.Maldūnienė prisimena su ypatinga pagarba: trys dėdės ir keturios tetos nepadėjo įsigyti darbo reikmenų, nors visi vertėsi neblogai. Bijojo mat, kad vargšė dukterėčia ubagais paleis.
Valgė „čiulbantį“ skilandį
Išmokusi siūti, B.Maldūnienė ėmė bastytis po svetimas pastoges. Būdavo, nuvažiuoja į vieną kiemą ir ten prabūna po savaitę, po mėnesį, kol pasiuva visai šeimai drabužius.
Siūti tekdavo austinius audinius, milus, net keturlinką kailį. Sutiko visokių ūkininkų – vieni nesiderėdami mokėdavo atlyginimą, o kitiems net nagai drebėdavę atiduodant pinigus.
„Bet niekad nėra pasitaikę, kad neįtikčiau“, – pasidžiaugė kupiškietė.
Keliaudama per ūkininkų sodybas, siuvėja patyrė visokių nuotykių.
B.Maldūnienė prisiminė, kaip ją ir mokines arkliu nuvežė į vieną kaimą.
„Susėdom valgyti – paduoda skilandžio. Galvoju, bus skanu, bent gerai pavalgysiu. Ogi pavartom – skilandyje kirminai kruta. Viena vėpt, kita vėpt, nėra kaip sakyti, o šeimininkė vis ragina mus valgyti“, – juokiasi B.Maldūnienė.
Tuomet ji susiprato paprašyti, gal šeimininkai turi ko nors pieniško, bet kitą dieną gavo kiaušinienės su tuo pačiu skilandžiu.
Pasak pašnekovės, vargšė šeimininkė labai prastai matė, tačiau išvažiuodamos ant sienos vis tiek užpaišė: „Spalio mėnesį mergos žagsėjo prisivalgiusios čiulbančio skilandžio.“
Pamušale blusa blusą gaudė
B.Maldūnienė prisimena, kad visai nebejuokinga būdavo, kai vienkiemiuose užpuldavo ordos blusų. Yra tekę neapsikentus net mesti darbą.
Nuvažiavo pas vienus ūkininkus prie Viešintų. Grindys plūktos, kriaučius, kaip senovėje sakydavo, vaikšto apačioje užrištomis kelnėmis.
„O aš apsigraibau apie blauzdas – tos blusom jau aplipusios. O kriaučius sako: nesapnuok, iš kur čia blusos? Mat per storas kelnes nejautė“, – pasakojo B.Maldūnienė.
Šeimininkė davė antklodę, ir jaunoji siuvėja nuėjo miegoti ant šieno – tikėjosi, kad parazitų daržinėje nebus. Kiek pagulėjo, girdi – kitoj pusėj blevyzga kriaučius kad keikiasi! Tik namų šeimininkas knarkia sau per visą daržinę – nei jam blusos trukdo, nei jį kanda.
„Rytą pakeliu išeiginio paltuko pamušalą – ten blusa blusą gaudo. Su mama gyvenome vargingai, bet tokios bjaurasties namuose neturėjome“, – kalbėjo kupiškietė.
Liepė nešdintis kur nori
B.Maldūnienė su motina glaudėsi dūminėje gryčioje Bukonių dvaro kampe, šalia Puponių kaimo. Namelis buvo dar senelių pirktas, bet pasimetė tai patvirtinantis dokumentas. Kol dvarą valdė rusas savininkas, niekam jos nekliuvo ir nereikėjo sukti galvos dėl to popierėlio.
Bet rusas dvarininkas pardavė dvarą tokiam Kašponiui nuo Surdegio. Tuomet prasidėjo vargas – mama gavo raginimą išsikelti.
Pagal tuomečius įstatymus, 10 metų dvaro namelyje gyvenę žmonės įgydavo į jį teises, todėl mama laimėjo teismą. Bet pasikeitė teisėjas, ir šįkart liepta su dukra nešdintis kur nori.
Vargšes priglaudė pažįstamų rusų šeima, po to gavo namelį Puponyse.
