Kai retsykiais kas nors paskambindavo, pasveikindavo su šventėmis ir paklausdavo jos, kaip jaučiasi Jurijus Michailovičius, moteris atsakydavo: „Prastai... Ačiū, kad nepamirštate...“ Ligonis beveik nejudėjo, tačiau buvo sveiko proto, jam rūpėjo ir jo išvaizda. Jiedu vieni namuose sutiko ir praėjusias Kalėdas.
Liudmila Vasiljevna ištekėjo už J.Čiurbanovo, kai šis sugrįžo iš Žemutinio Tagilo kolonijos. Šią porą siejo labai romantiška ir sena meilės istorija, nes jiedu susipažino dar komjaunuoliškos jaunystės laikais. Paskui gyvenimas juos išskyrė.
J.Čiurbanovas iš įkalinimo vietos išėjo jau nebeturėdamas šeimos, nes jam paskelbus nuosprendį, 1990 metais G.Brežneva su juo neakivaizdžiai išsiskyrė.
Buvusio svarbiausio šalies žmogaus žento laidotuvėse niekas iš Brežnevo šeimos nepasirodė. Apskritai į laidotuves susirinko ne daugiau kaip 30–35 žmonės. Dar mažiau jų buvo šermenyse. Ir visi – tie patys jo žmonos giminaičiai. Žmonės laidotuvėse kalbėjo, kad J.Čiurbanovas buvo žmogiškas. Nors jį ir vadino vieninteliu sovietiniu princu, tačiau jis elgėsi kaip paprasta žmogus iš liaudies. Tiesa, pagerbti mirusio atėjo ir keli buvę J.Čiurbanovo bendražygiai.
Vienas iš jų – Ivanas Šilovas prisiminė, kaip J.Čiurbanovas, neplanuotai apsilankęs Sibire, užsuko į Kemerovą. Tuo metu I.Šilovas dirbo VRM skyriaus viršininku, o J.Čiurbanovas buvo SSRS VRM ministro pirmasis pavaduotojas, generolas pulkininkas. Draugas prisiminė, kad jis buvo labai skrupulingas: kamantinėjo jauną telegrafininkę, kaip veikia telegrafas. Ji jam viską išsamiai išdėstė. Išeidamas J.Čiurbanovas pasakė: „Iki pasimatymo, drauge seržante.“ O ji jam: „Drauge pirmasis ministro pavaduotojau, jūs klystate, aš – eilinė.“ Tačiau jis nesutiko: „Tai jūs klystate. Jūs – seržantė.“ Ir pasisukęs į I.Šilovą pasakė: „Šaunuolė mergina, gerai išmano savo darbą, rašyk įsakymą.“
Šermenys praėjo kukliai, nedideliame restoranėlyje, kur netoliese ir gyveno J.Čiurbanovas.
Jo kaltė buvo labai abejotina
Į valdžią atėjus M.Gorbačiovui ir 1986 metais prasidėjus kovai su korupcija, po kiek laiko J.Čiurbanovui buvo iškelta baudžiamoji byla vadinamojoje „uzbekų“ byloje. Jam buvo skirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Dabar dauguma ekspertų tvirtina, kad jis nukentėjo be reikalo. Tiesa, iš įkalinimo vietos nuteistasis buvo išleistas prieš laiką.
Pirmosios sveikatos problemos J.Čiurbanovui prasidėjo dar sėdint kalėjime, tačiau per beveik šešerius įkalinimo metus jis nė karto nesikreipė į gydytojus. „Supratau, kad tai beprasmiška, – viename savo interviu pasakojo Jurijus Michailovičius. – Užtat grįžus beveik metus mane ant kojų mėgino pastatyti sesuo Svetlana. Juk Galina Leonidovna išregistravo mane iš buto ir aš nebeturėjau net savo pastogės.“
Per tą laiką iš buvusių draugų ir pažįstamų nuo Jurijaus nenusisuko tik Maskvos mero pirmasis pavaduotojas Vladimiras Resinas. Jis tuo metu buvo ir miesto plėtros komplekso vadovas, todėl padėjo J.Čiurbanovui įsidarbinti cemento kompanijos „Rosštern“ apsaugos tarnybos viršininku. Ši kompanija buvo rinkos monopolininkė, todėl aprūpindavo cementu beveik visas Maskvos statybas. Po kiek laiko J.Čiurbanovas tapo „Rosštern“ viceprezidentu.
Iš prigimties galantiškas vyras mėgdavo rodyti pas jį į namus užsukusiems draugams ar kolegoms savo sukauptą didžiulę retų rūšių konjakų kolekciją. Tiesa, ir pats išlenkdavo taurelę kitą. Paskui išimdavo iš seifo, kaip jis sakydavo, „savo sielą“ – dienoraštį, kurį rašė kalėjime. Vos perskaičius kelias eilutes galima buvo suprasti, kad jis – tragiško likimo žmogus, kurį gyvenimas pamėtėjo iki pat valdžios viršūnės ir negailestingai tėškė į patį dugną. Kai J.Čiurbanovas nebesikėlė iš lovos, jam dienoraščio ištraukas skaitydavo žmona Liudmila. Ji šventai tikėjo, kad smulkiu šriftu parašytos eilutės stiprino vyro širdį ir jis jautėsi geriau.
„Mes suprantame, kad jo kaltė buvo labai abejotina“, – sakė valstybės Dūmos deputatas Aleksejus Mitrofanovas, kuris kažkada dirbo su J.Čiurbanovu. Anot deputato, iš 62 milicijos generolui pulkininkui pateiktų kaltinimų punktų liko tik du: kad jis gavo kyšį auksiniais siūlais siuvinėtą chalatą ir... arbūzų.
„Tai buvo tiesiog juokingi kaltinimai. J.Čiurbanovą kaltino, kad jis iš Uzbekistano VRM Taškento valdybos viršininko gavo kyšį. Neva tas viršininkas atskrido į Maskvą, perdavė J.Čiurbanovui pinigus ir išskrido atgal“, – teigė A.Mitrofanovas. Jo teigimu, J.Čiurbanovui teisme atstovavęs advokatas Andrejus Makarovas įrodė, kad tai padaryti fiziškai neįmanoma, mat tarp dviejų reisų „Taškentas–Maskva–Taškentas“ tą dieną tebuvo pusantros valandos skirtumas, o pagal kaltinimą, viršininko iš Taškento maršrutas užėmė ne mažiau kaip tris valandas.
Ir tokių kaltinimų buvo labai daug. J.Čiurbanovas neteko generolo pulkininko antpečių, Raudonosios žvaigždės ir Raudonosios vėliavos ordinų, daug kitų apdovanojimų, valstybinės premijos laureato vardo, kurį gavo už Maskvos olimpiados organizavimą. Buvo atimti ne tik visi apdovanojimai – jis buvo pašalintas ir iš KPSS gretų.
L.Brežnevas labai norėjo, kad J.Čiurbanovas vestų Galiną
J.Čiurbanovas gimė 1936 metais lapkričio 11 dieną Maskvoje. Baigęs profesinę technikos mokyklą dirbo šaltkalviu surinkėju gamykloje „Znamia truda“. Paskui VLKSM tuomečio Leningrado rajono instruktoriumi. Baigęs Maskvos valstybinio universiteto Teisės fakultetą tapo VLKSM CK skyriaus vedėjo pavaduotoju. Nuo 1967 metų dirbo SSRS Vidaus reikalų sistemoje. J.Čiurbanovas buvo tris kartus vedęs. Su pirma žmona Tamara išsiskyrė pragyvenęs 10 metų santuokoje, su ja susilaukė dviejų vaikų. Antrą kartą, 1971 metais jis vedė L.Brežnevo dukterį Galiną. Tuo metu jis jau buvo papulkininkis, užėmė VRM įkalinimo vietų Politinio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas. Praėjus ketveriems metams, aišku, ne be uošvio pagalbos, jam buvo uždėti generolo leitenanto antpečiai ir paskirtas VRM ministro pavaduotoju.
O trečią kartą jis vedė jau išėjęs į laisvę, jo išrinktoji buvo Maskvos valstybinio universiteto rektorato darbuotoja Liudmila Kuznecova.
J.Čiurbanovo santuoka su KPSS CK generalinio sekretoriaus dukterimi Galina buvo įtempta ir nelengva. Mat Galiną, kaip ir daugumą prie valdžios esančių žmonių, labiau traukė meno pasaulis. Juk ji du kartus buvo ištekėjusi už cirko artistų. Iš pradžių ji buvo ištekėjusi už Jevgenijaus Milajevo ir viso labo tik 9 dienas už gerokai jaunesnio Igorio Kio. Dar kelerius metus truko jos ryšiai su Didžiojo teatro baleto artistu Marisu Liepa. Bet visa tai buvo iki pažinties su J.Čiurbanovu.