„Kartą žiūrim – rūksta mūsų buvusi grytelė. Mama dar lėkė padėti jos gesinti, o aš nėjau“, – su nuoskauda prisiminė B.Maldūnienė.
Paaiškėjo, kad šiaudinį stogą padegė gestapas ir namelis supleškėjo iki pamatų.
Ištekėjo, nes nenorėjo būti žeminama
Karinius perversmus B.Maldūnienė prisimena be ypatingų išgyvenimų. Niekas kaime nesiskundę vokiečiais, tik šie labiau palaikę turtingus lietuvius.
Kai 1944 metais iš miško išėjo pėsčių rusų armija ir išgrūdo vokiečius iš Kupiškio ir be jokio susišaudymo per savaitę valdžia pasikeitė, kupiškietė jau buvo ištekėjusi,
B.Maldūnienė su mama, iš Biržų rajono Papilio užklydusiu vyru Albinu ir trimis dukrelėmis gyveno sodyboje pamiškėje.
Jos vyras – eilinis kareivis, pasak B.Maldūnienės, buvęs pakenčiamo charakterio, o jam vis dažniau lankantis ir ėmus kaime apkalbėti, jog „nei čia ves jis mergos vaiką, nei čia ką“, kupiškietė apsisprendė ištekėti.
Prisipažino, kad beprotiškos meilės nejautė, bet būti žeminama nebenorėjo. Vyro tėviškėn B.Maldūnienė nebuvo net kojos įkėlusi.
„Niekam nereikalingos neturtingos marčios. Aš turėjau amatą, ko ten eisiu – kad stumdytų lyg kvailę?“ – klausė pašnekovė.
Vyras buvo geras dukterims
Vyrui sunkiai sekėsi ieškotis darbo, o B.Maldūnienė išeidavo kone savaitei siūti pas ūkininkų šeimas. Prasidėjus nesutarimams, penkerius metus su vyru gyveno atskirai, bet po to vėl susiėjo.
Kaip ir visose šeimose, būta dūmų, bet B.Maldūnienė gyrė vyrą, kad buvo geras, rūpestingas tėvas dukterims. Prieš 27 metus vyras žuvo avarijoje.
Jis ilsisi miestelio kapinėse. Neliko ir senųjų draugių – kol siūdavo, buvo daug kam reikalinga, o tik sveikata baigėsi – ir bičiulystėms atėjo galas.
Sunkiai vaikštančiai kupiškietei į pagalbą dabar atlekia viena kaimynė, kuri niekad nesitikėjo jokios naudos. Savaitgaliais aplanko dukros.
„Viskas gyvenime taip pasikeitė, kad numirėlis apsidairytų ir greitai kapan vėl lįstų“, – kalbėjo B.Maldūnienė.
Dukras apsiūdavo pagal žurnalus
Viena iš B.Maldūnienės dukrų – garsi Kupiškio tautodailininkė Irena Vapšienė iš mamos paveldėjo potraukį menui. Ji prisimena, kad dėl skurdaus pragyvenimo piešti nesimokiusi jos mama mėgdavo tapyti anuomet retais ir brangiais aliejiniais dažais.
„Buvau gal 8-9 metų. Mama dažus labai taupydavo, bet darbo pabaigoje palikdavo šiek tiek ir leisdavo baigti piešinį man „teplioti“. Man kas kartą tai buvo džiaugsmas ir didžiulė paskata ugdyti savo meninius gebėjimus“, – kalbėjo I.Vapšienė.
Tautodailininkė taip pat prisimena, kad dirbdama siuvykloje mama turėjo gausų klienčių būrį, mat siuvinį pagal tuometę madą vis išradingai pagražindavo tai pasiuvinėdama, tai paraukdama, paieškodama įdomesnių sagų.
B.Maldūnienė mėgdavo siūti sau ir dukterims. Pasak I.Vapšienės, mama atsisiųsdavo madų žurnalų, ir dukterys galėdavo didžiuotis gražiai pasiūtais madingais rūbais.