Kalbama, kad L.Brežnevas labai norėjo ir rodė iniciatyvą, jog J.Čiurbanovas vestų Galiną. Tėvas tikėjosi, kad sutuoktinis atpratins ją nuo taurelės. Tačiau milicijos generolas buvo pasinėręs į darbą, grįždavo namo dažniausiai tik dešimtą-vienuoliktą valandą vakaro, dažnai važinėjo ir į komandiruotes, todėl generalinio sekretoriaus duktė gyveno savo gyvenimą. Nors oficialiai Galina užėmė VRM Istorinės diplomatijos valdybos skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas, tačiau darbe retai pasirodydavo, ypač septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Užtat ją dažniau galima buvo pamatyti bendraujančią su artistais.
Galina buvo neištikima J.Čiurbanovui
G.Brežnevos duktė Viktorija visada paskutinį savo motinos sutuoktinį vadino ne Jurijumi, o tik „generolu Čiurbanovu“. Sakė, ne dėl to, kad jis būtų buvęs prastas patėvis, o iš pagarbos jam.
„Man labai apmaudu, kai rašo, kad J. Čiurbanovas nugirdė mano motiną. Iš tikrųjų buvo priešingai: po L.Brežnevo mirties jis beveik kasdien gėrė kartu su žmona, norėdamas palaikyti jai kompaniją. O iki vestuvių ir pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais jis apskritai neėmė į burną nė lašo ir Galiną stengėsi sulaikyti nuo taurelės, – teigė Viktorija. – Ir be reikalo kalbėjo, kad jis mano motiną vedė iš išskaičiavimo. Aišku, didelės meilės toje santuokoje nebuvo, bet jis mano motinai, priešingai nei ji, tikrai jautė nuoširdžius jausmus. Tai va, J.Čiurbanovas mylėdavosi su Galina ir abu likdavo patenkinti! Ir tai, kad jis nepaliko mano motinos, kai ji nebebuvo generalinio sekretoriaus duktė, tik dar kartą įrodė, kad jo jausmai jai buvo tikri.“
Anot Viktorijos, jei Jurijaus ir Galinos santuoką tvirtino seksas, tai jie visai netiko vienas kitam pagal savo temperamentus. Jurijus buvo ramus, tolerantiškas, išlaikytas, namų žmogus. Vietoj linksmų kompanijų jis mieliau mėgdavo pasėdėti prieš televizorių. Žinoma, jam nepatikdavo, kad Galina dažnai grįždavo namo išgėrusi ir iš karto eidavo miegoti.
„Jis buvo nuostabus vyras, – šiltai apie savo patėvį kalbėjo Vika. – Girdėjau kalbų, kad jis neva dažnai būdavo neištikimas savo žmonai. Tačiau mes nepažinojome nė vienos jo meilužės. Todėl, jei jis ir eidavo „į kairę“, tai labai kruopščiai slėpė. Prisimenu, kai jis grįždavo iš eilinės komandiruotės, motina juokais jo klausdavo: „Ar turėjai moterų?“ Ir pati atsakydavo: „Negi ne? Gerai. O kas jums pietus gamindavo? Ach, vyrai! Tu tik pagalvok... paaiškėjo, kad kai tu atvažiuodavai, moteris susodindavo į savivartę iš išveždavo iš miesto!“
Tačiau Galinos duktė neslėpė, kad motina buvo neištikima J.Čiurbanovui. „Būtų generolas Čiurbanovas buvęs kitoks, tai jis būtų užvožęs motinai bent dėl jos artimų ryšių su čigonu Borisu Buriaca, kurį ji įsimylėjo 1976 ar 1977 metais ir buvo vyresnė už jį 17 metų. B.Buriaca dirbo „Romen“ teatre artistu ir buvo neblogas tenoras. Tačiau J.Čiurbanovas suprato, kad tokių borių gali būti labai daug ir kad jie Galinai nieko nereiškia: susitiko, permiegojo ir išsilakstė. O jei generolas būtų bent papriekaištavęs jai, nežinia kuo viskas būtų pasibaigę. Juk žinojo mano motinos būdą, jos pykčio priepuolius, isteriją. Tokių aistrų generolui tikrai nereikėjo“, – pasakojo Viktorija.
B.Buriaca buvo pusiau kriminalinis žmogus, vaikščiojo apsikarstęs auksinėmis grandinėlėmis ir žiedais. J.Čiurbanovas tik ir laukė palankios progos, kad galėtų prispausti „deimantinį berniuką“. Taip jis vadino B.Buriacą.
Ir ta proga netrukus pasitaikė. 1981 metais gruodžio 30 dieną buvo apvogtas SSRS liaudies artistės Irinos Bugrimovos butas. Dalis iš ten dingusių brangenybių atsirado apžiūrint kažkokį poną Šeremetjevo oro uoste, skridusį į tuometę VFR. Apklausiamas jis atskleidė, kur yra brangenybių, nurodė B.Buriacą. 1982 metais sausio mėnesį B.Buriaca buvo suimtas. Paklaustas, ar jis prie to prisidėjo, J.Čiurbanovas neslėpė: „Pats prašėsi, atsirado mat „deimantinis berniukas“.“ Tada Galina rėžė iš peties: „Tu labai šito pasigailėsi.“
Vis dėlto tardymo organams nepavyko įrodyti B.Buriacos kaltės. Užtat jam buvo iškelta byla dėl spekuliacijos. Čigonų „barono“ namuose buvo aptikta kelios dešimtys verstos odos kailinių, jam pateiktas kaltinimas pagal SSRS BK 154 str. antrąją dalį, kur numatyta iki 7 metų laisvės atėmimo bausmė su turto konfiskavimu. B.Buriaca buvo nuteistas penkeriems metams. Jis į laisvę išėjo jau persitvarkymo metais. O 1987 liepos 7 dieną, nesulaukęs nė 41 metų, mirė Simferopolyje.
J Čiurbanovas visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengėsi išsaugoti savo santuoką, todėl posakis: „Kare ir meilėje visos priemonės geros“ šiuo atveju kaip niekada tiko.
Tačiau J.Čiurbanovui atsidūrus už grotų, Galina pradėjo gyventi kartu su Boria. Per trejus metus generalinio sekretoriaus duktė sugebėjo pervesti mylimąjį į Didįjį teatrą solistu stažuotoju, gauti jam butą sostinės centre, taip pat padovanojo jam brangenybių ir kailinių. O ir Boria neliko skolingas Galinai: jis kasdien virdavo jai sriubytes, kepdavo kotletus. Šeiminė idilija baigdavosi, kai ant pietų stalo moteris pastatydavo konjako butelį. Boria išplėšdavo iš jos rankų taurelę ir išpildavo lauk. Tada Galina jam pakeldavo tokius vėjus, palydimus riebiais keiksmažodžiais, kad net gatvėje girdėdavosi. Iš apmaudo jam skeldavo ir antausį, tačiau vyras kantriai kentė. Mylėjo ją savaip.
J.Čiurbanovas suprato, kad galėjo „ištepti kaktą žaliuoju tepalu“
Prieš ketvirtį amžiaus L.Brežnevo žentui iškėlus baudžiamąją bylą dėl korupcijos stambiu mastu, pirmiausia jis buvo įkištas į SSRS KGB Lefortovo tardymo izoliatorių. O po to beveik šešerius metus jis praleido už grotų.
Tačiau, kai 1998 metais J.Čiurbanovo buvo klausiama apie aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės įvykius, jis sakė supratęs, kad bus suimtas, kai 1985 metais neteko VRM ministro pirmojo pavaduotojo pareigų. Nors dar 1982 metais lapkričio 15 dieną, praėjus vos kelioms dienoms po L.Brežnevo mirties, jį pasikvietė Jurijus Andropovas ir pasakė: „Kol aš gyvas, tave ir tavo šeimos niekas nelies.“ Taip ir buvo. Tačiau 1985 metais kovo mėnesį į valdžią atėjus M.Gorbačiovui ir po trijų mėnesių J.Čiurbanovą pervedus į VRM vidaus kariuomenės Vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojo pareigas, jis buvo akylai sekamas. O 1986 metų vasarą milicijos generolą pulkininką palydėjo į pensiją dėl ištarnautų metų. Ir suimti galėjo bet kurią akimirką.
Nutiko tai po pusmečio, tiesiog generalinės prokuratūros tardymo skyriaus viršininko Germano Karakozovo kabinete. Nuo J.Čiurbanovo rankos pirmiausia nusegė laikrodį „Rolex“, kurį buvo padovanojęs L.Brežnevas, kaklaraištį, nuėmė petnešas ir iš batų ištraukė raištelius. O kai jis izoliatoriuje numetė svorio, teko kelnes prilaikyti rankomis. Tada jis jautėsi labai pažemintas.
Vis dėlto J.Čiurbanovas prisipažino kelis epizodus iš tų, kuriais jis buvo kaltinamas. Mat itin svarbių bylų tardytojas T.Gdlianas „draugiškai“ patarė J.Čiurbanovui: „Neprisiimsite bent trijų epizodų, bus priimtas sprendimas nuteisti jus mirties bausme.“ O toje sistemoje J.Čiurbanovas išdirbo ne vieną dešimtmetį, todėl žinojo, kad galėjo „ištepti jo kaktą žaliuoju tepalu“, tai yra sušaudyti. Ir grėsmė buvo reali.
Tai, kad priešintis beprasmiška, jis suprato ir po susitikimo su KGB pirmininku Viktoru Čebrikovu. J.Čiurbanovas dar sėdėdamas Lefortovo tardymo izoliatoriuje parašė jam laišką. Ir jis atvažiavo! Atvedė J.Čiurbanovą į kalėjimo viršininko kabinetą, o ten jo laukė Viktoras Michailovičius, kuris labai gerai pažinojo Jurijų. Su L.Brežnevu KGB pirmininkas net draugavo. Apsikabino, susėdo, ėmė kalbėtis. J.Čiurbanovas paprašė vienintelio dalyko: teisingai išsiaiškinti jo bylą. Tada V.Čebrikovas jam atsakė: „Jura, tu žinai taisykles ir supranti, kad be politinio biuro sprendimo tavęs negalėjo suimti. O jie, kaip žinai, neklysta...“
Todėl J.Čiurbanovas ir prisiėmė kaltę: už tiubeteiką, aukso siūlais siuvinėtą chalatą, kavos servizą, kuris tada kainavo tikriausiai ne daugiau kaip šimtą rublių. Ir svarbiausia – už 90 tūkst. rublių kyšį (iš jam inkriminuotų pusantro milijono). Už tai ir buvo nuteistas 12 metų.
Tačiau tik žmogus, nežinantis, kaip gyveno tuomečiai aukščiausi SSRS ir KPSS vadovai, galėtų pagalvoti, kad J.Čiurbanovui svarbiausia buvo pinigai. Teisininkai visada ieško motyvų, o J.Čiurbanovas jų neturėjo. Tačiau buvęs milicijos generolas pulkininkas neslėpė, kad mažiausiai dešimt metų jis gyveno komunizmo laikais.
„Pinigai? O kam jie man? Juk tada gaudavau didesnį nei valstybės vadovo atlyginimą – apie 1,1 tūkst. rublių per mėnesį“, – viename savo interviu tvirtino J.Čiurbanovas. Tiesa, kai Jurijus su Galina susituokė, L.Brežnevas, nors ir ne iš karto, bet parūpino jiems butą (pusantrų metų jaunavedžiai nuomojo kambarį). Dar padovanojo jam mašiną „Reno“, bet taip pat ne iš karto. 1979 metais padėjo pastatyti vasarnamį, tačiau Jurijus davė ir savo asmeninių santaupų.
„Tik pagalvokit: buvau svarbiausias šalies žentas, VRM ministro pirmasis pavaduotojas, generolas pulkininkas ir kandidatas į KPSS CK narius. Jei man būtų ko reikėję, galėjau pasakyti: „Man rytoj reikia to ir to!“ ir rytoj būčiau viską turėjęs. Be jokių kvitų ir parašų. Ir kur pinigus leisti? Juk viskuo ir taip buvau aprūpintas“, – sakė J.Čiurbanovas. J.Čiurbanovo našlė Liudmila Vasiljevna išėmė iš seifo sutuoktinio rašytą dienoraštį ir garsiai perskaitė kelias eilutes: „Vakarais iš moterų kamerų liejasi dainos. Liūdna daina taip griebia už širdies, nors imk ir apsipilk ašaromis. Dainuoti nedraudžia. Atrodė, kad visi klausosi dainuojančių ir aš taip pat klausausi. Gražiai dainuoja. Dainuokite, moterys, gal greitai priims naują baudžiamąjį kodeksą ir jūsų gyvenimas izoliacijoje taps bent truputėlį geresnis, o įkalinimo laikas – trumpesnis. Jums reikia vaikus gimdyti ir auklėti, vyrus vilioti, o ne sėdėti kalėjime ir galutinai supanašėti su nusikalstamu pasauliu. Moterys, mielos mano moterys, jūs labai daug iškentėjote. Kiek jūsų yra kalėjimuose, kiek dar atsidurs jūsų čia...“
Kiek patylėjusi Liudmila pridūrė: „Jurijus iki paskutinio atodūsio laukė ir tikėjo, kad bus peržiūrėta jo byla, išsiaiškinta ir jam sugrąžinti visi valstybiniai apdovanojimai.“
